Kai nusiperku naują knygą, dažnai pajuntu tą patį džiaugsmą kaip ir vaikystėje, kada nekantraudavau paimti knygą, priglausti, pajusti lengvą tuoj pat atsiskleisiančios paslapties veikimą, atversti pirmą puslapį ir net jį pauostyti. Man labai reikėjo šitų gyvenimo papildų. Reikia ir dabar, nors knygoms skiriamo laiko vis mažėja.
Prisipažinsiu, kad labai laukiau žurnalistės Virginijos Skučaitės knygos „Traukinio į mirtį pėdsakais”. Vakar Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje tą knygą nusipirkau ir grįžusi namo ilgai prie jos užsisėdėjau. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, manau, kad šiame centre V. Skučaitės knygą apie jos dėdę Kazimierą Skučą nuo šiol galės įsigyti kiekvienas, kuris vakar dėl kokių nors priežasčių negalėjo atvykti į jos pristatymo vakarą.
Dainomis apie pirmąsias sovietinės okupacijos dienas Lietuvoje, apie 1940 metų birželio 15 dieną prasidėjusias represijas, suėmimus ir netikėtus priverstinius atsisveikinimus vakaro susitikimą pradėjo LKVĮ karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė”, daug metų skiriantis daug dėmesio šiai temai.
Dainos yra pats tikriausias tomis dienomis tautos patirtų jausmų ir minčių atspindys. Su renginio tema mus glaudžiai siejo ir tas faktas, kad Kazimieras Skučas keletą metų buvo Lietuvos kariuomenės karininkų ramovės seniūnų tarybos pirmininku, Lietuvos kariuomenės generolas, o ansamblio vadovė (šiuo atveju aš) daug metų juo domėjosi, pirmoji užrašė paskutiniojo liudininko Juozo Averkos, 1940 metų liepą kartu su Kazimieru Skuču išvežto iš Lietuvos viename traukinio kupė, prisiminimus. Taigi, ne nuostabu, kad troškau naujienų.
Patyrėm daug naujo, braukėm ašaras, skaudžiai išgyvenom pasakojimus apie vieną iš garbingiausių Lietuvos vyrų, palikusį aukščiausios karininko garbės pavyzdį Lietuvos kariuomenei visiems laikams. Ekrane matėme jauno Kazimiero Skučo nuotrauką ir vis lyginom su dukterėčios Virginijos Skučaitės veidu.
Panašumas toks didelis, kad kartais rodės, jog geriau niekad neregėto žmogaus ir neįmanoma įsivaizduoti. Ponia Virginija medžiagą knygai kaupė labai daug metų, nuo tos dienos, kai davė pažadą savo tėčiui, paskutiniojo ikikarinės Lietuvos vidaus reikalų ministro broliui.
Santūri ir sklandi kalba, būdinga knygos autorei, negalėjo paslėpti, kiek kančių iškentėta, bet milžiniškas darbas atliktas ir jis skirtas mums visiems, Lietuvos kariuomenei jis turėtų būt aktualiausias pirmiausia. Knygos pristatyme dalyvavo ir visai neseniai 90-mečio sukaktį šventusi garsioji poetė, Nacionalinės premijos laureatė Ramutė Skučaitė.
Visi labai susidomėję klausėsi ir jos pasakojimo. Ji mano, kad yra vienintelė iš generolo gyvųjų giminių, dar mačiusi jį gyvą. Buvo demonstruojamos ir ištraukos iš režisieriaus Virgilijaus Kubiliaus dokumentinio filmo apie K. Skučą. Ekrane klausėmės KAM ministro Arvydo Anušausko, stebėjome Maskvos pastatus, kuriuose buvo kankinamas, kalinamas ir teisiamas generolas K. Skučas, matėme milžiniškas kapines, kuriose ilsisi dar žmoniškai nepalaidotos sovietinio režimo aukos…
Viską sunku apsakyti, bet ašaras sulaikyti buvo sunku, nes, anot Juozo Averkos, žmogum būdamas to pasityčiojimo iš žmogaus suvokt negali. Vakaro metu kalbėjo LGGRTC specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas istorikas Rytas Narvydas. Paskui Virginija Skučaitė pristatė ambasadorių Remigijų Motuzą ir labai dėkojo už neįkainojamą pagalbą Rusijoje.
Visi susirinkusieji atidžiai ir su dideliu susidomėjimu išklausė R. Motuzo kalbos, pasidalinimo mintimis apie dabartinės Rusijos požiūrį į sovietinių represijų aukas, apie tai, kad ten net dori žmonės nežino teisybės, kad niekas nesikeičia į gera taip greitai, kaip norėtųsi.
Jeigu užslaptintoje 18 hektarų kapaviečių teritorijoje budeliai atostogavo vilose, leido po ją bėgioti savo vaikams ir anūkams, tai ir vėl gali pasakyti tik, kad žmogum būdamas, nepajėgsi to suvokti.
Tai trumpai tiek. Dėkoju žiūrovams, kurių virusiniais laikais buvo nemažai. Dairiausi, ar bus daug uniformuotų antpečiuotų žiūrovų. Daug nebuvo, tik vienas kitas, bet gal kitą kartą? Gal kur nors kitur? Nes vakaras buvo skirtas jiems… Juk knyga apie didvyriškiausią kariuomenės generolą.
