Galvoju, kaip aš jaunystėje sutikdavau Naujuosius. Pasiėmiau nuotraukas, bet jokių baliukų, jokių ypatingų prisiminimų jose nėra. Mūsų šeima buvo tokia, kad atrodė net nepadoru vaikams per šventes būti ne su tėvais. Tėveliai buvo įdiegę supratimą, kad gyvenime gali būti priverstinių situacijų būti ne kartu, o kol viskas gerai, kol galim, turim visi būti kaip viename lizdelyje. Ir buvo tikras jausmas, kad mes, per šventes būdami kartu, tarsi visi peržengdavome mistinį slenkstį – saugiai, vieni kitus sergėdami, palaikydami, prižiūrėdami.
Nesimeldėm, bet tylomis jautėme laiko ypatingumą, dangaus priartėjimą. Atrodė, kad daugybė žmonių tuo pačiu metu vienodai nuščiuvę…
Mamytė sakydavo, kad anksčiau žmonės po Kūčių, kurių šventimas būdavo visur panašus, dar panašiai susikaupdavo ir net gamindavo panašius patiekalus Naujųjų metų išvakarėse ir per Tris karalius. Niekas man to daugiau nėra patvirtinęs, bet, jei tik būdavo įmanoma, mamytė pagamindavo vieną kitą panašų patiekalą.
Didelio bruzdesio nebūdavo. Aš išmokau jausti laiką tylomis. Galėjo nieko nebūti, bet į laikrodį žiūrėdavau atidžiai, tarsi vidurnakčio sulaukus atsiras laiko pjūvis, tarsi reikia žiūrėti, kad neatsivertų kokia kiaurymė ar žaizda. Ir reikia svajoti, prašyti sėkmės, sveikatos ir gyvenimo visiems metams.
Labiausiai pavykdavo tai daryti per Kūčias, per Naujųjų sutikimą irgi neblogai, bet jau silpniau, o per tris Karalius susitelkti jau būdavo visai sunku. Ir taip įpranti nuo mažens prie tos susikurtos tvarkos, kad paskui kiekvienas pasikeitimas būdavo nelengvas.
Visko buvo gyvenime, net labai baisių gyvenimo išmėginimų, bet maža buvo situacijų, kai tą naktį buvau ne namie. Šiandien skausmingai prisiminiau savo penkto kurso gruodžio 28 dieną. Laikiau kažkokią įskaitą. Viską mokėjau, bet labai drebėjau. Dėstytoja žiūri į mane, į virpančias rankas, o gal net visą kūną. Kas man būdavo?
Sakydavo, kad labai greita medžiagų apykaita. O ką ten suprasi… Tik tą kartą viskas buvo sudėtingiau. Man atrodė, kad drebėjo ir širdis, ir kažkas dar esmingesnio, tarsi iš manęs kas kažką atimti norėtų.
Dėstytoja, kurios pavardės jau negaliu prisiminti, žiūri į mane geromis akimis ir klausia: ,,Kas jums? Jūs gi labai gerai atsakinėjote. Jau viskas, aš pasirašiau, nurimkit.” Aš viską aiškiai matau, suprantu, kad atsakinėjau gerai, bet nežinau, ką sakyti, tik išsprūsta žodžiai: ,,Man atrodo, kad namuose kažkas baisaus atsitiko…”
Žinojau, kad atrodysiu keistai… Buvo pirmadienis. Stveriu studento knygelę, apsirengiu ir lekiu į stotį. Kojos neša tarsi oru. Tuo metu mirė mano mylimiausia teta. Širdis. Mes buvom tiek artimos, kad aš kartais galvodavau, kad gal ji mane pagimdė, o tik atidavė mamytei su tėveliu užauginti.
Žinoma, kvailos buvo tokios vaikiškos mintys. Augau ir supratau, kad esu už kitus laimingesnė, nes turiu tiesiog dvi mylinčias mamas, kurios myli mane vienodai. Teta šeimos neturėjo, tai ir visa jos meilė buvo man. Ir darbų mokė, ir guodė, ir mano įsimylėjimų ir įsižiūrėjimų istorijas išklausydavo. Ji man net žadėjo, kad, jei tik galės, manęs ir iš anapus neapleis, ženklus rodys, sunkią valandą globos. Traukinys sustoja, aš lekiu namo, bet sužinau, kad nespėjau. Aš viską teisingai jaučiau per atstumą.
Penktame kurse žmogus jau ne vaikas, bet skauda tarsi vaikui. Ir ieškai supratimo, kaip viskas būna, kas vyksta su žmogumi po mirties, kur ta dalis, kuri nuo manęs atsidalijo per atstumą, kai viską skausmingai jutau, kur gi ji dabar?.. Atrodo, teta karste, atrodo – ji, o gal jau ir ne ji čia guli. Su broliu fantazuojam, kaip ta žmogaus ,,dūšia” paimama, kas vyksta toliau.
O kad jau sukuriam šimtą versijų! Ant balta staltiese uždengto stalo, prie medinio kryželio ir žvakės giesmininkų ,,vadas” Kuzinevičius paliko man savo giesmyną. Laikinai, tik nakčiai. Jis gi prisimena, ką kalbėjom per senelio laidotuves apie giesmes, sakė: ,,Mokykis”. Mano atmintis tada buvo tokia, kad, žiūrėdama į tekstą, galėjau tiksliai prisiminti, kas tą vakarą buvo giedota.
Aš persirašau kai kurias giesmes, vis jau lengviau prie karsto naktinėti, ypač paskutiniąją naktį. Nors nuvargstu, bet tarsi išbūnu viską taip, kad net dabar tą jausmą prisimenu… Laidojam ketvirtą mirties dieną, gruodžio 31-ąją. Vargais negalais atbūnu ilgą rožančių ir gedulingus pietus, o svečiams išskubėjus savuose namuose švęsti Naujųjų, tarsi akmuo krentu į lovą taip giliai, taip toli toli, kad net nespėju sugalvoti jokių Naujametinių norų, nespėju prisvajoti kiekvienai dienai ką nors gera, tik plaukte įplaukiu į miego karalystę.
Prabundu patamsy ir nesuprantu, kokia diena, kokie metai, kaip dabar reiks gyventi, kur tą meilę tetai padėti… Ir kas dabar bus, kad pramiegojau Naujuosius? O nieko baisaus neįvyko.
Tada supratau, kad svajoti ir prašyti Dievulio pagalbos reikia visada, jei moki, tai net miegant, švelniai ir neįkyriai, kad laiko rate neatsirastų plyšio, kad neatsirastų prarajos, kurią bus sunku peržengti. Pernelyg didelis šurmulys, blizgučiai, baliai tik atitraukia mus nuo švelnaus laiko pokyčio ir nuo mūsų pačių ,,aš”.
Gyvename tokiu laiku, kai jau nežinai, ar dar mokame visi kartu svajoti ir prašyti geresnių laikų, saugesnio rytojaus. Ar, žengdami per didžiuosius slenksčius, turim tokią bendrų svajonių ir prašymų valandą? Ar nenutaikome fejerverko į kieno nors svajonių angelus? Būtų gera jausti laiką be baimių – ir jausti visada, ne vien per šventes…