Be žodinės kalbos, bendraudami mes nesąmoningai naudojamės dar viena labai archaiška kalba. Tai „kūno kalba“, kurią sudaro žmogaus laikysena, tam tikri kūno judesiai, gestai, mimika. Ji bendra visiems žmonėms, išskyrus kai kuriuos nacionalinius niuansus. Šia kalba ypač sėkmingai naudojasi vaikai.
Psichologai nustatė, kad nuo 60 iki 80 proc. informacijos perduodama neverbalinėmis (t. y. nežodinėmis) bendravimo priemonėmis, ir tiktai 20–40 proc. – verbaliniu būdu (žodžiais). Tai rodo, kokia svarbi žmonių bendravimui ir tarpusavio supratimui yra neverbalinė komunikacija.
Kūno kalbos ypatumą sąlygoja pasąmonės impulsai, o šių beveik neįmanoma dirbtinai paveikti, dėl to mes galime šia kalba pasitikėti labiau negu paprastu verbaliniu bendravimo būdu.
Australijos mokslininkas Alanas Pizas (Alan Piz), pripažintas bendravimo psichologijos specialistas, yra komunikacijos pagrindų metodikos autorius.
Daugiau kaip 20 metų jis tyrė, kaip vartojama kûno kalba. Atrodo beveik neįtikimas dalykas, kad daugiau kaip per milijoną žmogaus evoliucijos metų neverbaliniai bendravimo aspektai pradėti rimtai tyrinėti tik praeito amžiaus septintojo deimtmeèio pradžioje, o visuomenė apie juos sužinojo tik tada, kai amerikietis Julijus Fastas (Julius Fast) 1970 metais išspausdino savo knygą apie kūno kalbą.
Tačiau net šiandien dauguma žmonių dar nežino, kad yra kūno kalba, nors ji labai svarbi jų gyvenimui. Puikiausias neverbalinio bendravimo pavyzdys – Čarlis Čaplinas ir kiti nebyliojo kino artistai. Jiems tai buvo vienintelė bendravimo ekrane priemonė.
Dauguma tyrinėtojų laikosi nuomonės, kad žodiniu (verbaliniu) kanalu perduodama informacija, o neverbalinis kanalas naudojamas žmonių santykiams „įvertinti“, o kai kuriais atvejais – ir vietoj žodžių. Sakydami, kad žmogus yra jautrus ir jam būdinga intuicija, mes turime galvoje tai, jog jis geba skaityti kito žmogaus neverbalinius signalus ir juos lyginti su verbaliniais.
Moterys paprastai jautresnės už vyrus, tuo ir galima paaiškinti tokią sąvoką kaip moters intuicija. Jos turi įgimtą gebėjimą pastebėti ir iššifruoti neverbalinius signalus, fiksuoti smulkiausias detales. Manoma, kad dėl savo intuicijos moterys labiau tinka vesti derybas negu vyrai.
Moterišką intuiciją ypač išsiugdžiusios moterys, auklėjančios mažus vaikus. Pirmuosius keletą metų moterys pasikliauja vien neverbaliniais bendravimo su savo vaiku kanalais.
Pagrindiniai bendravimo gestai ir jų kilmė
Visame pasaulyje pagrindiniai bendravimo gestai yra vienodi. Kai žmonės laimingi, jie šypsosi, kai liūdni – paniurę, kai pyksta, jų žvilgsnis atšiaurus. Linktelėjimas galva beveik visame pasaulyje reiškia „taip“. Atrodo, kad tai įgimtas gestas, nes jis būdingas taip pat ir kurtiems bei akliems žmonėms.
Galvos purtymas ką nors neigiant arba su kuo nors nesutinkant taip pat yra universalus; galbūt tai vienas gestų, išsiugdytų vaikystėje. Mažas vaikas pavalgęs kraipo galvą į šalis, norėdamas išsilenkti šaukšto, kuriuo tėvai jį maitino. Taip jis greit išmoksta purtyti galvą, kai su kuo nors nesutinka arba nori išreikšti savo neigiamą požiūrį.
Išsiaiškinti kai kurių gestų kilmę galima remiantis mūsų pirmykštės bendruomenės pavyzdžiu. Išsišiepimas, dantų rodymas išliko nuo tada, kai buvo puolamas priešas; šiuolaikiniam žmogui šis judesys būdingas tada, kai jis piktai juokiasi.
Šypsena iš pradžių buvo grasinimo simbolis, o dabar kartu su draugiškais gestais ji reiškia pasitenkinimą arba palankumą. Gūžčiojimas pečiais yra gestas, reiškiantis, kad žmogus nežino arba nesupranta, apie ką kalbama. Ir taip toliau.
Gestai kasdieniame gyvenime
Žmogaus laikysenoje, kūno kalboje atsispindi žmogaus sėkmė arba nesėkmė. Mūsų kūnai, laikysena, mimika perteikia daug informacijos.
Sėkmę rodanti kūno kalba ypač praverčia tiems, kurie darbe turi daug kalbėti. Iš asmens išvaizdos bei jo kūno kalbos akimirksniu susidarome nuomonę. Todėl pirmasis įspūdis labai svarbus. Mokslininkų buvo atliktas tyrimas, kurio metu iš 1500 apklaustųjų beveik 1200 teisingai atsakė į klausimą, kurie iš parodytų žmonių patyrė sėkmę, o kurie ne.
Parodytieji žmonės videofilmuose vilkėjo vienodus rūbus. Kadangi garsas buvo išjungtas, apklausiamieji neturėjo galimybės pagal kalbą ar žodžių tarimą spręsti apie parodytuosius žmones.
Vienas nuo kito žmonės skyrėsi tik kūno kalba, pagal kurią buvo galima spręsti apie jų socialinę padėtį. Tačiau įvaizdis dar neparodo, koks yra vienas ar kitas žmogus, jis tik demonstruoja, koks šis žmogus atrodo esąs kitiems. Didžiausią sėkmę pelno atrodymas tokiu, koks esi.
Yra nustatyta, kad dantų sukandimas simbolizuoja įtampą, o bloga laikysena (vaikščiojimas susikūprinus) gyvenimą padarys sunkesnį. JAV profesorius Viljamas Kondonas (William Condon) pastebėjo, kad, kai žmogus kalba, jo kūnas mažiausiais judesiais „šoka“ pagal kalbos ritmą, jis teigė: „kai žmogus kalba, jo rankos, pirštai, galva, blakstienos juda kalbos ritmu.
Taip pat ir klausytojas juda kalbančiojo kalbos ritmu“. Faktą, kad tarpusavyje kalbėdami baltaodžiai ir juodaodžiai dažnai jaučiasi nejaukiai, taip pat galima paaiškinti skirtingais jų kalbos ritmais. Atskirų tautų kūno kalba skiriasi. Pavyzdžiui, anglai žymiai santūresni nei italai.
Tai, kad anglai kalbėdami gestikuliuoja mažiau nei italai, rodo, jog jie auklėti kitaip ir mokyti „valdyti save“. Pvz., alkoholis gali panaikinti šį slopinimą. Kūno kalba atsispindi net kalbant telefonu. Pokalbiai telefonu būna efektingesni, jei kalbėtojas pasitelkia kūno kalbą.
Atrodo taip: žmogus, kuriam skambinama, atsistoja, tarsi sutikdamas lankytoją. Telefono ragelį laiko kairėje rankoje, nes dešiniarankiai, kalbėdami kūno kalba, pratę dažniau mosuoti dešiniąja ranka. Jis įsivaizduoja, kad partneris sėdi arba stovi už trijų metrų nuo jo.
Meluoti kūnu beveik neįmanoma. Todėl kūno kalba yra daug įtikinamesnė nei žodinė. Kūno kalbai taip pat galioja kultūros taisyklës. Krašto ir tautos kultūra formuoja kūno kalbos raišką. Pavyzdžiui, Vokietijos gatvėse ir vokiškai kalbančioje Šveicarijos dalyje galima pamatyti kur kas daugiau rimtų ar net įtūžusių veidų, nei, pavyzdžiui, Italijoje arba Graikijoje.
Kai kurios kultūrinės bei socialinės taisyklės lemia, jog vokiečiai bei vokiškai kalbantys šveicarai atrodo rimtesni nei anglai ar ispanai. Prancūzijoje ir Italijoje vaikai raginami ne tik paduoti ranką, bet ir nusišypsoti. Taip atsirado rimti žvilgsniai be rimtumo, šypsenos be linksmumo, draugiškumas be draugystės.
Anglosaksiškuose kraštuose laikoma geru tonu niekuomet aplinkiniams nedemonstruoti susirūpinimo, blogos nuotaikos, susijaudinimo ar džiaugsmo dėl kitų nesėkmės, net jei toji nesėkmë ištinka politinį priešininką. Taip susiformavo jų kūno kalba.
Skirtinga yra ir kai kuri tarptautinė kūno kalba. Ne visi gestai yra tarptautiniai. Kai kuriuose Indijos regionuose žmonės kvietimą prieiti parodo tokiu pat rankos judesiu, kokiu mes paprastai rodome, kad paliktų mus ramybėje. Kai kuriose kultūrose galvos purtymas, priešingai nei pas mus, reiškia pritarimą.
Atlikus tarptautinį prisilietimų tarp pažįstamų žmonių tyrimą, paaiškëjo, jog Puerto Rike per valandą pažįstami vienas kitą paliečia apie 180 kartų, o prancūzai – tik 110. Anglijoje – nė vieno karto. Tačiau tai nereiškia, jog anglai savo pažįstamus mėgsta mažiau nei puertorikiečiai.
Nors perteikimo programa ir priklauso nuo šalies ir jos kultūros, tačiau afekto programa išlieka visoms šalims ta pati. Įvairios tautos tokias emocijas kaip džiaugsmą, įsiūtį, nusivylimą, nuostabą, baimę, pasišlykštėjimą išreiškia vienoda kūno kalba. Pagal tyrimus aišku, kad baimės ir nuostabos išraiškos panašios. Beje, nuostaba dažnai susijusi su baime.
Laimėtojo laikysena tokia: kaklas laikomas laisvai, galva kiek atkišta į priekį, tačiau drauge ir pakelta aukštyn, krūtinė turi būti atkišta pirmyn, tačiau atpalaiduota. Nugara turi būti įtempta. Keliai turi būti ne visai ištiesti.
Kaip taisyklingai sėdėti, taip pat reikia išmokti. Geriausia sėdėti kiek įmanoma tiesiau ar arčiau prie stalo krašto.
Skirtingų socialinių sluoksnių žmonių kūno kalba skiriasi. Aukštesniosios klasės elgesio trumpam laikui galima išmokti. Nepriklausomai nuo drabužių apie priklausymą aukštesniam visuomenės sluoksniui galima spręsti iš galvos ir pečių padėties bei aiškių lūpų judesių kalbant.
Gestai ir konkreti visuomenė
Gestų tyrinėjimas yra naujas, šiuolaikinis reiškinys, tačiau patys gestai, kaip buvo minėta, itin archajiškas reiškinys. Lenkų mokslininkė Marija Bogucka į XVI–XVII amžiaus Lenkijos bajoriją viename savo straipsnių yra pažvelgusi būtent šiuo aspektu.
Ji rašo, jog nuo šešioliktojo iki aštuonioliktojo amžiaus ištobulintas gestų ritualas buvo svarbi lenkų bajorijos kultûros dalis. Gestų ritualas rodė tipiškus lenkų bruožus, nežiūrint į tai, kad buvo pagrįstas visoje Europoje nusistovėjusia tvarka, kilusia iš senovës graikų ir romėnų tradicijos.
Mokėti gestus privalėjo kiekvienas kilmingųjų luomo narys, nes tai buvo įrodymas, kad esi gimęs ir išauklėtas bajoru. Neišmanymas, kaip reikia elgtis, neišvengiamai išduotų, jog esi plebėjas. Gestų ritualo jaunuoliai buvo mokomi šeimose ir mokyklose.
Lenkų bajoro povyza buvo pilna orumo ir kilnumo. Jie stengėsi vaikščioti lėtai ir išdidžiai. Pasisveikinimas ir atsisveikinimas šešioliktame amžiuje Lenkijoje buvo padarytas ceremonijų ritualu – buvo numatytos kelios nusilenkimo, rankos paspaudimo, pasibučiavimo, priklaupimo, rankos pabučiavimo, net senų ar aukštesnės visuomeninės padėties (tėvų, dvasininkų) asmenų kelių ar kojų apkabinimo rūšys.
Galvos apdangalo dėvėjimas taip pat buvo susijęs su specialiais ritualais. Nuoširdus džiaugsmas susitikus mielą bičiulį buvo parodomas nusiimant skrybėlę ar kepurę bei taip žemai nusilenkiant, kad ta kepure ir grindis būtų buvę galima šluoti. O kai kuriais atvejais buvo galima skrybėlę tik lengvai kilstelti. Skrybėlės nukėlimas buvo laikomas ypatingos pagarbos ženklu.
Didėjant lenkų bajorijos priklausomumui nuo didikų, keliaklūpsčiavimą rodantys gestai darėsi vis dažnesni ir vis drastiškesni. Kiekviena proga buvo bučiuojama ne tik galingojo patrono ranka, bet ir krūtinė, pilvas, keliai ir pėdos.
XVII amžiuje didėjo ir papročio bučiuotis viešai reikšmė. O dar XVI amžiuje tai buvo siejama su blogu skoniu ir laikyta plebėjišku įpročiu. Tačiau dėl tuo metu vis didėjančios Rytų įtakos lenkų kultūrai, netrukus bučinys tapo privalomu visuomeninių santykių elementu.
Lenkai buvo įpratę sveikindamiesi glėbesčiuotis. Susitikus dviem lygios padėties asmenims buvo įprasta pakštelti kits kitam į petį. Tarp lygiųjų taip pat buvo labai populiaru pabučiuoti savo paties pirštus ir pasiųsti oro bučinį.
Gestai visuomeniniame gyvenime buvo skirti ne tik pagarbai išreikšti. Įvairiausiais būdais buvo galima parodyti ir panieką: atsisakyti paspausti ranką, parodyti kam nors nosį, suduoti antausį, suduoti kam nors kardo plokštuma.
Pyktis buvo rodomas griežiant dantimis, vartant akis, timptelint kam nors už ūsų ar numetant jam kepurę ant grindų. Kai būdavo patenkintas, bajoras riesdavo ūsus ir trindavo rankas.
Ypatingą gestų ritualą turėjo šventės ir puotos. Ypač buvo svarbu svečiams prie stalo parinkti tinkamą vietą, pagal amžių ir socialinę padėtį. Jei kas nors būdavo nepatenkintas jam skirta vieta ar stalo kaimynais, tuoj pat šį nepasitenkinimą parodydavo išeidamas arba nutraukdamas nuo stalo staltiesę. Taip būdavo išardoma simbolinė stalo bendruomenė.
Puotos metu galvos apdangalas būdavo nusiimamas tik geriant į kieno nors sveikatą. Šis paprotys labai vargindavo lenkų puotose dalyvaudavusius svetimšalius, – jie skųsdavosi, kad toks nuolatinis šokinėjimas valgant labai nemalonus.
Po reikšmingiausių tostų buvo geriama vis iš naujos taurės – dėl to puotos šeimininkas paprastai turėdavo ištisą skirtingų dydžių, formų bei spalvų taurių kolekciją. Labai dažnai, tostą išgėrus, taurė būdavo trenkiama į grindis ir sudaužoma į smulkiausias šukeles, kad daugiau ja nebūtų naudojamasi.
Mažos šeimyninės grupės gestai atspindėjo gestus, naudotus aukštesniame visuomenės gyvenimo lygyje. Kiekvienas svarbesnis šeimos gyvenimo įvykis buvo palydimas švento ritualo.
Pavyzdžiui, atsisveikindamas prieš kelionę ar prašydamas leidimo tuoktis jaunuolis priklaupdavo prieš tėvus, juos apkabindavo ir pabučiuodavo. Savo ruožtu tėvai apkabindavo priklaupusiojo galvą. Priklaupti tokiais atvejais prieš tėvus buvo visuotinai priimta. Ant vienos kojos priklaupdavo sūnus, ant abiejų – duktė.
Gestai buvo svarbūs ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir viešajame. Palyginti su ankstesniais amžiais, kai kurių viešajame gyvenime naudotų gestų reikšmės keitėsi.
Pavyzdžiui, XVI amžiaus viduryje vis dar atrodė keista, kad Seimo nariai atsisakyti vedybų su puikiąja Barbora Radvilaite karaliaus Žygimanto Augusto maldavo atsiklaupę ant kelių, o po pusantro šimto metų nieko nebestebino ir vaizdas, kai bajorai prieš galinguosius magnatus tiesiog kniūbsodavo ant grindų.
Specifiniais gestų ritualais, anot autorės, bajorai demonstravo savo pranašumą prieš kitus socialinius sluoksnius. Gestai simbolizavo visos Lenkijos ir Lietuvos valstybės orumà, taip pat leido tinkamiausiai išreikšti emocinę būseną.
Tuo laikotarpiu bajorus stengėsi pamėgdžioti pasiturintys miestiečiai ir valstiečiai. Tačiau bajorija nuo įsibrovėlių stengėsi apsisaugoti. Nuo šešioliktojo iki septynioliktojo amžiaus priklausyti lenkų bajorijai reiškė elgtis pagal specialų kodeksą. Povyza, eisena, tiesiog kiekvienas kūno judesys buvo kupinas socialinio reikšmingumo.
Taigi, kaip matome, judesio komunikacija gali būti suprantama įvairiais aspektais: ir kaip bendražmogiška žmonijos gestų kalba, ir kaip pavienių visuomenių socialiniai ritualai, galima ją suprasti ir kaip kasdienės buities apraiškas bei tuo pasinaudoti praktiškai.
Literatūra:
Bierach, A. Kūno kalba. Vilnius, 2000, 208 p.
Pizas, A. Judesių kalba: kaip skaityti žmonių mintis iš jų gestų. Vilnius, 1994.
Bogucka, M. Gestas, ritualas ir socialinė tvarka šešiolikto amžiaus Lenkijoje. Liaudies kultūra, 1994, Nr. 2, p. 42–47.