Šį vakarą pasijutau kaip vaikystėje, gal tik vaškinių žvakių kvapo tetrūko. Vaikai panoro kapines aplankyti vėlai. Apsidžiaugiau, visą vaikystės romantiką prisiminiau, nors jau buvau atpratinta vaikščioti po kapines vėlai vakare.
Vyras vis ragindavo: „Paskubėk, jau temsta, gal čia miegot ant kapinių susiruošei?” Jis kapinių nemėgsta. Tai aš dėl jo daugybę metų ir sukuos greitai, galvotrūkčiais lakstau nuo kapo prie kapo, visai kitaip nei norėčiau. Ir taip pasiilgau tų vaikystės akimirkų, to jausmo, koks širdy atsirasdavo.
Šalta ar nešalta, bet visi į kapines eidavom jau sutemus. Aš ir dabar matau tuos vaikystės vaizdus, jų ilgiuosi ir noriu to paties dabartyje. Sūnus su marčia panašūs romantikai, todėl visi labai apsidžiaugėm, kad niekur neskubėsim, lankysim kapus vėlyvoj tamsoj.
O šiandien vaizdai ypatingiausi. Šilta, o dangus toks, kad atrodo ir jame – vien žvakelės, ryškios ir neužpučiamos. Romantika dvigubėja, trigubėja, atrodo, kad sparčiai grįžtu į vaikystę.
Mano senelių kapai ant aukšto aukšto kalno. Kalno viršūnėj visada siaučia vėjai. Ir visada būna šalta.
Šį kartą vėl tas pats. Pasakoju šeimai viską kaip kasmet, kad kas nors jiems liktų, jeigu kas… Prisimenu, kaip aš pati visko klausydavau. Gražumėlis. Dangus su žeme susilipdė…
Paskui lekiam į kitas kapines… Žmonių beveik nėra, o žvakučių – milijonas. Visko čia yra, tik nėra žmonių, kuriuos čia gyvus sutikdavau. Jie po žemele…
Paliekam kapelius, bet man dar visko nepakako, man šitas pabuvimas dar per trumpas, nes jis nuostabiai praturtinantis. Sėdžiu sūnaus mašinoj ir žiūriu per langą į save ir į laiką, kurį savyje išauginau ir išsaugojau, kad jame tilptų visas laiko gražumas.
Staiga girdžiu, kaip sūnus pasakoja martelei: „Va šitoj vietoj, prie šito sandėlio, kai buvau dar labai mažas ir ėjau su močiute, ji man pasakė, kad žemė apvali ir kad ji sukasi. Ar žinai, ką aš padariau?
Aš prisimenu, kad pašokau į viršų, norėjau pamatyti, kaip ji sukasi man po kojom, bet nieko nepamačiau ir svarsčiau, ar močiutė man sako tiesą. Man rūpėjo viską patikrint.”
Aš suprantu, kokia svarbi mano vaikui mokslų daktarui buvo močiutė. Jie kalba toliau apie tą, kuri guli žemėje, kuri sukasi po stebuklingai ryškiomis šio vakaro žvaigždėmis jau dešimt metų. Sūnus jau šimtus kartų patikrino, ar žemė sukasi, suprato pasaulį nuo mažiausių nanodalelių iki didžiausių žvaigždžių, bet kalba apie močiutę, gal vieną akimirką pažadinusią mano sūnuje mokslininką.
Marti sako: „Tai iš šitos močiutės tavo patys skaniausi blynai?” – „Taip, iš šitos”, – tęsia sūnus, o aš prisimenu, kaip vargšė mano mamytė sukūrė tuos blynus savo nevalgiausiai dukrai, kad bent kokiu būdu įkištų man pusryčius. O pasakojimas tęsiasi… Ir mane apima toks neapsakomas džiaugsmas, toks didelis – kaip tarp žvaigždėto dangaus ir žiburiuojančios žemės…
Mes dar stovim ant šios žemės, o ji sukasi ramiai ir nejuntamai, nepriklausomai nuo to, ar mes akimirkai pašoksime virš jos, ar stovėsime, ar jau gulėsime žemėje. Ir tiek nedaug tereikia iki tikro džiaugsmo ir vėlių laiko suvokimo – tik vėlaus vakaro, tylos ir žiburiuojančių dangaus ir žemės.
Gal ir vėjelio ant aukšto kalno, kuris ten pučia kitaip. Ir kažką labai brangaus į mus įpučia…
Dieną to nepajusim. Ačiū vaikams, kad sugrąžino mane į naktį ir į Vėlines…
Tą vakarą kasmet nuščiūva vėjas, todėl žvakės netrukdomai dega.
Eini lauku link kapinių ir matai pro medžius begalinę mirksinčių liepsnelių jūrą – tartum ten palaidotų sielos mus kviečia, ramina. Ateini – kapinės pilnos paslaptingai judančių juodų šešėlių – vieni vaikšto, kiti tamsoje kažką daro pasilenkę, dar kiti meldžiasi. Ir tu tarsi panyri į kažkokią stebuklingą savijautą, kai nejauti, nei kiek laiko prabėgo, nei nuovargio – net į galvą neateina mintis, ar dar ne laikas namo – tau taip ramu ir gera, jog norėtum, kad amžiais taip liktų, kad ištirptum tame gerume…
Ačiū už tokius tekstus, už juose perteiktas patirtis…