L. Purlienė. Kartais gyvenimo istorijoje būtinos Užgavėnės

Kartais gyvenimo istorijoje būtinos Užgavėnės. Kodėl? Jei norit, papasakosiu, kaip buvo. Mano ir ansamblio istorija su Karininkų ramove prasidėjo juokingai. Koncertavome Prano Žižmaro minėjime Mokytojų namuose. Gal patikome tuometiniam Ramovės viršininko pavaduotojui, nes jis paklausė, ar mes nenorėtume tapti Ramovės kolektyvu. ,,Oi, nežinau, gal mums dar anksti, – iš netikėtumo mekenau aš, nes dar nebuvau tikra, ar mes būrelis, ar jau ansamblis, nors jau mokėjome daug dainų ir gana sėkmingai koncertavome.

Na ką, jei jau kolektyvo vadovė tokia neryžtinga, nesidžiaugia pasiūlymu, tai kalba tuo ir baigėsi, nors gavau pasiūlymą dar pagalvoti ir telefono numerį, kuriuo galėčiau paskambinti. Kad supuls kolektyvo žmonės: ir dr. Julius Šalkauskas, ir dr. Vida Kulikauskienė, ir kiti: ,,Kaip galima taip kuklintis, kaip galima atsisakyti tokios galimybės?!“

Susigėdau. Grįžau namo ir ieškau vargano popierėlio su ano Ramovės žmogaus pavarde ir telefonu. Tai kad aš jį rasčiau! Po ilgų paieškų liko tik mintis susirasti pavardę telefonų knygoje. O kokia pavardė? Kažkokia graži lietuviška, spėliojau, kol suradau. Nekantriai sulaukiau ryto dešimtos valandos. Skambinsiu… Aš labai drąsi, bet tąkart buvo nedrąsu, juk pati atsisakiau, o dabar siūlysiuos…

Surenku numerį ir prakalbu nerišliai: ,,Mes koncertavom… Jūs kvietėt į Ramovę, bet aš atsisakiau“. ,,A tū žynai kiek dabar valandų? Kada aš tave kviečiau į Dom oficerov!?“–  girdžiu balsą ragelyje, o paskui ir riebų rusišką ,,matj perematj“ dėl kalbos gražumo dar prideda. Ir staiga prabunda mano tikroji prigimtis, suprantu, kad kalbuosi su chamu, todėl įsidrąsinu, bet kaistu pamažėle, kalbu dar mandagiai: ,,Bet jūs ponas toks ir toks? Jūs iš Karininkų ramovės?“ – miniu gražią lietuvišką pavardę ir jau drąsėju. Galvoje sukasi mintys: ,,Toks gražus žmogus, taip mandagiai mane kalbino, o pasirodo – chamas netašytas“. ,,Nū aš, iš Doma oficerov, aš nieka nižynau i vobšče – pošla ty n…“

Jo laimei, jis pirmas padėjo ragelį. Susiėmiau už galvos: ,,Kažkas negerai, bet jau į tokią vietą, pas tokį neišsivysčiusį žmogų tai nenoriu!“ Susitinkam su kolektyvu, visi žiūri klausiamai: ,,Na kaip, ar skambinot?“ Aiškinu, kad skambinau, bet papasakoju, kad jau geriau mums nieko nenorėti ir su tokiu chamu reikalų neturėti. ,,Bet kad jis visada mandagus, kuo puikiausias žmogus, negali būti, gal čia koks nesusipratimas, – sako dr. Julius Šalkauskas, – mes su ponia Vida nueisim ir pasikalbėsim, aš jį pažįstu“. Kitą dieną skambina: ,,Laimute, pasiūlymas galioja, mes labai rimtai pasikalbėjom. Jūs užsirašykit jo telefoną ir paskambinkit“, – sako man dr. Vida Kulikauskienė. Ji diktuoja pavardę, ir aš iš karto suprantu, kad skambinau kažkokiam ir kalbą, ir protą praradusiam beveik vienodos pavardės Domo oficerov darbuotojui. Mane apima azartas, nes matau, kad likimas jau mezgasi, tik reikia pastangų nugalėti šiokias tokias kliūtis, o pradedant ką nors gera ir lemtinga, kliūtys visada tiesiog būtinos.

Susitinkam, pakalbam, bet prieš galutinai mus priimdamas, viršininko pavaduotojas pasako, kad išmėginimui duos mums užduotį: ,,Kitą savaitę, antradienį, Jakšto g. 9 bus ,,Švenčionijos“ klubo Užgavėnių vakaras, jie kaip tik ieško folkloro kolektyvo. Aš ateisiu ir pažiūrėsiu, kaip jums seksis vesti vakaronę, o jei patiksit – jūs būsit priimti“. Dainų, šokių, ratelių šokelių mes jau mokėjom, kaukes turėjom dar ne visi, bet tuoj puolėm tartis, kas kuo bus, ką veiks, kokias kaukes dar spėsim pasidaryti. Nebuvo labai ramu, bet ir labai nepasiruošę taip pat nebuvom. Susitarėme susitikti truputį anksčiau, susitarėme ir dėl vietos.

Su ansambliete Judita, kuri gyveno kaimynystėje, ilgai tarėmės, kaip apsirengsim ir kaip elgsimės. Ir ką – būsim pora – boba ir diedas, o diedas dar ir nebylys. Judita turėjo naują labai gražią medinę kaukę, tikrą meno kūrinį. Aš jau buvau nusilipdžiusi baisoką diedo kaukę. Apsirengiau senais vyro drabužiais, nutrintais, jau nedėvimais, bet kažkodėl dar neišmestais, apsiaunu didžiulius jo slidinėjimo batus, užsimaukšlinu vyrišką kailinę ausinę kepurę. Ji maloniai prilaiko kaukę, kuri nesmukinėja. Randu ir vyriškas pirštines, nusisegu moterišką laikrodį, kaklą apsimuturiuoju vyrišku šaliku. Žodžiu, paskendau vyriškuose drabužiuose – manęs nėra, yra tik kažkoks išsikėtęs senis su dailia bobike pašonėje. Ir išvažiuojam abi su Judita, dar pasišlaistom aplink Arkikatedrą, stotelėje taip išgąsdinam jauną vyrą, kad vos negaunu per kaukę – juk vyras vyrui gali suduoti, jei iš išgąsčio vos į kelnes… Žviegdamos iš laimės bėgam į sutartą vietą, bet susitarimas, kad aš nekalbėsiu arba kalbėsiu tik pakeistu žemu balsu – galioja.

Ateinam ir jau randam keletą kolektyvo moteryčių ir porą vyriokų. Atsisėdam kitoje pusėje, atokiau nuo kolektyvo. Jie primygtinai aiškina mums su Judita: ,,Čia renkasi tik ansamblis, o jūs eikite kitur, prie švenčioniškių“. Bet mes sėdim ir tylim. Aktyvesnės moterytės dar pamėgina paaiškinti, kad tikrai įsibrovėm į svetimą teritoriją, bet mes – nė krust. Sėdim. Situacija kaista, bet mes tylim. Pagaliau maniškiai ansambliečiai aprimsta: ,,Durni – nedurni, kas čia per padarai, gal lietuviškai nesupranta?“ – dar visaip ramindamiesi murma po nosimis.

Mes sėdim ir stebim. Ansambliečiai dirsčioja į laikrodžius ir pradeda naują temą: ,,Bet tai kur mūsų vadovė?“ Staiga tas klausimas aštrėja, minutės kapsi, o vadovės nėra! Jau tuoj reiks pradėti renginį, o kur ta Purlienė? Ir kad pradės mane apkalbinėti: ,,Jau čia velnias ne vadovė, kad tokiu metu neatėjo!“ Ir ko tik neišgirdau, kaip tik manęs neapkalbėjo: vieni peikė, kiti keikė, o treti ramino, kad gal man kas atsitiko, kol nusprendė: ,,Taigi turim popieriuką su dainom ir šokiais, kaip nors padarysim, juk ne pirmoj vakaronėj esam“. Bet supratau, kad jau gausiu tai gausiu, kai pasirodysiu – buvo išdėstytas visas planas, kas ir kaip man ką pasakys ir kaip pamokys.

Žinoma, suprantu, kad elgiuosi ne visai gerai, bet juk kolektyvas pasirengęs, o Užgavėnės ir yra tam, kad tavęs su kauke niekas neatpažintų. Stojasi kolektyvas, eina į salę, o ten jau daug švenčioniškių. Jie jau pavalgę, pasivaišinę, dauguma kaukėtų. Jie ir šoka, ir dainuoja, maniškiai tuoj atsipalaiduoja, nes viskas klojasi dar linksmiau, nei tikėjosi. Ir mes su Judita įsisukom į bendrą sūkurį: ir kibinau visus, ir medalius už gerus pasirodymus dalinau, tik be jokio garselio, susikūprinus, pakeitusi eiseną.

Štai puikus vakaras jau į pabaigą. Pradėjau gestais kaulinti pinigų iš Ramovės viršininko pavaduotojo. Jis ištraukia gerą saują centų ir aš susiberiu į kišenę pirmą atlyginimą. Viena rami ir tikinti moterytė prieina ir tyliai man sako: ,,Aš patikrinsiu, ar šitas vyras su kleckais“. Aš net po kauke nustėrstu nuo tokių žodžių – ar tikrai girdžiu tokią blevyzgą iš šitos ,,šventenybės“? Man net rašyti tokius pačios nenaudojamus žodžius nepatogu, o jinai tąkart jau taikosi į mano tarpukojį. Ką turėjau daryti? Įspiriu jai į užpakalį, gal net stiprokai, kad nepradėtų toliau blevyzgoti, o ji, laimei, atšoka nuo manęs, užrikdama: ,,Ale durnius, gal juokų nesupranti?!“ Aš apsidžiaugiu ir aprimstu – vis tik nepažino, vyru pavadino, o ir pamokiau, kaip elgtis.

Po tokių išmėginimų pasitraukiam su Judita į salės pakraštį. Sunkiausia tokiu atveju nesijuokti, tai atitolti būtina. O kaip karšta ir tvanku tiek valandų ne savam kailyje! Girdžiu, kad Ramovės viršininko pavaduotojas kalbina kolektyvą, giria, kad viskas gerai, bet paklausia: ,,O kur jūsų vadovė?“. Pasirodo, kad vadovės, didžiausiam visų nusivylimui, nėra, neatėjo. ,,Ar dažnai taip būna?“- toliau klausinėja pavaduotojas. ,,Ne, dar nė karto nebuvo, visada pareiginga, tik šį kartą neatėjo“, – gerai, kad galutinai manęs nenulinčiuoja ansambliečiai. ,,Tai žiūrėsim, aš su ja pasikalbėsiu“, – girdžiu būsimo savo viršininko žodžius.

Visi eina persirengti, mes dar su Judita pastoviniuojam už durų. Įlipusios į taksi dar su kaukėmis, prapliumpam taip garsiai juoktis, kad bijom būt nuvežtos ne į tą pusę. Paskui dar ilgai aptarinėjam pirmųjų ansamblio Užgavėnių nuotykius, bet truputėlį susirūpiname, kai spėliojam, kuo viskas baigsis. Ar nereikėjo išsiduoti, kas mes tokios nors prieš išeinant? Bet nusprendėm – viskas puiku, taip ir turi būt per tikras Užgavėnes, net labai gerai, kad niekas nepažino. O jei nesupras juokų, tai nieko nesupranta apie Užgavėnes.

Kitą dieną man skambina iš Ramovės: ,,Ansamblis pasirodė puikiai, bet kur buvo vadovė?“ – ,,O kokiam diedui jūs tiek daug centų davėt ir dar vieną aptrintą troleibuso talonėlį?“ – klausiu aš. Jis labai nustemba, bet staiga apsidžiaugia ir sako: ,,Nieko sau, ar tas diedas buvot jūs?! Tai viskas, jūs priimti. Atvažiuokit pasikalbėti“.

Ir taip per tas Užgavėnes nusitiesė mūsų kelias į kariuomenę, kuriai ištikimai tarnaujam jau daug daug metų. Ar lietus, ar sniegas, ar pirštai stingsta nuo šalčio, mes vis rengiame Užgavėnes. Ir visaip yra buvę – ir geriau, ir liūdniau, taip, kaip ir oras kasmet vis kitoks. Sustimpam kartais kaip šuniukai, kartais net po to gydytis reikia. Buvome net Venecijos karnavale, keliavom su kailiniais ir kaukėm net į Siciliją, kur žydėjo migdolai ir buvo gražus šiltas pavasaris, o mes jautėmės kaip pirtyje.

Kartais sirgdavau, būdavau užkimus, bet stovėdavau ant aukšto karinio sunkvežimio prie mikrofono ir nežmonišku balsu gainiodavau didelę kareivių minią. Stovėjau ir prie gražios ir baltos mūsų prezidentės, skaičiau jai ,,Manifestą dėl oro pagadinimo“ (ta prasme, kad žiemos nėra, o valdžia turėtų tą klausimą skubiai spręsti). Prezidentė linksmai mirksi mėlynom akutėm: ,,Ar jūs norite pasakyti, kad aš tą orą pagadinau?“ Man taip smagu, kad ji supranta žodžių žaismą, bet aš stoviu šalia su baisiu neapsakomo dydžio raudonu chalatu, išterliotais veidais ir susiraukus kaip tikra Jadzė nuo šiukšlių konteinerio. Fotografų marios, o aš stingstu nuo to nepakeliamo kontrasto, nuo minties, kaip aš atrodysiu nuotraukose ir dar labiau susiraukiu. Tokiai tik Manifestus ir skaityti…

O kaip po to lemtingojo pirmųjų Užgavėnių vakaro repeticijoje mane pasitiko ansamblis? Aišku, puolė visi vienu balsu, kodėl aš neatėjau, kodėl juos tokiu atsakingu metu palikau vienus, na, argi taip galima elgtis? Aš žiūriu į juos ir mane ima toks juokas, kad sunku susilaikyti. ,,Tai kad jums viskas labai gerai sekėsi, viską jūs padarėt taip, kaip ir buvom susitarę, gal tik tą ir tą aš būčiau dariusi kitaip“, – sakau aš, bet dar neišsiduodu. ,,Iš kur jūs žinot, kaip kas buvo? Labai negražiai padarėt, kad neatėjot, kada taip svarbu buvo kuo geriau pasirodyti, nes tas žmogus iš Ramovės buvo atėjęs, klausinėjo, kur mūsų vadovė, o mes nežinojom, ką jam sakyti“, – dar neatlygsta ansambliečiai. ,,O tai kas tas diedas su boba, kuriuos taip atkakliai išvarinėjot, buvo?“ – jau išsiduodu ir prapliumpu juoktis. Kas raudo, kas atsiprašinėjo: ,,Tai jūs viską girdėjot?“, kas sakė: ,,Na ir artistė, dar niekada niekas taip neapgavo“, o aš raminau, gyriau ir pasakiau, kad džiaugiuosi, jog manęs nepažino, nes ir aš, prieš pasiryždama tapti jau Ramovės kolektyvo vadove, norėjau tą ypatingą, mistinį vakarą į viską pažiūrėti tarsi slapčia, iš pašalies, kad ir pati tvirtai apsispręsčiau. Pagaliau pasakau, kad mus priėmė, mes dabar būsime Karininkų ramovės kolektyvu. Visi apsidžiaugia, visas nepasitenkinimas mano išdaigomis baigiasi, ir mes pradedam kitą kolektyvo gyvavimo etapą.

Tai tokios buvo vienos iš kolektyvo Užgavėnių. Tik į ausį jums pašnibždėsiu: ,,Oi, kaip nemėgstu Užgavėnių! Esu visiška lyrikė, romantikė, svajoklė, tikra vidinė antiužgavėninkė“. Bet kai reikia – aš ,,artistė“ – ką reiks, tą ir padarysiu.