Senųjų papročių tyrinėtojai teigia, kad vasario pradžioje lietuviai nuo seno garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdienį maistą – duoną. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui. Vėliau, įsigalėjus krikščionybei, ugnies globėjos funkciją perėmė Agota iš Palermo. Pasak vienos iš legendų, krikščionė Agota mirusi nuo žiaurių kankinimų. Per vienas jos kankinimų metines išsiveržęs ugnikalnis, bet gyventojus išgelbėjęs Agotos šydas. Manoma, kad šventoji Agota turi galią apsaugoti nuo žaibų, gaisrų ir apskritai nuo ugnies. Šv. Agota ikonografijoje visada vaizduojama jauna ir labai graži, vilkinti puošniais drabužiais. Visose bažnyčiose vasario 5 dieną garbinama šv. Agota, pašventinama duona ir vanduo. Pažymėtina, kad ilgą laiką žmonės tapatino šv. Agotą su senąja ugnies globėja Gabija. Maldose dažnai kreipdavosi į jas abi, t. y. kalbėdamos maldą Gabijai moterys pridėdavo ir šv. Agotą, arba atvirkščiai. Pvz., sakydavo: „Šventa Gabija, šventa Agota, saugok mus nuo ugnies” (Švenčionėliai)“. „Po večeros bobulė žairukes užkasa pelanais, persižegnoja ir sako, būk spakaina, Šventa Agota, šventa Gabija, saugok mūs ugnelį“ (Miroslovas).
Šios šventosios drauge minėtos ir Klaipėdos krašte: „Tai buvo 1908 m. Rudaičių – Medsėdžių kaime, Gargždų valsčiuje (dabar Klaipėdos r.). Vieną naktį, rudeniop, prasidėjo gaisras netolimo kaimyno Ambraso (už kokių 300 metrų) sodyboje – degė troba. Visi sukilome. Kibirkščių ruožai skrido tamsoje į visas puses. Teta Žutautienė, be kitų religinių apeigų prieš gaisro stichiją, atsinešė šventos Agotos duonos gabaliuką, atsistojusi lauke prie savo trobos durų ir rankose aukštai iškėlusi tą duonos gabaliuką, tris kartus balsu sukalbėjo maldelę:
Šventa Gabija,
Rusėk savo vietelėj,
Ateik, šventa Agota,
Aplankyk šventą Gabiją“ (Juozas Tarvydas. Kraštotyra. V., 1971, p. 254).
Laikui bėgant krikščioniškoji globėja Agota įsitvirtina kaip pagrindinė ugnies sergėtoja ir jos garbei skirtą dieną bažnyčioje šventinama duona saugojama visus metus, tikint, kad ji saugo namus nuo gaisro. Ir ne tik. Duonos panaudojimo diapazonas gana platus: gaisrui gesinti, linų derlingumui didinti, bitėms privilioti bei spiečiui avilyje sulaikyti, pieno neduodančioms karvėms gydyti, apsaugai nuo gyvatės įkandimo, akių ligoms bei kūno žaizdoms gydyti. Kai kurie žaizdas ar akių ligas gydydavo uždėdami drobinį skudurėlį, suvilgytą vandeniu su jame mirkusiu šventintos duonos gabaliuku.
Šv. Agotos galiomis, pašventintos duonos stebuklingumu tikima visoje Lietuvoje, bet manyčiau, kad dar iki XX amžiaus vidurio ši šventoji populiariausia buvo (o gal ir yra?) Darsūniškio (Kaišiadorių r.) apylinkėse.
Šv. Agotos išskirtinis garbinimas šiuose kraštuose turi istorinį pagrindą. 1437 metais Vytautas Didysis čia pastatė pirmąją bažnyčią. 1655 m. rusai sudegino gyvenvietę ir bažnyčią, 1818 m. vėl išgyventas didysis gaisras pasiglemžęs beveik viską, ką gyventojai sunkiu triūsu buvo užgyvenę. 1868 m. Darsūniškyje iki pamatų sudegė 22 namai ir taip gaisras sekė gaisrą. Negailestingos ugnies ir kitų nelaimių paveikti darsūniškiai ėmėsi savo namų, savo bendruomenės apsaugos – miestelyje atsiranda stebuklingieji vartai-koplyčios. Tai ir yra vienas iš Darsūniškio unikalumų, daręs įtaką bendruomenės gyvenimo ypatumams, kai kurių kalendorinių švenčių papročiams.
Taigi iš trijų pusių miestelį supa keturių mūrinių stulpų stogeliniai vartai, kuriuose patalpinta šv. Agotos, šv. Jurgio ir šv. Kazimiero statulos. Šventieji parinkti neatsitiktinai. Šv. Kazimieras Lietuvos globėjas jau 1792 m. pavaizduotas Darsūniškio herbe. Šv. Jurgis – žemdirbių ir gyvulių globėjas. Be to, šiuose kraštuose labai populiari legenda apie šv. Jurgį drąsų riterį, apgynusį karalaitę nuo slibino, kuris krikščioniškoje pasaulėžiūroje reiškia piktosios dvasios įsikūnijimą.
Pagrindiniai ir patys populiariausi buvę (ir yra) šv. Agotos vartai prie Kruonio kelio, kuris dar vadinamas „Vilniaus keliu“. Šv. Agotos skulptūros buvimas Darsūniškio miestelio prieigose, legendos formavo ir specifinius jos dienos minėjimo papročius. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jos skulptūra būdavo puošiama gėlėmis ir žalumynais, specialiai jai buvo siuvami apdarai, aukojama karoliai, sagės, drobės stuomenys… Kiekvienas apylinkių žmogus gali papasakoti bent keletą nutikimų, legendų apie stebuklingąsias šventosios galias. Kita vertus, šventosios skulptūra, tuo pačiu ir šventoji, buvo tapusi darsūniečiams sava, tarsi jų bendruomenės narys, tiesiog Agotėlė. Žmonės ateidavo prie jos pasiguosti, pasiskųsti viena ar kita nesėkme buityje. Prieš šventes ar atlaidus prie Agotėlės skulptūros padėdavo smulkių dovanėlių, kad ir „Agotėlei būtų smagiau“.
Etnografė Marijona Čilvinaitė užrašiusi, kad prie šv. Agotos skulptūros buvo pristatyta ir kitų šventųjų skulptūrėlių. Per Agotines pašventintos duonos stebuklinga apsaugos galia čia tikėta ir tebetikima labiau nei kur kitur. Šių teiginių pailiustravimui keletas autentiškų pasakojimų: „Kai aš atitekėjau į Darsūniškį, tai žiemą vasarą takelis prie Agotėlės numintas. Agotėlė ir išlydėjo, ir pasitiko žmones. Išsiruošei kur toliau, tai vis rūpi iššokte iš vežimo ir prieite prie Agotėlės palaiminimo. Kaip jau šv. Agota, tai bažnytėlė prisigrūdus būdavo ir iškilmingos procesijos su giesmėm, su vėliavom iki pačių vartų ėjo. Labai gerbė šitą globėją. Nebuvo grinčios, kad neturėtų Agotos duonos. Kaip tik kas, tai pašventintos duonos traukte…“ (Adelė Matulaitienė, g. 1915 Užugirėlio k.).
„Agotėlės duona labai praverčia nuo gaisrų. Parsineši pašventintos, tai į švarią palytę įvynioji ir į stalčių padedi, bet daugiausia į skrynios prieskrynį dėjo. Laiko tą duonikę kaip brangenybę. Į mūsų tvartą perkūnas trenkė ir degė. Tai kaimynas atsinešė duonelės, apibėgo aplink gaisrą, nubėgo į pievukę ir padėjo tą gabaliuką duonos. Tąkart labai nešė ugnį ant namo, bet kai padėjo duonukę ant pievelės ir ugnis pasisuko į pievukę ir nuėjo ten, kur padėta buvo duona. (…) Per paskutinį karą kai kurie žmonės, bėgdami iš miestelio, ant palangių išdėliojo šv. Agotos duonos. Sako, užėję kareiviai tą duoną valgė. Aplinkui sudegė visi namai, o tie, kuriuose buvo išlikusi duona, liko ir dabar dar stovi. Raižio buvo pasidėję duonos, tai liko jų abu namai – senas ir naujas. Aš ir dabar savo žentams ir dukroms įpilu šv. Agotos vandens ir įdedu duonos po gabalėlį ir visi laimingai gyvenam“ (Marytė Televičienė, g. 1928 m. Margų k.).
„Šv. Agotą ugnim kankino, tai ji nuo gaisrų saugo. Degė namai, vėjas didžiausias, tai visi pasimetė. Vienas diedukas pasiėmė Agotos duonos, sėdo ant arklio, apjojo aplink gaisrą ir nujojo link upelio. Iš paskos, per laukelį, per kapines ir ugnis iki upelio atšliaužė“ (Marytė Maciulevičienė, g. 1927 m. Narkūnų k.).
„Pašventinta šv. Agotos duona padeda nuo nelaimių. Gerai karvėms ant rago užrišt, kad nenužiūrėtų, pienas nesugestų, ir ligoniams skausmą palengvina, bet labiausiai saugo nuo ugnies. Mama pasakojo, kad Užgirėlių kaimas buvo didelis, namas prie namo ir visi šiaudiniais stogais. Buvo vasaros pabaiga, suvežti šiaudai ir vaikai rūkydami uždegė šiaudus. Ugnis persimetė ant mamos grinčios stogo, suliepsnojo labai, peršoko ant kito stogo…Visi puolė gesyt, o tokiam senuku padavė šv. Agotos duonos, kad išvestų ugnį už kaimo. Tai žmogelis su ta duona apėjo apie ugnį, įsidėjo kišenėj ir parėjo į savo grinčiutę ir atsigulė. Ugnis iš paskos ir sudegė visas kaimas. Jam reikėjo ugnela parvest atgal, o jis parvedė į savo galą. Liepsna nuėjo iki jo namų. Žmonės šnekėjo, kad pusę kaimo būtų nesudegę, kad jis būtų nuvedęs į kitą pusę ir duonelą įmetęs į ugnį” (Albina Stanionytė, g. 1930 m., Užgirėlio k.).
„Mūsų Agotėlę pastatė seniai, gal kai statė bažnyčią, tai ir ją pastatė. Visi, kas eidavo per Agotėlės vartus, žegnojosi ir prašė saugot nuo gaisro. Pašventintą per šventą Agotą duoną mamutė sudžiovina ir pasideda į medinę dėžutę. Jei dega kas, tai reikia apeit su ta duonute ir eit į šalį, kur nėra pastatų. Mūsų kaimynų degė tvartas, tai Kirševičiūtės Pranutės motina apėjo apie jį su duonyte ir nuėjo palei Nemuną ir atsisėdo. Pakilo vėjas ir pradėjo tą ugnį nešt link Nemuno ir apstojo“ (Marijona Černiauskienė, g. 1913 m., Darsūniškis.).
Šv. Agotos duona padėjo ne tik gelbėtis nuo ugnies: „Agotos duona padeda nuo temperatūros aukštos, kai suserga“ (Adelė Marciulevičienė, g. 1933 m., Darsūniškis).
„Jei vaikas paboja akių, tai reikia duot Agotėlės duonos“ (Marytė Televičienė, g. 1928 m., Margų k.). „Jei nori berną prisiviliot, tai reikia šv. Agotos duona karvei į sprandą pabaksnot ir įdėt bernui į kišenę. Duonos neišmes, vis tiek suvalgys, o tada jau jis tavo” (Marytė Maciulevičienė, g. 1927 m., Narkūnų k.).
Dar labiau negu duonos galia tikėta, kad pati Agotėlė padės daugybėje žmogiškų reikalų. Vyresnieji gyventojai prie Agotėlės meldėsi, kad sektųsi ūkyje, kad vaikai augtų sveiki ir geri, kad „išloštų“ bylas. Pvz.: „Agotėlė – mūsų užtarėja ir globėja. Ar teismą išlošt, ar vaiką į mokslus, į Ameriką išleist, tai bėga pas Agotėlę užtarimo. Ir paaukot buvo mada. Labiausiai ją garbino vasario penktą. Iš bažnyčios procesija eina, su vėliavom, giesmėm. Reikia suvalgyt pašventintos duonytės, kad ant širdies būtų lengviau“ (Joana Morkūnienė, g. 1914 m., Darsūniškis).
Labai vaizdžiai apie aukojimus (ir ne tik) papasakojo Marijona Černiauskienė, gimusi. 1913 metais: „Aš ir gimiau, ir užaugau prie šventosios Agotėlės. Mūsų namai prie pat bromo. Kiekvieną sekmadienį puošdavau Agotėlę ir kiekvieną vakarą meldžiau jos sveikatos ir laimės. Gal dėl to ir tiek metų sulaukiau? Sekmadienį mamutė daro pusryčius, o aš iš savo darželio ar pievos prisiskinu gėlių ir bėgu prie Agotėlės. Kaimynų vaikai atneša kopėčias, o aš ją apkaišau gražiausiom gėlėm. Atbėgdavo puošt ir kitos mergaitės, Agotėlė mūsų visų globėja, mes labai ją mylėjom. Agotėlei labai daug suaukodavo. Krūvas prie kojų pridėdavo stuomenų, rankšluosčių, juostų… Aukojo Agotėlei daug drabužių, karolių, špilkučių gražiausių. Viską krovė ant jos. Prieš šventes ją aprengdavom gražiausiais drabužiais. Vienais metais mes su kaimynėm susidėjom ir nupirkom labai gražios melsvos medžiagos ir pasiuvom Agotėlei suknelę ir raudoną ploščiuką. Moterys mauna vieną suknelę ant kitos. Taip prisirinko daug suknelių, kai kurios pradėjo dūlėt, tai aš nuėjau pas kleboną ir paklausiau, kas daryt su jom. Sako, sudegink. Po kiek laiko vėl prisirenka aukų daugybė. Daug nešdavo karolių, kitokių papuošalų. Jei turi kokį prašymą, tai aukoja Agotelei ir prašo, kad išklausytų. Ir išklauso, padeda. Agotėlė ir mūsų partizanus išgelbėjo. Aš pati Lietuvos partizanus užkėliau ant jos bromo. Atėjo išblaškyti pas mus, neturi kur dėtis, o mes tada patys gyvenom tvarte mažam kambarėlyje. Kur padėt šešis partizanus? Pagalvojau ir sakau, niekur kitur, tik virš Agotėlės. Stovyla pastatyta link Darsūniškio, o kitas visas galas tuščias. Nusinešėm kopėčias, pralupom lubas, sukėlėm patalus – buvo žiema. Ryte dar tamsu, aš jiems nunešiau valgyt. Kaip paduot? Sakau, vyrai, suriškit diržus ir nuleiskit. Taip ir padarė. Prikabinau puodą ir jie įsitraukė. Aš nebijojau, žinojau, kad Agotėlė saugos. Kitą naktį, kai banditai aprimo, atnešiau kopėčias, nulipo ir išėjo savo keliais. Partizanų vadas turėjo slapyvardę „Saulė”, tai kol jie virš Agotėlės sėdėjo, buvo „abvalas“, rusai ir pas mus buvo atlėkę: „Kur Saulė, kur Saulė?“ Anė kur saulė, sakau ir rodau į dangų. Kelis kartus jie pravažiavo pro Agotėlės vartus ir sustoję prie jų buvo, partizanai viską girdėjo, ką jie kalbėjo, kaip tarėsi… Mūsų šventa Agotėlė tuos partizanus išsaugojo“.
Ta pati pateikėja papasakojo, ir kaip jų Agotėlę nugriovė: „Kai kolūkiai susitvėrė, tai prasidėjo kalbos, kad bromas per siauras, per žemas, kad su mašinom pravažiuot sunku. Klebonas Kanaveckas su vyrais bromą ir pakėlė, ir praplatino, kad lengvai galima buvo pravažiuot. Vis tiek nugriovė. Vieną naktį pabudau, kad mašina, buldozeris didžiausią triukšmą kelia. Atsidariau langą ir sakau, nevažiuokit pro šventą bromą – nugriausit, važiuokit pro mokyklos aikštę ir išvažiuosit. Patylėjo visi susispaudę. Atsiguliau – vėl triukšmas. Vėl šaukiu, kad nevažiuotų pro šventą vietą…Vėliau girdžiu: trata ta ta ta… Išbėgau į gatvę ir matau, kad jie virves riša ir jau griauna bromą. Visas šitas miestelio galas sukilo. Aš šokau bėgt prie bromo, bet mane milicininkas sulaikė. Prieš rytą baigė griaut, Nemune nusiprausė rankas ir išvažiavo. Griovė ir Kruonio, ir Darsūniškio vyrai. Verkėm Agotėlės, pergyvenom ilgai. Man jos taip trūko, išeinu, pasižiūriu į tą pusę, taip tuščia, taip sunku širdžiai. Sugriovė 1963 matais“. Žmonės pasakoja, kad skubėta vartus su šventųjų skulptūromis nugriauti sužinojus, kad Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus turi atvykti į Darsūniškį medžioti. Pirmasis sekretoriaus klausimas buvęs: „Kur gi jūsų žymieji vartai?“ Vietiniai aktyvistai ir šį kartą perlenkė lazdą.
Daug išlikę prisiminimų apie nelaimingai susiklosčiusius stebuklingųjų bromų griovikų likimus, apie pranašingus sapnus, susijusius su vartų šventaisiais. Darsūniškietis Vytautas Lapinskas (gimęs 1945 m.) prisimena: „Gavau šaukimą į tarybinę kariuominę, labai nuliūdau, bet gerai žinojau, kad tai neišvengiama. Prieš pat išėjimą susapnavau pagyvenusią moterį, kuri man aiškiai pasakė, kad į kariuomenę aš neisiu, dėl sunkios ligos. Pasveiksiu, kad atstatyčiau garsiuosius Darsūniškio vartus. Į sapną nekreipiau dėmesio, nes šaukimas seniai įteiktas, aš jaunas ir sveikas, o svarbiausia, kad vartai stovėjo ir atrodė stovės dar šimtus metų. Greitai iš tikrųjų susirgau ir nuo tarnybos buvau atleistas. Gavau paskyrimą dirbti Prienų rajone. Vedžiau. Dėl to, kad santuoką sutvirtinome bažnyčioje, iš darbo buvau išmestas ir sugrįžau į Darsūniškį. Sapnas išsipildė – jau 1988 m. pradėjau rūpintis vartų atstatymu“.
Darsūniškio stebuklingieji bromai buvo atstatyti 1990 m. klebono Petro Genevičiaus, Salės administratoriaus Vytauto Lapinsko, bibliotekininkės Julijos Zavistavičienės iniciatyva.
Šv. Agotos, šv. Jurgio ir šv. Kazimiero vartai Darsūniškyje. Giedrės Streikauskaitės nuotraukos.
