Iš metų tolumos žiūriu atgal į savo pirmąjį mokyklinį rugsėjį. Kadgi aš viską gerai prisiminčiau! Į mokyklą mane vedė tėvelis, nes mamytė privalėjo būti su savo mokinukais savo mokykloje. Kokias gėles nešiau savo pirmajai mokytojai? Oi, neprisimenu. Gal ratilius, gal jurginus, o gal ir kardelius – žinoma, kad tas, kurios pačios gražiausios. Ėjau džiaugsmingai užsisvajojusi, nes namuose daug girdėdavau, kaip man gera bus mokykloje.
Labiausiai svajojau ten susirasti draugių, nes jų mano kaime net nebuvo. Aš lakstydavau su berniukais, žaisdavau jų žaidimus, o kai man nusibosdavo, – tapdavau jų vade. Įvesdavau karišką tvarką, kuriai berniukai ne visada iš karto, bet paklusdavo. Kartais ta tvarka baigdavosi nelabai gerai. Pavyzdžiui, išmušiau Voščiulos Vytukui dantį.
Ech, kokie ten dantys – pieniniai, klibantys, aš net nepajutau, kaip ten buvo. Juk netyčia, nes reikėjo kaimo ,,bernus“ sutvarkyti pagal imtynių, kurių mane mokė tėvelis ir senelis, taisykles. Garbingos buvo tos taisyklės, juk imtynės, o ne kokios muštynės, bet tose taisyklėse tikriausiai dar nebuvo aptartas klibančių ikimokyklinukų dantų klausimas.
Taigi, po tokios audringos vaikystės man nelabai buvo aišku, kas tos mergaitės, bet tikėjausi kažko gero, na – panašios į save tikėjausi, nes ką čia daugiau įsivaizduosi?.. Iš tos svajonės mažai kas beliko, net neprisimenu, ką su manimi tame pačiame suole pasodino. Ta mergaitė, aišku, jau turėjo daug draugių, prie kurių lėkdavo per pertraukas, o aš likdavau viena, nes augau nuošaliai, vienkiemyje, taigi – svetimietė, niekam nepažįstama.
Buvau prisisvajojusi ir apie pirmąją mokytoją. Ji būtinai turėjo būti gera ir draugiška, nebūtinai graži, bet kažkuo stebuklinga, nes aš jos padedama tapsiu gera mokine! Mano viltys dužo viena po kitos. Aš kažkodėl negražiai rašiau, kažko nesuprasdavau ar neišgirsdavau. Nors labai stengiausi, bet viskas buvo vis ne taip ir ne taip.
Mokytoja prie manęs retai prieidavo, o priartėjusi mane vis aprėkdavo. Apsiniaukė mano veidelis, rytais jausdavau, kad kojos mane nori nešti toli toli, bet į priešingą nuo mokyklos pusę. Tuoj susirgau gelta, paskui netekau mylimos močiutės ir, žinoma, tomis dienomis aš nelankiau mokyklos.
Namai dar kvepėjo laidotuvių chrizantemomis, o aš, tokia atsilikėlių atsilikėlė dėl praleistų pamokų, vėl pasirodau mokykloje. Mamytė Kaune dideliam savo džiaugsmui buvo nupirkusi man pėdkelnes. O, tai kaime dar buvo didelė naujiena! Visos mergaitės su šviesiai rudom medvilninėm kojinėm, prilaikomom gumyčių, o aš su pėdkelnėm.
Bet jos raudonos! Vos pradarau mokyklos duris, o kad pradės šaukti iš džiaugsmo visos aštuonios mokyklos klasės: ,,Gandras atėjo!“ Ir kur man dabar dėtis? Nenueisi pakampėn, nenusidraskysi tų pėdkelnių, nes ne tik nežinia, kur jas tada dėti, bet jau ir šalta.
Po pamokų, o gal ir per kokią fizinio lavinimo pamoką, mokytoja išsiveda mus visus į mokyklos stadioną. Jo pakrašty buvo gėlynas. Krapnojo stingdantis lietus, nesmarkus, bet šaltas. Mes turėjome surinkti to gėlyno serenčių sėklas. Kai kas jas vadino tagetėm, kai kas aksamitkom, o mes namuose gvazdikėliais.
Tų gvazdikėlių pas mus namie buvo daug. Viename darželyje juos augino mamytė, o kitame – tėvelio sesuo. Man patikdavo tos gėlytės, jų žiedeliai nebūdavo visi vienodi. Mane domino jų margumas ir spalva. Kartais aš net neištverdavau, praskleisdavau dar nepražydusį pumpurą, nes nekantravau pažiūrėti, kaip jis pražys.
Aš jau atskirdavau serenčių ir kosmėjų sėklas. Nors pradžioje jos man buvo gana panašios, bet greit išsiaiškinau, kuo skiriasi, net skirtingą sėklų kvapą buvau įsidėmėjusi. Gėlės buvo ir liko mano žaisliukais nuo vaikystės.
Per tą nelemtą mokykloje gautą geltą ir laidotuves aš praleidau ne vieną mokyklinę savaitę, todėl ir tąkart, išėjusi į mokyklos stadioną, draugių dar neturėjau. Buvau paklusnus vaikas – liepė mokytoja rinkti tas sėklas, tai aš taip ir darysiu. Rankytės šlapios, vėjas jas kandžioja, bet aš renku ir renku. O vaikai laksto, stumdosi, žaidžia. Mokytoja juos pabara, varo prie darbo, jie tada kažkiek parenka tų sėklų, bet ir vėl užsimiršta ir džiaugsmingai klega, nes belakstantiems jiems gera ir net nešalta.
Jau ir nosis ima varvėti, o kuo nusišluostyt, jei nosinė tai liko kuprinėje – nebent palto rankove, o ji tokia šalta ir šlapia! Man ne tik šalta, aš dar niekaip neužmirštu ir mane sukrėtusių močiutės laidotuvių, nes serenčiukų kvapas kažkiek primena baltas chrizantemas, todėl verkiu dėl visko kartu sudėjus, o nosis nuo to tik dar labiau varva.
Jau pririnkau pilnas kišenes tų serenčių, jau ir į pirštines kišu, nes kur man juos daugiau dėti? Iš to rūpesčio viską daryt gerai, aš net nesusigaudau ir neprisimenu, kaip viskas baigiasi. Už verkimą mokytoja mane smarkiai apibarė, o kad pririnkau sėklų daugiau už kitus, – jai nerūpėjo.
Parsivelku namo, vos vos save parnešu, nes jaučiuosi nelaimingesnė už nelaimingiausią. Paltas šlapias ir sunkus, raudonos pėdkelnės man baisiausios iš baisiausių nuo pat ryto. Po geltos man dar reikėjo laikytis dietos, tai visas maistas net namuose man buvo labai neskanus.
Kažką paknisinėju lėkštėj kaip koks paršas, bet lieku alkana ir nusiminus. Jau ir vakaras, o dar koks tamsus tamsutėlis! Reikia eit į išvietę už tvarto. Bet, Jergutėliau, kad už jos dar stovi mirusios babytės lova! Pradarau būdelės duris ir man rodos, kad kažkas mane tuoj tuoj sučiups ir nuneš su visu ,,šiaurės nameliu“. Bėgu atgal, greitai raitau kojas per kiemą ir skubu kuo greičiausiai uždaryt namo duris, o priemenėj dar tamsiau! Iš tos baimės, kad kažkas tuoj tuoj sugriebs, net sunkiai randu kambario duris.
Už stalo sėdi tėvelis ir mamytė: ,,Nusiplauk rankas ir ateik pasiaiškint“. Plaunu rankas ir galvoju, kas čia dabar vyksta, ką čia dabar man reiks daryti, bet priartėju prie stalo. ,,Tai sėskis ir dabar sakyk, kam tu tas sėklas vogei – ką, tau savų neužtenka?!“ – jau netveria tėvelis. Aš niekaip nesuprantu, kokias sėklas.
Kažką sakau, bet ką čia pasakysi, jei nežinai, apie ką klausia. ,,Va čia aiškiai mokytojos parašyta, kad tu vogei gvazdikėlių sėklas ir dėjais kišenėsna! – pyksta tėvelis ir beveik glamžo mano pažymių knygelę. – Va, mokytoja parašė pastabą, čia aiškiai parašyta, ką tu darei mokykloje!“
Aš pradedu žliumbti, bet staiga manyje atgimsta imtynininkė ir aš pradedu ne tik suprasti, apie ką mane klausinėja, bet ir suvokti, kokią mokytoją aš turiu! Pala pala, tai kaip čia dabar? Ir vaikiška širdelė nevaikiškai užvirė: ,,Kokia ta mokytoja neteisinga!“
Pasakoju viską, išlieju visą skausmą kaip tik moku. Gal po savaitės ar truputį daugiau baigiasi ir pirmasis trimestras. Nieko džiuginančio mano pažymių knygelėje nebuvo. Tėvelis grįžta iš mokyklos ir kažką kuždasi su mamyte. Abu susirūpinę. Aš žiūriu ir man neramu. ,,Viskas, į tą mokyklą tu daugiau neisi!” – griežtai nusprendžia tėvai. Ir ačiū Dievui!
Kitoje mokykloje gana greit supratau, ką reiškia mokytis. Ir kad mokytis gera! Pasirodo, kad aš mokslui net gabi. Ak, mano pirmoji mokytoja, atleidžiu jums, tik prieš kiekvieną rugsėjį, kai pamatau pirmokėlius, kažkas giliai giliai suskausta. Jau ir vaikus išmokslinau, daug gerų mokytojų sutikau.
Ak, mokytoja, negi dabar man pykti visą gyvenimą? Aišku, kad ne. Seniai atleidau. Padėčiau aš ant jūsų kapo gėlių puokštę, gal ir serenčių ten būtų, bet gal dar ne šįmet, nes vargas, kad atminties akyse aš dar matau tą mažą liesos mergaitės veidelį, šiltas ašaras, upeliais tekančias iš didelių išsigandusių akių ir klausiamą žvilgsnį: ,,Už ką jai, aš gi gėlyčių sėklų nevogiau?“
Nepykit, mokytojai. Ne apie jus aš. Ką tik pirmą kartą mintyse ir šiomis raidėmis aš pasikalbėjau su savo pirmąja mokytoja ir jai atleidau. Su artėjančiais mokslo metais, mielieji. Tik turiu prašymą – dėl ramybės pasižiūrėkit į vaikų akis, gal ten vėl rasit tokią pačią mergaitę? Sako, kad jų visada būna… Tegu mokyklose bus gera ir mokytojams, ir vaikams.
