Lažinuosi, kad nedaug skaitytojų žino – spalio 7 d. yra Pasaulinė oraus darbo diena. Ją švęsti 2008 m. pasiūlė Tarptautinė profesinių sąjungų konfederacija, skatindama mažiau domėtis istorinėmis kovomis, o atkreipti dėmesį į tai, jog nepakanka vien turėti darbą. Jis turėtų būti orus, saugus, teisingai apmokamas.
Ši diena Lietuvoje nėra valstybinė šventė ar nedarbo diena, nes mūsų valdžiai labiau patinka sovietinė gegužės 1-oji.
Apie darbuotojo orumą ar laimę ginčytasi ne kartą. Laimės ekonomika, besiremianti laimės matavimais, suteikė tokiems ginčams aiškesnę prasmę, leido susieti atlyginimą, darbo sąlygas ir pasitenkinimą juo.
Daugeliu atvejų darbo laikas yra pagrindinis darbo apskaitos ir apmokėjimo matas. XIX a. antrojoje pusėje europiečiai per savaitę dirbo vidutiniškai 66 valandas. Kova už oresnes darbo sąlygas ir padidėjęs darbo našumas paskatino sutrumpinti darbo laiką ir įgyvendinti siūlymus, kadaise laikytus tuščia svajone: mokamas atostogas – atlygį už laiką, skirtą poilsiui.
Penkiasdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais buvo skelbiama, kad techninė pažanga, automatizacija ir darbo našumo kilimas sutrumpins darbo laiką. Manyta, kad laisvo laiko daugės, o gyvenimo kokybė gerės.
Prognozuota, kad XX a. pabaigoje įsivyraus 20–30 valandų darbo savaitė. Prieš šimtmetį ekonomistas Dž. M. Keinsas (John Maynard Keynes), aptardamas ateitį, teigė, kad gyvenimo lygis bus aštuonis kartus aukštesnis, o darbo savaitė sutrumpės iki 15 valandų. Turto gausėjimas numatytas stebėtinai tiksliai, tačiau dėl darbo laiko pokyčio jis visiškai klydo.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) duomenimis, 1965 m. daugumos išsivysčiusių šalių darbuotojai dirbo apie 2000–2200 val. per metus, 1985 m. – apie 1800 val., o 2025 m. – apie 1700–1850 val. per metus. Pusės amžiaus laikotarpiu įvykęs pokytis nebuvo žymus, o nuo 2000-ųjų darbo laiko trumpėjimo neliko.
Moderni visuomenė turi galimybes praėjusiame amžiuje skelbtas prognozes įgyvendinti. Tereikia susieti laisvą laiką su platesniu ekonominių problemų sprendimu – humanizuoti darbo turinį, kurti tvarią ekonomiką, o drauge išvengti bedarbystės ir artėti prie visuotinio užimtumo.
Tačiau realybė rodo, kad išvystytos ekonomikos šalyse žmonės vis daugiau laiko praleidžia darbe, vis dažniau dirba viršvalandžius.
Daugelyje šalių skirtingose istorinėse epochose drauge su turto gausėjimu stiprėjo ir apsisprendimas trumpiau dirbti, skirti laiko turiningesniam asmeniniam gyvenimui.
Šiandieną šią tendenciją bandoma neigti. Korporacijų interesus aptarnaujanti žiniasklaida šlovina darboholikus, aktyviai propaguoja 9-9-6 darbo grafiką, kai dirbama nuo 9 val. ryto iki 9 val. vakaro, 6 dienas per savaitę (72 val. per savaitę). JAV, Kinijoje ir daugelyje kitų šalių sėkmingai įdiegtos nuostatos, kad dirbti reikia vis daugiau ir daugiau, nors tyrimai patvirtina trumpesnės darbo savaitės, produktyvumo ir laimės sąryšį.
Naujosios ekonomikos fondo (New Economics Foundation) specialistai teigia, kad vis aiškesnės prielaidos – informacinių technologijų, robotizacijos, DI plėtros – iš esmės pakeisti „normalių dalykų“, o ypač darbo laiko sampratą, kuri tėra pramoninio kapitalizmo palikimas, nebeatitinkantis nei šiuolaikinio žmogaus poreikių, nei naujų visuomenės galimybių.
NEF dar 2010 m. siūlė siekti naujo tikslo – perėjimo prie 21 valandos darbo savaitės, kuri turėtų tapti dabartiniu socialiai, ekonomiškai ir ekologiškai tvariu darbo laiko standartu, padedančiu spręsti tokias problemas kaip neracionalus vartojimas, nedarbas, darbuotojų pervargimas ir stresas, o galiausiai leistų žmonėms tobulėti, daugiau rūpintis vieni kitais ar tiesiog džiaugtis gyvenimu.
Argumentai už darbo laiko pertvarką teikiami iš trijų visuomenės turtingumą apibūdinančių sričių: gamtinių, žmogiškųjų ir finansinių išteklių tausojimo bei gausinimo:
- trumpesnė darbo savaitė skatintų racionalesnę gamybą ir vartojimą, todėl atsirastų prielaidos tvaresnei plėtrai, būtų suvaldytas besaikis vartojimas (prisiminus nuolatines problemas su šiukšlių sąvartynais akivaizdu, kad šią problemą reikia spręsti);
- trumpesnė darbo savaitė sudarytų geresnes prielaidas nuolatiniam mokymuisi ir profesiniam bei asmeniniam tobulėjimui, laimingesniam gyvenimui, kitaip sakant, socialinio kapitalo augimui (XXI a. valstybės sėkmę labiau nei finansinis ar gamtinis lemia socialinis kapitalas);
- trumpesnė darbo savaitė prisidėtų prie visuomenės turto gausėjimo, nes padidintų laiką, skiriamą vaikų priežiūrai, namų ruošos ir panašiai veiklai, kurią prilyginę apmokamam darbui ir įvertinę pagal minimalų užmokestį pastebėtume, jog ji sukuria ne mažiau kaip penktadalį BVP. Tikėtina, kad ji labiau padidintų gimstamumą nei mamadieniai bei tėvadieniai.
Tokia darbo savaitė taip pat skatintų naujų, veiksmingesnių technologijų ir gamybos būdų plėtrą (rimčiausias finansinis argumentas už trumpesnę darbo savaitę – jau dabar dirbančių keturias dienas per savaitę valandinis atlygis yra didesnis, nes ir jų darbo našumas aukštesnis).
Darbo laiko trumpinimas vis dažniau tampa ir politinių diskusijų bei vyriausybių sprendimų tema.
Islandijoje po bandymų viešajame sektoriuje ir kolektyvinių derybų darbo laikas daugelyje sričių buvo sumažintas nuo 40 iki 36 valandų per savaitę, o atlyginimas liko toks pat. Šis pokytis įtvirtintas kolektyvinėse sutartyse nuo 2020 m. ir šiandien apima didžiąją dalį darbuotojų.
Japonijos vyriausybė dar 2021 m. patvirtino ekonominės politikos principus, kuriuose raginama pereiti prie keturių darbo dienų savaitės. Šiame dokumente nurodoma, kad toks sprendimas užtikrintų geresnę darbo ir asmeninio gyvenimo darną, sudarytų prielaidas įveikti demografines problemas, skatintų vartojimą bei leistų dirbantiesiems sparčiau kelti profesinę kvalifikaciją.
Vienas naujausių oficialių parlamentinių dokumentų, nagrinėjančių keturių darbo dienų savaitės diegimą, yra Australijos Parlamento 2026 m. studija „Keturių darbo dienų savaitė“ („Four-day work week“), kurioje pabrėžiama, kad trumpesnė darbo savaitė gerintų darbo ir gyvenimo pusiausvyrą bei organizacijų veiksmingumą.
Panašios priemonės palankiai paveiktų ir Lietuvos visuomenę, sudarytų prielaidas reikšmingiems darbo laiko ir turinio pokyčiams, kurtų profesinio darbo ir asmeninio gyvenimo darną bei padidintų BNL (bendros nacionalinės laimės) indeksą.
Pagal spaudai rengiamą knygą „Laimingesnė visuomenė. Svajonė? Galimybė? Tikslas?“
Daliai nacijos—–daugiau degtinytės , girto vairavimo , muštynių , psichozių. O tai policijai, žvalgybai, pasieniui , mokytojams , slaugytojoms irgi reiktų valandas mažinti ?