Rosa, Hartmut. Unverfϋgbarkeit. Suhrkamp Verlag, 9th edition, 2020. Vok. k.
Kiek atsimenu, ukrainiečių filosofo Andrejaus Baumeisterio (Andrii Baumaster) videopaskaitoje pirmą kartą išgirdau rekomenduojant Hartmut Rosa knygas.
Vokiečių sociologas ir politologas, gimęs 1965 metais, dėstantis Jenos universitete, jų yra parašęs keletą (pirma buvo „Gyvenimas greitėjančiu tempu“), bet kalba ėjo apie knygą vokišku pavadinimu „Unverfügbarkeit“, kas reikštų tiek (ne)pasiekiama, prieinama, tiek (ne)valdoma, tai, kam galima daryti įtaką.
Pagrindinis klausimas: ar priklauso nuo mūsų, žmonių, kokiame pasaulyje gyvename, pavaldus jis mums ar ne? Knyga buvo parašyta prieš pat pandemiją, todėl autorius parašė dar vieną skyrių – „Nevaldomo grįžimas monstro pavidalu“.
Bet pradėkim nuo pradžių ir pasekim autoriaus minčių giją per visą esė.
Bazinį modernumo principą Maxas Weberis (Max Weber) savo laiku aprašė taip: tai siekimas pasaulį padaryti valdomą pasitelkus statistiką. Sociologas suponuoja paradoksą, jog kaip tik šitoks visa ko racionalizavimo procesas padaro pasaulį mums kaip tik nekontroliuojamą (neprieinamą) nauju radikaliu būdu ir visais lygiais!
Noras viską išreikšti skaičiais, sudėti į duomenų bazes, kontroliuoti algoritmais ir vis gerinti, tobulinti atvedė žmoniją į vidinį susvetimėjimą su aplinka, pasauliu, kuriame ji gyvena – empatiškai rezonuoti su pasauliu mes nebesugebame.
Viena vertus, parametrinių duomenų mums atvertas pasaulis mūsų jaučiamas kaip kurčias, nebylus, negyvas, šaltas ir tuščias. Ir tuo pat metu žmonės neatsikrato įspūdžio, kad kontrolė prarandama, kad nenuspėjama pasaulio dinamika skandina juos savo srovėje.
Abiem atvejais nukenčia mūsų kontakto su pasauliu kokybė, mes abejojame savo efektyvumu ir mus supančios aplinkos geranoriškumu mūsų atžvilgiu. Ima panašėti, jog mes pasaulio visai nekontroliuojame ir net savo gyvenimo, panašu, irgi ne.
Nepaisant vis besidauginančių, plintančių ir tobulėjančių technologijų, gyvenimas tampa vis mažiau valdomas ir nuspėjamas: termostatas nustatytas šilumai, o apšildymas neveikia… nėra interneto… išmanus telefonas prašo „akimirką kantrybės“ ir toliau niekas nevyksta – ir mes staiga nebegalime nieko. Netgi prašyti pagalbos, nors, dar prieš porą akimirkų, kai viskas dar veikė, mes jautėmės labai galingi pasaulio valdovai.
Taip pat ir visuomenės, valstybės gyvenime – kitu lygiu, bet tas pats bejėgiškumas: lyg besisuktume milžiniškame rate su vis naujomis ir naujomis galimybėmis, bet vis mažiau susigaudome, kur link mes einam ir kodėl. Galima sakyti, esame sustingę skrydyje, judėjime.
Pasaulio agresyvumas, frustracija kaip tik ir kyla iš bejėgiškumo. Bet modernumui tai ne naujiena – nuo pat Apšvietos laikų pradžios žmones yra užvaldęs noras pasaulio nepalikti ramybėje: kiekvieną objektą, aspektą, aplinkybę reikia apvaldyti, padaryti prieinamą panaudojimui ir naudoti (spausti iš jų naudą). Mokslo/Apšvietos projektas savo bazėje turi formulę “žinios-tyrimai- žinios” ir žada ištisinį nenutrūkstamą horizonto praplėtimą. Ekonomika savo ruožtu yra kapitalo varoma augimo programa: „pinigai- daiktai- dar daugiau pinigų“.
Įstatymai ir valstybė viską supina į vieną, kontroliuoti paruoštą schemą. Teoriškai viskas racionalu, protas tampa pagrindiniu žmogaus pasaulio pažinimo įrankiu. O kadangi jis tokiu būti neskirtas, tai pasaulis, tokiu būdu pažintas, mums rodosi kaip “aplinka” atba “ekologinis-politinis globalizmas”. “Aplinką” reikia gelbėti, nes gresia katastrofa, o globaliame pasaulyje nebėra saugumo – irgi gresia katastrofomis. Pasaulis tuo pat metu tapo ir žūstančiu, ir grasinančiu nužudyti.
Žodžiu, tikėtasi pasaulį padaryti valdomą, prognozuojamą, pažintą, o rezultatas priešingas.
Protas yra iliuzijų mašina. Kai nebeveikia viena iliuzija, tuoj pat sukuriama kita, dažnai priešinga. Nes kas pasaulio nejaučia, tas jame kaip namuose ir nebesijaučia… Kas pasauliui pasidaro kurčias ir aklas, savęs paties nebejaučia irgi. Maxas Weberis: pasaulis, kuriame žmonės ne dirba, kad gyventų, bet gyvena, kad dirbtų, kauptų, turėtų, be ribų plėstųsi, greitėtų, atsinaujintų, toks pasaulis kurtas kaip racionalus, o rezultatas tas, kad jis yra giliai iracionalus.
Šitą žmonių susvetimėjimą su pasauliu kaip antrą racionalumo medalio pusę Maxas Weberis dar savo laiku įvardijo kaip „pasaulį, netenkantį stebuklo statuso žmogaus akyse“. Kai viskas apskaičiuojama ir paaiškinama, dingsta magija, spalvingumas, prasmingumas – pasaulis su žmogumi nustoja bendrauti, nebeturi kuo į jį kreiptis, kuo patraukt jo dėmesį, jį užkalbinti. O ir pats žmogus intuityviai nenori būti suskaičiuotas, paaiškintas, atvertas iki galo – iš čia egzistencinė uždarumo, „palikit mane ramybėje“ reakcija, vis labiau išvirstanti į izoliaciją ir vienišumą.
Pasaulis, kurio stebuklingumu nebesižavime, gali sukelti tik depresiją, nuobodulį, beprasmybę. Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzcshe): „kai buvo atsisakyta dievų pasaulio, nebeliko ir žemiškojo, žmonių pasaulio. O kas liko? – Nieko“.
Tamsa nėra šviesos antra pusė. Šviesa turi savą, nepasireiškusios šviesos pusę. O tamsa yra materijos tankumas. Ir jei materija atmetė šviesą, tai tik tamsa joje visada ir bus. Tai, koks mums tapęs svetimas pasaulis, neprieinamas akmuo, kaip žmogų ignoruoja gamta, peizažas, A. Camiu įvardija kaip absurdą… O koks įmanomas kitas variantas? Kaip dar kitaip galėtume į pasaulį reaguoti?
Mes galime su pasauliu rezonuoti!
Toks žmonių santykis su pasauliu yra tradicinis, ateinantis iš pačių seniausių laikų. Agresyvų ir per atstumą žmogaus ir pasaulio santykį nulėmė ir išplėtojo Apšvieta ir modernūs laikai. Tada buvo sugalvotas objektyvus stebėtojas mokslininkas (tapęs jau archetipu), bet ir visi kiti žmonės buvo skatinami pasaulį stebėti kaip ir iš šalies, o ne natūraliai jame dalyvaujant.
Rezonuojantis santykis su pasauliu nėra metafora, perteikianti tam tikrą išgyvenimą, taip pat tai nėra subjekto emocijų aprašymas.
Rezonansą galime išskirstyti į keturis etapus: pasaulis kreipiasi į mus – patraukia, sudomina, sugriebia – nepalieka abejingų; žmogus į tą pasaulio kreipimąsi atsiliepia aktyviai; šitas kontaktas žmogų pakeičia. Kad ir kas tai būtų – knyga, muzika, peizažas, idėja, jei mes neliekame abejingi jų veikimui, mes niekada nebebūsime tokie, kokie buvome.
Kaip ir visame kame, svarbu balansas. Nes, jei žmogus be perstojo reaguoja į viską, kas jį supa, jis pameta save – koks tada yra jo paties balsas? Idėjos? Kelias per gyvenimą?
Ar rezonansas bus ar ne, koks stiprus ar veiksmingas, kaip ilgai veiks, visa tai yra neprognozuojama ir negarantuojama. Priešingai, kuo labiau stengiamasi sąmoningai surezonuoti, tuo mažesnė tikimybė, kad tai pavyks.
Rezonanso negalima priversti įvykti, kaip ir negalima nuo jo šimtu procentų apsiginti… Išskyrus gal tik, jei eitum pasaulį pasitikti iš meilės būsenos, tada rezonansas tikrai būtų. O rezonuoja matyt iš išorės tai, kas atpažįsta tave esant tokį patį, randa, už ko užsikabinti tavo viduje. Jei į kažką nereaguoji, tai to tavyje nėra: esi saugus arba nepataisomas vargšas.
O toliau tai, kaip sakoma, meilės nenupirksi ir nepriversi: gali susimokėti už safarį Afrikoje ar saulėlydį pro jachtos langą Viduržemio jūroje, bet kad tai tave palies, sujaudins, pakeis… kad patirsi katarsį, šito tau niekas negali garantuoti.
Reklamos apgaulingumas tuo ir remiasi – ji eksploatuoja žmonių egzistencinius poreikius, parduodama daiktus, keliones, atostogas ir žadėdama potyrius… Bet. O tiems, kas pasijunta apgautas, siūlo pirkti sekanti daiktą, kelionę… taip ekonomika ir sukasi. Žmogus ilgisi rezonanso, kontakto, o vis daugiau apsikrauna daiktais. Ir jei pasaulis tyli, su mumis nekontaktuoja, tai mes arba nebemokame atsiverti, arba nebemokame stebėtis, arba esame jau botai ir niekas, kas gyva, mūsų nebedomina.
Dar yra viltis, kad praradę, ką turėjome, imsime rezonuoti ilgesiu, pavyzdžiui, Tėvynės. Nors, kai ją turėjome, su ja lyg ir ypatingai nerezonavome.
Taip pat „antra pusė“ (kad ir kas tai būtų) gali laikinai ar visai nenorėti su mumis rezonuoti, neturėti laiko, intereso ar pan. – rezultatas bus kaip vienpusis įsimylėjimas. Tai yra dar viena rezonansinio požiūrio į pasaulį rizika: mes norime, bet nenori mūsų. Ir tai tuoj pat paaiškina, kodėl daliai žmonijos rezonansinis santykis su pasauliu yra nepriimtinas iš principo – jų savivertė tokia žema, kad jie negali nieko klausti, prašyti ar tikėtis, nes, jei atsakymas bus „ne“, tai jie to nepakels…
Tokie žmonės yra asocialūs ir primeta save kitiems neklausę, ar yra laukiami ne tik visuomenėje, jie šitaip elgiasi ir su pasauliu iš principo – pagal savo taisykles ir jėga ar gudrumu, ašaromis ar pažadais, bet stengiasi pasaulį priversti paklusti sau. Žodžiu, apie rezonavima čia nėra kalbos. Apie meilę su tokiais žmonėmis irgi nėra prasmės kalbėti, jie nežino, kas tai yra, nes nesugeba partneriui, objektui ar pasauliui palikti pasirinkimo laisvės.
Tokie žmonės laiko naminius gyvūnus, nes su jais yra galimi santykiai pagal komandą. Ir tokių žmonių, iš principo nesugebančių užmegzti santykį su kitais ar su pasauliu, yra vis daugiau. Menkaverčiais besijaučiančių daugėja, pasitikinčių savimi mažėja, suteikiančių kitam pasirinkimo laisvę mažėja, todėl ir laisvės mažėja.
O meilės praktiškai ir visai nebėra.
Informacijos apie pasaulį sraute vyrauja modernistinė objektų apskaita, nieko apie juos iš esmės nepasakanti. Daugeliui tai sukelia įspūdį, kad jie viską žino – jau žinau, girdėjau įvardijant, jau neįdomu… Pavyzdžiui, knygą skaitai tiek kartų, kad paimi iš jos viską, ką gali, ir ji tavęs nebedomina. Tada gyveni toliau. Bet dažniau nutinka taip, jog kuo daugiau giliniesi į vieną ar kitą materiją, tuo ji darosi įdomesnė, nes supranti, kiek daug dar nežinai ir kad kelių gyvenimų neužteks sužinoti, netgi ne viską, bent tiek, kiek tau norisi!
Ir tai yra visai kita kompetencijos forma, ne ta, kurią sudaro tikslūs, atmatuoti įspūdžiai, išmoktas protokolas, atsakymai, išsištampuoti sprendimai – žodžiu, kai improvizacijai nėra likę ne tik erdvės, bet ir noro ja užsiimti. Profesionalas manosi pasiekęs lygį, kai bet kuriuo atveju vienas iš jo žinomų techninių įgūdžių išspręs iškilusią problemą.
Dėl mechanikos ir technikos: kompiuteriai simuliuoja rezonansą su žmogumi – dialogą, paslaugumą naudodami algoritmus. Jie naudoja priežasties ir pasekmės grandines, bet jie tavęs nesupranta, tu jų negali koreguoti…
Net jei dirbtinis intelektas apsimeta galinčiu mokytis, rezonansas yra galimas tik tarp gyvų būtybių. Tada pasaulis aplink mus iš karto tampa vėl gyvas ir į jį grįžta dievai…
Meno kūriniai, žmogaus kurti objektai pasirodo turintys dvasią! Štai alpinistai sako, jog kiekvienas kalnas turi savo charakterį, o jūreiviai – kad reikia labai įdėmiai klausytis jūros.
Anot Ericho Fromo (Erich Fromm), kuo ypatinga gera fotografija? Tuo, ar ji padaryta iš pozicijos „aš tave myliu“, ar iš pozicijos „aš noriu šitą atvaizdą turėti“, „iš šitos medžiagos galima gauti gerą rezultatą“… Antroji laikysena iš karto pakeičia tavo santykį su pasauliu. Jei nori rezonuoti, padėk fotoaparatą į šalį – eik, žiūrėk, gyvenk, nustebk, susižavėk.
Palyginimui galima pasakyti, kai esi rezonanse, tai viskas vyksta savaime ir teisingai. O kai imi svarstyti, ką ir kaip, tai viskas ir sustoja… Priešingas šiam yra prokastinacijos (laiko leidimo tuščiai) fenomenas – mes abejojame, jog rezultatas priklausys nuo mūsų pastangų, todėl tų pastangų ir nededame.
Rezonansas susidaro, kai mes pastangų dedame nei per daug, nei per mažai, kai rezultatu esame nei visiškai įsitikinę, nei visiškai juo abejojame.
Bet moderni visuomene, Apšvietos suformuota valstybė, ekonomika, politika ir pan. negali sau leisti abejoti rezultatu – rezultatas turi būti garantuotas ir toks, kokio tikėtasi. Tai, ką pasiekti yra įmanoma, tai ir turi būti pasiekta. Tam turi būti išnaudotos visos galimybės…
Bet tai yra nerealu! Nuo to modernus pasaulis ir numiršta mūsų akyse, ir mes, kaip žmonės, nustojam egzistavę jam iš paskos. Mokslas ir technika žada gyvenimą žmogui ir visa kita pasaulyje padaryti pasiekiama ir mums pritaikyta pagal mūsų norus, bet aišku, jog tai – melas.
O jei su pasauliu rezonuojama, tai turėtų būti suvokta kaip malonė, dovana. Laisvas žmogus leidžia gyvenimui atsitikti, į jį įsiklauso ir kūrybingai reaguoja. Viskas yra gyva ir vyksta dabar, šią akimirką… ir paskui sekančią ir dar sekančią – kaip tokiame pasaulyje gali būti nuobodu?!
Apie švietimą
Jei švietimu vadinti profesinių įgūdžių vystymą – o būtent šito šiandien politika ir mokslas iš švietimo ir tikisi – tai tada, žinoma, galima viską tiksliai suplanuoti, pasaulio mastu sulyginti, pasitelkus anketas apklausti ir išmatuoti, ar tikslas pasiektas. Jei reikia, galima jį ir pagerinti… Viskas puiku, bet pedagogai, švietimo sistemoje dirbantys, pasakys, jog praktikoje viskas vyksta visai ne taip.
Švietimas ir mokymasis įvyksta ne tam tikras kompetencijas įgyjant, bet kai tam tikra pasaulio ar visuomenės dalis mokinį iš tikro paliečia, ir jis ima suprasti, jog istorija ar politika, ar gamtos mokslai jam kažką sako, jam yra svarbu – jis nori sužinoti daugiau, viską, jis nori tuo užsiimti, jei ne visą likusį gyvenimą, tai bent jau jo dalį, rimtai.
Kada toks procesas prasidės – kontaktas įvyks – nenuspėjama. Dažniausiai netikėtais, neplanuotais momentais. Švietimas yra nepaliaujamas transformacijos procesas, kurio rezultate turi susiformuoti žmogus su savo balsu, nuomone, pasaulėžiūra. Bet to negali paimti ir jam paduoti… Profesinių įgūdžių galima išmokyti ir jie yra naudingi, bet tai yra priemonės, o ne tikslas. Jos tikslu padaromos paprasčiausiai todėl, kad jas galima pamatuoti ir suteikti.
Apie visuomenę
Netgi jei vedybos tikrai yra meilės pabaiga, tai atsitinka todėl, kad kažką padaryti garantuotai ir visą laiką prieinamą turi savą kainą – šiuo atveju rezonanso nykimo ir atitrūkimo kainą… Moderni visuomenė yra taip sudaryta, jog viskas turi būti prieinama – visą laiką, struktūriškai – ir rezultatai turi būti garantuoti, optimalūs… O taip gyvenime nebūna.
Valdymas ir statistika ekonomikoje, politikoje, sveikatos apsaugoje, švietime ir t. t. yra svarbiausia, nes reikia taupyti lėšas ir resursus. Vykstantys procesai turi būti efektyvūs. Išsiblaškymas, dėmesio nukrypimas kitur, pokalbiai, su procesu nesusiję idėjos – visa tai yra neleistina. Bet visose šitose srityse nesuvaldymo momentai vis tiek atsitinka, tai, kas neplanuota, nežinoma, vis tiek neišvengiamai pasireiškia.
Vis daugėja ir daugėja ir biurokratų, ir ataskaitų, ir planų, ir taisyklių, o šimtaprocentinio efektyvumo vis tiek nėra. Priešingai. Pasirodo, jog niekas nieko mums garantuoti negali ir mes jaučiamės apgauti, mus apima įniršis – mes mokėjome pinigus (mokesčius), valstybė, politikai, visokios tarnybos mums garantavo – o dabar traukiniai vėluoja, lėktuvų reisai atšaukiami, autobusai neatvažiuoja, paštas neatnešamas…
Jau nekalbant apie politikus – mes juos rinkome, jie turi daryti, ko mes iš jų tikimės. O jie daro kažką savo, be mūsų žinios, vieni su kitais susitarę.
Bet žodis „ne“, realus požiūris į situaciją tarytum ir neegzistuoja: jei kažkas neįvykdoma, mums tuoj pat žadama iš naujo. Girdi, neprieinama tik kol kas. Ir mes vėl noriai tikime. Išauš šviesus rytojus ir bus geriau.
Neprieinama taps prieinama – nebebus ligų, kančių, vargo, skurdo, karų, mirties. Tai mums žadama diena iš dienos ir laikas būtų susivokti, jog tai niekada nebus išpildyta, nes yra neįmanoma. Pasaulis ir mes jame iš esmės esame be jokių garantijų. Tai vienas tikras dalykas, ką galima pasakyti – garantijų nėra.
O dar prie visko, žmogaus libido – karšti troškimai – dabartiniame moderniame pasaulyje, be abejonės, dėl pastovaus žadėjimo ir apgaulės yra nykstantis. Jau net šnekama apie postemocinį ir postseksualinį pasaulį.
Nes robotai ir dirbtinis intelektas bet kuriuo atveju trokšti nesugeba. O frustracija ir depresija, priešingai, auga ir plinta – viskas yra ne tai, ko norėta, kas buvo žadėta, ko tikėtasi.
Tik kitaip ir būti negalėjo.
Apie mokslą
Kad mokslas pasaulį suskaičiavo, sukatalogavo ir aprašė, tai dar nereiškia, kad mes išgyvenome kiekvieno iš tų aprašytų objektų esmę, rezonavome su jais… Greičiau nė su vienu. Iš čia nusivylimas. Mokslas labai daug ką sugadino. Tai, kas šimtmečiais buvo savaime suprantama, staiga moderne tampa visiškai nebeprieinama. Pavyzdžiui, žmogus visada mokėjo skaičiuoti.
Kol neatsirado kalkuliatoriai. Ir dabar be kalkuliatoriaus skaičiuoti jau nebesugebama. O atsirasti situacijoje be kalkuliatoriaus yra labai lengva. Žmonės mokėjo gydyti, prisižiūrėti, auginti vaikus, keliauti, bendrauti – be mokslo, be profesorių pagalbos, be technikos priemonių, be tų ar kitų ekspertų. O dabar nebemoka. Jau nebemoka.
Ir pasaulis staiga, taip plačiai mums Apšvietos atvertas, užtrenkia duris, ir mes liekam tamsoj, mažesni, bejėgiškesni nei bet kada anksčiau. Visa nauda pasirodė trumpalaikė, o žala už ta naudą daug kartų didesnė. Rezultatas – ir mes patys, radikaliai nuo pasaulio susvetimėję, vienas nuo kito ir patys nuo savęs palikom… Ir kas toliau?
Paaiškėja, jog mes visą laiką bėgame, skubame, mūsų gyvenimas supanašėjęs su sąrašais, ką reikia nuveikti ir padaryti, kasdien iš naujo, ir sustoti mes negalime ne todėl, kad mes norime vis daugiau ir daugiau, bet todėl, kad mes bijome, jog turėsime tenkintis su vis mažiau ir mažiau. Mes stovime ant bėgių, važiuojančių žemyn, todėl negalime sau leisti sustoti.
Seniau buvo įprasta tikėtis, kad vaikai turės geresnį gyvenimą nei tėvai. Dabartinė generacija to tikrumo nebeturi – tėvai jau turi be perstojo stengtis, kad jų vaikams netektų tenkintis prastesniu, kuklesniu, labiau finansiškai ribotu gyvenimu. Kol kas dar lyg pavyksta išlaikyti pusiausvyrą, bet kiek ilgai?
Pasaulis – moderni filosofija ir mokslinė techninė pasaulėžiūra – struktūriškai nulėmė, jog viskas važiuoja žemyn… Tuoj jau nebebūsime sustingę skrydyje – skrydis taps kritimu žemyn. Nekontroliuojamu – iš tos didelės visa ko kontrolės – pasaulis bevirstąs nekontroliuojamu monstru.
Kam įdomu šita tema pasiskaityti plačiau, Hartmutas Rosa yra parašęs dar vieną, žymiai išsamesnę ir storesnę knygą „Rezonanso teorija“.
