Su ukrainiečiais susipažinom didžiuliame Rusijos festivalyje Rostove prie Dono. Ten mus siuntė Kultūros ministerija. Ukrainiečių folkloro ansamblis ,,Božyči” iš Kijevo buvo tikra atgaiva festivalyje, kur į mus žiūrėjo kreivokai, nes mes iš Lietuvos. Koks džiaugsmas ir pasididžiavimas mus apėmė būtent dėl to atšiaurumo!
Buvo ten ir baltarusiai. Maža, gal man vos iki pažasties, baltarusių kolektyvo vadovė mėgino apstumdyti mane užkulisiuose. Pasvarsčiau, kad pora smūgių ir ją pripločiau, betgi negali taip elgtis, nes aiškiai matai, kad tai – provokacija. Abi pakviestos išeinam į sceną išsišiepusios. Žinau, ką reiškia valstybės garbė užsienyje, tai tvardausi ir plačiai šypsausi.
Baltarusiai šokėjai mielai bendrautų, jie nori pakalbėti su mūsų vyrais, kartu parūkyti, bet jiems neleidžiama, nes mes jiems – kaip raupsuoti.
Visas džiaugsmas buvo ukrainiečiai. Jie net sumąstė vestuvinę programą, į kurią pakvietė ir mus. Mes kartu su jais atstovavome abi puses – jaunosios ir jaunojo. Taigi ,,susituokėm“ scenoje visiems laikams. Paskui vakarais iki paryčių šokome su jais ir dainavome, dalijomės dienos įspūdžiais. Jautėme, kad jie ir mes esame svetimoje žemėje, nors ten radome ir malonių žmonių.
Mus stebėjo akylai, ypač mane. O kaipgi! Juk mes jiems svetimi, kitokie, pavojingi nuo atvykimo akimirkos.
Ypač aš. Susikaupiu dvigubai, juokiuosi, bet ir nervinuosi nuo pat įvažiavimo. Rusijos kultūros ministerija kvietė, o man iš savo kišenės ant sienos reikia, tarsi prie vestuvinio ,,bromo”, susimokėti 100 dolerių ,,išpirką” iš savo kišenės, nes neleis kolektyvo nei į festivalį, nei net į tualetą todėl, kad mes savo dviaukščiame autobuse ,,vežam čečėnams ginklus”. Taip taip, gal aš po sijonu juos slepiu!? ,,Statysim jūsų autobusą ,,ant duobės ir ardysim”. Nusispjaunu ir tyliu, nes nenuvažiuosi, tai dar kokį skandalą sukels. Susimoku ir grįžtu prie saviškių. Visi po labai ilgo pralaikymo autobuse ,,laimingi” lekia į tualetą. Ooooo, koks džiaugsmas širdyje, net akyse šviesiau! Tai taip su įtampa ir dirbau iki grįžimo namo.
Tik atgal važiuojančios vėl paprašė 100 dolerių, rodydami visiškai tuščią popieriaus lapą, kuriame neva parašyta, ką mes pažeidėme, o aš parodžiau, kad moku rusiškai keiktis ir ,,pokazatj fygų” (parodyti špygą), nors įprastai niekad nesikeikiu ir špygomis nemosuoju. Pasakiau, kad eisiu atgal, toliau nuo sienos, ir skambinsiu į mūsų ir jų ambasadas, į mūsų Užsienio ministeriją ir jų Kultūros. Nesitikėjo iš manęs tokių dalykų, pradėjo mekenti, o paskui nusikeikė riebiau už mane ir paleido.
Ta ,,santuoka“ su ukrainiečiais scenoje taip ir neužsimiršo. Mes meldėmės už juos per oranžinę revoliuciją, jie mus pasikvietė į Kijevą. Paskui juos pasiūlėm Klaipėdos tarptautiniam folkloro festivaliui ,,Parbėg laivelis – 2006″. Jei būtume buvę remiami ar patys turtingesni kaip ansamblis, būtume pasikvietę į Vilnių. Klaipėdoje jie visiems labai patiko. Nuotraukose iš ansamblio archyvo matote juos, plaukiančius Danės upe, verdančius ukrainietiškus barščius, koncertuojančius ir pasakojančius apie ukrainiečių tautinius drabužius.
Festivaliuose nuvargsti nuo naujos vietos, vasaros karščių, nemiegotų dienų. Nepasibuvom kaip su svečiais. Bet draugystė nenutrūko. Kaip dėl jų jaudinomės, su baime skaitydami žuvusiųjų Maidane pavardes!
Dabar žiūri į viską iš toli, bet su didžiuliu rūpesčiu. Dar ne kartą susitikome, dainavome, kalbėjomės, džiaugėmės talentingais ansamblio žmonėmis. Lankėsi jie ir pas mane asmeniškai. Nebūtina bendrauti kasdien, kad žmonių neužmirštum. O dabar toks laikas, kad tik ir galvoji…
Šiandien Susanna Karpenko, garsioji ,,Božyči” dainininkė, Ukrainos folkloro Veronika, man parašė, kad gyva, sveika. Dieve, visų gaila, bet apie pažįstamus, artimesnius juk labiau galvojasi.
Aš vis giliau suprantu, koks reikšmingas yra folkloras, kokią misiją prisiimi, kai neši savo tautos dainą tarsi vėliavą, kai vilki tautinius drabužius, kai atstovauji valstybės kultūrai užsienyje. O kai atsiduri ten, kur į tave žiūri įtariai, tą vėliavą dar aukščiau iškeli.
Baltarusių ansamblio vadovė, mėginusi mane apstumdyti Rostovo prie Dono festivalio scenoje, išvažiuodama demonstratyviai puolė apsikabinti ir pasibučiuoti, nes juk reikėjo suvaidinti mandagią, juk viskas buvo žmonių akyse, ne pritemdytuose užkulisiuose…
Aš diplomatiškai atlaikau jos ,,didelės meilės Lietuvai” išraiškos aktą, bet mintyse nusikeikiu, tik šį kartą švelniai, jau lietuviškai, mintyse turėdama gyvatę. Kai grįžusiai man sakė: ,,Oi, kaip jums buvo gerai, kaip toli nuvažiavot, kiek daug pamatėt”, – man vėl norėjosi nusikeikti. Gaila man tų 100 dolerių iš savo kišenės net šiandien, nes tai man buvo ne pinigas, o jų priemonė mane pažeminti, pasityčioti.
Gyvuokit, mūsų ukrainiečiai. Istorija mus ,,sutuokė”, istorija mumyse paliko daug gražių bendrų bruožų. Mes toli, bet mes su jumis.
Dieve, saugok Ukrainą.
2022-02-27
Projektas „Svarbiausi tautinio identiteto bruožai – kalba ir etninė kultūra“, 6 tūkst.
Nuotraukose iš „Vilnelės“ folkloro ansamblio archyvo – ukrainiečių ansamblio „Božyči“ dalyviai Klaipėdos folkloro festivalyje „Parbėg laivelis“.