Kaimiškai sakoma, kad šiandien Blavieščiai. Jau ne visi suprasit šį žodį. Kam tas žodis naujiena, labai prašau – pasižiūrėkit į kalendorių, bent gūglo pagalba pasinaudokit ir viską sužinosit. Aš dabar neaiškinsiu, tik pasakysiu, kad ta diena simbolizuoja pirmąją moters nėštumo dieną. Suskaičiuokit visas nėštumo ciklo dienas ir suprasit, ką švenčiate Kalėdų rytą. Jau žinot? Taip, tai Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai diena. Šitas kalbininkų atmestas slaviškas žodis yra sudurtas iš žodžių ,,blagaja viestj“, o lietuviškai – geroji žinia. Apie krikščioniškojo pasaulio atneštą švenčių prasmę pasiskaitykit, o aš tik priminsiu truputį dar mūsų laikus pasiekusių liaudiškų papročių.

Ar jums sakydavo, kad per Blavieščius parlekia gandras (busilas) ir parneša vaikams bandelę? Mano krašte sakydavo. Darbščios mamytės savo vaikams iškepdavo bandelių, kartais paukščiuko pavidalo, ankstų rytą paslėpdavo lauke ant tvoros, ant obels šakos ar dar kokioje gana lengvai randamoje vietoje, kad prabudę vaikai išbėgtų laukan ir rastų ,,busilo parneštą dovaną“.

Sako, kad bandelę reikėtų gražion nosinaitėn ar skarelėn įsukt. Kai kur kitur būdavo ir kitokių dovanų, net batukus galima buvo gauti. O, kiek visokių prasmių ir giliausių pamąstymų atneša ši šventė! Moteris, raudona spalva, paukščiai, kiaušiniai, medžiai, neliečiamos gyvatės, kurios šiuo metu simbolizuoja gyvybę ir vaizduojamos kopiančios į viršų, į dangų. Rudenį, po rudens lygiadienio jos bus vaizduojamos atvirkščiai. Ne, stabdau save, neišsiplėsiu. Tik perskaitykit, ką kažkada apie šią šventę ir Gandrines užrašiau Mištūnuose, Šalčininkų rajone. Ir dar – tegu busilas bus jums geras, tegu atneša jums kiekvienam po džiaugsmo bandelę. Juk reikia, ar gi ne?

„An Jurgio šventės gegutė atlakia, o an Blovieščio – busilas. An Juozapo – pempė, pyvukė, toj, kur „gy-vi“, „gy-vi“. Kazimiran – vieversys, o Kryžiun – kregždė.

Kai būna šitų Blovieščių šventė, tai neseka jokia šakełė nešc namuosna, ba jau vis ciek pas’rodzia [gyvatė]. Va malkos negalima nešc jokios, ni nieko ani, kai per miškų kur aini, kokia lazdełė ar kokia vytełė, tai neseka nešč namo. Visciek turi pasrodzyc [gyvatė – L P. past.].

Kap pirmąkart pamatai busilų lakiancį, tai labai lėkštes gurini.

Čia beržas toks aukštas, tai ratų intysėm busilui, norėjom, kad lizdų suktų. Atlakia, an to rato sėdz, ale lizdo nesuka! Tai man cia kaimi, katriej turėjo jau šituos lizdus busilų, sako: „Raikia, kad moteriškas ir vyriškas pamačyt, stovėt kad palei tos medziagos (medziaga – medis – L. P. past.), kap jau tysi ratų ąžuolan ar ty kokian medziagon. Sijonas kad raudonas ar bliuskė, kad raudona būtų. Nu tai, sako, tadu ir suks“.