Kviečiu jus su šita mergaite nukeliauti į jos vaikystę, į Kūčių laukimo laiką, bent akies krašteliu pažvelgti į tai, ką teko matyti, pajausti ir savin įsidėti.
Mamytė buvo mokytoja, o mokytojai kai kuriose Lietuvos vietose turėjo būti ideologiškai itin patikimi ir ne tik patys nešvęsti, bet ir kitiems sutrukdyti švęsti Kūčias ir Kalėdas.
Mes namuose švęsdavome, bet slapstydamiesi. Man iki šiol daugelis dalykų yra paslaptis, bet įdomiausia – kaip ir kada mūsų namuose atsirasdavo viskas, ko Kūčioms reikia. Tėvai viską darydavo taip tyliai ir slapčiom, kad net mes, smalsūs vaikai, daug ko nepastebėdavom.
Mamytė važiuodavo į Kaišiadoris pasiimti algos. Reikėdavo apsipirkti Kūčioms ir autobusu parsivežti viską, ko reiks, bet ir labai neapsikrauti, kad kas nematytų, jog daug neši. Ji tikriausiai ,,medžiodavo“ produktus labai iš anksto, gal ir tėvelį įpareigodavo, tik aš to nepajusdavau.
Gal prieš metus iki jos mirties aš kartu su ja leidausi į praeitį, klausinėjau, ką ji jautė. Ji daug ką papasakojo, net tai, apie ką daug metų neprasitarė. Kaune užaugusi nuo paaugliukės amžiaus, iki karo gyvenusi pasiturinčiai, mieste atvargo karo ir keletą pokario metų, baigė antrus mokslus ir staiga – į kaimą, į vargą ir pokario realybę. Laikai po truputį gerėjo, viskas aprimo, po kurio laiko – šeima, vaikai, bet vargų nemažėjo, ir mamytė iš puikios kaunietės virto eiline kaimiete. Susinešiojo jos miestietiškos gražios suknelės ir apavas, iš skrybėliuotos panelės teko pasidaryti moteriškute su gėlėta kašmyro skarele.
Visko nepapasakosi, bet man įstrigo vienas jos pasakojimas. Buvo bjauri šlapdriba. Šlapias sniegas drėbė į veidą, lipdė akis, tai, švietimo skyriuje pasiėmusi algą, mamytė užsuko į parduotuvę, atstovėjo keliose ilgose eilėse, o paskui abiejose rankose tempė sunkius krepšius. Pirštinės šlapios, skarelė jau virto šlapiu skuduru, o apie kojas net kalbėt sunku, mat apsiriko – neišdrįso apsiaut guminiais batais, labai jau jie dideli ir baisūs, – tik pas kiaules į tvartą, o kaip čia dabar su tokiais į Kaišiadoris?.. O aulinukai buvo gal dermantininiai (kas ten žino, kaip juos pavadinti?), bet nuo tikros odos tai toli toli stovėję. Dar kol šalta buvo, tai, rodos, ir nepraleisdavo vandens, o dabar eina mamytė per šlapią sniegą ir vandenį, o kojos batuose tik „kliurkt, kliurkt, tekšt tekšt“…
Sako: ,,Einu galvą palenkusi, sušalusi, sulinkusi, delnus šlapiose pirštinėse krepšių rankenos tarsi pjaute pjauna, kojų nejaučiu. Ir graudu, kad mokiausi, vargau, o dalia tik tokia”. Taip bežiūrėdama sau po kojomis, kartais ir ašarų nesulaikydama, eina į stotį beveik galvos nepakeldama ir… mato pėdsakus! O įmantrumas pėdsakų, o neregėtas padų piešinys ir forma! ,,Ir tokių būna?“ – nusistebi mamytė. Pakelia galvą: ,,Vaje, mokytoja iš gretimo kaimo!“ – ir sulėtina žingsnį, nes nenori tokia vargana pasirodyti. Įmantrių batų savininkė eina lengvai, rankoje tik rankinukas mataruoja. Mamytė pereina į kitą pusę gatvės. Na, kaip nors, nes stotis jau netoli.
Štai ir Kūčių diena. Parbėga po mokyklos. Namie jau šilta, tėvelis gerai prikūrenęs, malkų, vandens prinešęs. Namai kvepia švara, nes jau anksčiau išblizginti, visur viskas išskalbta, šaltyje išdžiovinta, ryte pervilkta ir uždangstyta, tai dar labiau kvepia. Mamytė jau iš vakaro išvirus bulvių su lupynom, morkų, burokėlių, pupelių, pupų, tai pristato mane lupti. Ji reikli, jau nepaliksi nė juoduliuko. Stengiuosi.
Mamytė verda kviečius, kuriuos buvo pamerkus iš vakaro. Paskui džiovintų vaisių kompotą. Girą iš džiovintų duonos plutelių jau anksčiau padariusi, tai tik patikrina, ar nebus stipri, ar vaikams tinkama. Tada kepa žuvį. O mums pilvai gurgia – juk šiandien nieko nevalgom. Liepia prilupt daug svogūnu. Lupu ir vos ne bliaunu. Mamytė valo silkes, pasikviečia brolį, kad jis užpiltų vandens, kol ji laiko plaunamą silkę virš kibiro. Pas mus nėra kriauklės ir vandentiekio. Kibirai su vandeniu, kibirai su pamazgom – tik spėk lakstyti. Vanduo prišyla į krosnį įleistame ketaus inde, kurį vadinom katiliuku. Dalį silkės mamytė trilitriniame stiklainyje marinavo dar užvakar. Man tokia būna skaniausia, nes nebūna sūri, o marinato prieskoniai padaro silkę kvapnią. Ten net žiedais supjaustyti svogūnai ir morkos pasidaro valgomi.
Dirbu, man jau net nusibosta, o mamytė vis ragina: ,,Greičiau, nesikrapštyk, kiek aš galiu laukti? Nepriterliok, pavalyk, pasitrauk, leisk praeiti, paduok, švariai išplauk…“ Ir taip tūkstantis komandų. Mūsų langai uždangstyti storais pledais, bet mes tada tokio žodžio dar nežinojom, vadinom juos adijalais. Jie bjaurojo vaizdą, slėpė užuolaidas, viršuje buvo užmesti ant karnizų, o šonuose tėvelis prikaldavo mažom vinutėm. Aš protestuodavau, kad negražu, bet manęs niekas nepaisė: ,,Nekamandavok, taip reikia“.
Kai svogūnai būdavo iškepti, silkė išdorota ir supjaustyta, baigdavosi smirdančioji darbų dalis. Prasidėdavo maišymai ir dėliojimai: kur, kiek, ko, į ką ir – tik greitai greitai.
Tėveliui reikėjo grucės. Bet aš jos net skonio neprisimenu – baisiai nevalgi buvau, daug ko net neragaudavau. Jis ir rasalienės norėdavo. Dieve, kas gali jos norėti? Mamytė dar buvo pradėjusi gaminti avižinį kisielių, bet kur ten aš valgysiu. Nebuvo daugiau pasiilgstančių to kisieliaus, tai pati ir suvalgydavo. Nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus kvapas tvyrodavo, nes jis ir į burokėlių mišrainę, ir į raugintų kopūstų, ir pupelių. Tos mišrainės būdavo maišomos su visokiais priedais. Mamytė sakydavo: ,,Tai kad dabar sėmenų aliejaus, bet kur tu gausi!?“ Būdavo ir truputis žirnių su aliejuje pakepintais svogūnais.
Silkės būdavo tiek rūšių, kiek pakakdavo laiko. Tai su grybais, tai su morkom, obuoliais ir pomidorų padažu. Kartais silkę apkepdavo tešloje, bet ji nebuvo labai mėgstama. Kartais turėdavom raugintų grybų, kurių kategoriškai neragaudavau. Rauginto agurko dar paragaudavau, bet tik nedaug. Man sakydavo, kad virtų bulvių per Kūčias nereikia, bet aš išsireikalaudavau. ,,Tai pati ir prisiskusk“, – sakydavo.
Man atrodo, kad šiltiems patiekalams virti tiesiog buvo mažoka vietos ant mūsų krosnies. Reikėjo skubėti. Jei Kūčios būdavo sekmadienį, tai būdavo daugiau laiko šiltiems patiekalams. Tada atsirasdavo ir kokia sriubytė, kartais su virtinukais arba koldūnai su grybais. Privirtas vanduo būdavo atšaldomas, maišomas su medum ir pilamas ant kviečių, maltos aguonos miešiman ir pyragų įdarams.
Mamytė sukosi žaibiškai, vis tarškėdama, barškėdama ir mane ragindama. Tėvelis atnešdavo šieno, klodavo ant stalo, dengdavo staltiese. Tada atnešdavo kryžioką, į jį įtaisydavo eglutę. Iš kur jis ją atnešdavo, mes gal ir nežinodavom. Gal kur laikydavo kluone? Svarbu, kad eglutė būtų gerai įtvirtinta, nes bus su žvakutėmis. Tada sakydavo man: ,,Ar ilgai ten krapštysies? Eik eglutės puošt“. ,,Tai jau jūs abu negalit be jos papuošt? Jinai dar obuolius lups“, – sakydavo mamytė, mikliai nešiodama lėkštes su maistu ant stalo. Aš lupu obuolius, o jie dar šalti, atnešti nuo aukšto. ,,Tik gerai nulupk ir žiūrėk, kad papuvusių nebūtų“, – sako mamytė, o pati jau atsinešus didžiulį dubenį su tešla. ,,Kada ji ir spėjo užmaišyt?“
Taip ir dirbam visi. Aš pagalbinė darbininkė. Man nuobodu, bet darbų dar nemažėja. Tai pridėk malkų, tai pažiūrėk, gal jau kas išvirė. Mamytė jau spėjo pripjaustyt kūčiukų. Jų negalima kepti ne tą pačią dieną, čia toks valgis, kuris šventesnis, su savais reikalavimais. ,,Statyk puodą kisieliui, pilk iki rantelio. Susirask krakmolą. Ne šitas, didesnis stiklainiukas, o čia gi soda, nesumaišyk, kiek galima tau sakyti“. Aš ieškau ir ko nors nerandu. Dar liepia surasti tą ir aną, o pati jau ploja pyragui per šonus. Jos pyragas visada iškildavo, buvo didžiulis ir gražus. ,,Mamyt, o bandelių aliejuj bus?“ – ,,Kur aš tau suspėsiu?!“ – ,,Bet, mamyt, jos gi pačios skaniausios?“ – visaip meilikauju aš. ,,Tada greitai sukis ir pati. Oi, aš jau vos ant kojų stoviu, dar bandelių jai reikia“ , – burba mamytė ir aiškina, iš kur atnešt obuolienės, mėlynių.
Man toks įprastas ir mielas jos bambėjimas. Ji tokia greita, o tu žinok, kur ji viską pasidėjus ir viską nešk tuoj tuoj… Ji plonai iškočioja tešlą, daro koldūnus primenančius ,,lipdinius“ su uogienėm, man labai patinka žiūrėti, kaip ji tarsi virvele apipina bandelės kraštą, paskui ima keptuvę, pripila daug aliejaus ir pusiau kepa, pusiau verda mano laukiamus skanumynus.
Spanguolių kisieliui tai yra, tai nėra. Nėra, tada bus gerai ir koks kitoks, kad tik būtų. Su visu puodu kisielius keliauja į sniegą kieme. Mamytė skaičiuoja patiekalus ir džiaugiasi, kad dvylika perkopė. Tai gerai. Tėvelis raiko duoną, visi dėliojam, viską, ko prireiks. ,,Dieve, kaip norisi valgyti! Kaip kvepia, o koks vaizdas!“, bet dabar – visi marš maudytis. Jau vėlu, o mes dar krapštomės. Ir drabužėliai visi nauji ar išskalbti ir išlyginti. Įmanytų, tai mamytė ir mūsų vidų išskalbtų. Jai viskas turi kvepėti, nes jos uoslė geriausia pasaulyje. Tėvelis sako, kad ji net degtuką prieš uždegdama pauosto.
Pagaliau mes visi atnaujinti. Jau miegai ima, o mes sėdam už stalo. Kodėl taip vėlai? Tai gi mokytojos šeima, negi valgysi Kūčias, kad kas svetimas atsibaladotų ir pamatytų? Man leidžia uždegt žvakutes. Jos dviejų spalvų, maloniai kvepia, o jau eglutės kvapas! Neblogai padirbėjo tėvelis su broliu, visai graži mūsų eglutė! Ir žaisliukų šiais metais nesukūlė. Viena kėdė prie stalo tuščia, čia ir lėkštutė. Jau rašiau kartą, kaip aš žiūrėdavau į tą kėdę ir ką galvodavau, nesikartosiu. Tėvelis atneša ,,plotkelę”, tada turėdavom tik vieną ir nežinia iš kur ir kada gautą. Žegnojamės, kas mokam, tyliai meldžiamės, laužiam po kamputį. Tėvelis linki mums visiems gerų metų, sveikatos, gerų pažymių mokykloje ir kad kitais metais laimingi vėl sėdėtume prie šito stalo.
Dabar prasideda mamytės valdžia ir tvarka, nurodymai, ką ir po ko valgysim. Prasideda raginimas valgyti, o aš išranki iki begalybės. Nors valgyti noriu neapsakomai, bet ir to nenoriu, ir to, o jau ano tai net tegu artyn nekiša, tikrai nevalgysiu. Ir nebuvau išpaikus, buvau labai nevalgi. Aišku, suvalgau silkės, žuvies su bulvėm ir agurku ir aš jau soti, laukiu tik bandelių. O čia dar valgyk to, valgyk ano. Mišrainių tai jau man nekiškit, net neragausiu. Jei yra neraugintų grybų, tai valgysiu, kad tik daug nepridėtų, o jei virtinukų su grybais – neatsisakysiu. Kompoto gersiu, giros tai ryt. O čia dar kūčiukai. Oi, tų aguonų man mažiau. Dar liepia ragaut kviečių, o aš jų nenoriu.
Pagaliau ateina bandelių laikas, o jos tokios skanios! Ir ne per saldžios, ir rūgštelna. Porą suvalgau. O kad taip su pienu, bet šiandien pieno negalima. Tėvelis žiūri meiliai: ,,Valgyk, gaišėke tu mano, o tai lauke atsitūpsi ir vėjas nupūs“. Rodos, gruboki žodžiai, bet tėvelis taip juokauja, aš jau žinau, ne pirmą kartą girdžiu. Jis mane labai myli. Nepykstu, nors tokie žodžiai truputį jaukia mano įsijautimą. Aš labai nevaikiška. Man visur reikia grožio, reikia tylos mintims, ramybės svajonėms. Aš jau žinau, kas šiuo metu vyksta tarp dangaus ir žemės, aš ieškau tylaus laiko sau.
Kas žino, kas dabar lauke? Gal kur po langu tas elnias, kuris atbėgdavo, kai mamytė manęs laukėsi? Visi meilūs, bet jau labai pavargę. Ypač mamytė. Aš ją suprantu. Be jos nieko nebūtų. Dar tėvelis pasiūlo traukt šiaudą iš po staltiesės. Aišku, traukiam, bet taip gera, taip ramu, taip nuvargom per dieną, kad mums jau tas išdžiūvęs stiebelis iš šieno – buvęs nebuvęs. Viskas ir taip turi būt tik gerai. Ryte juk mokyklon, o kaip reiks atsikelti? Viską paliekam ant stalo tiems, nematomiems, bet laukiamiems ir ateinantiems – tegu vaišinasi, juk tiek visko daug. Na, dabar jau tuoj kiekvienas lovon – ir tarsi laimėn didžiausion. O dar prisako gerai sapnuoti, nes šitos nakties sapnai pranašingi.
Rytojaus dieną grįžtam iš mokyklos. Apie jokias Kalėdas ten niekas nė mur mur. Sėsim valgyti, o tėvelis pirma šaukia mamytę į lauką: ,,Ateik čia, tu tik pažiūrėk, kas čia po langais pripėdavo? Lyg koks žvėris, lyg ne, aš tokių pėdsakų niekad nematęs“. – ,,Eik tu, kur čia tau, čia žvėris dvikojis!.. Tai svolačiuvienė! Ir atsibelsk tu man po langu, kad ją kur!“ – ,,Tai kas čia?“ – nieko nesupranta tėvelis. ,,Ai, prie vaikų gi nesakysiu, dar prasitars kam. Aš tau vėliau pasakysiu, kieno čia batai. Ne veltui inspektorius Sadauskas mane perspėjo, kad ji rašo skundą po skundo. Ryt dar vienas, naujas jau bus!“ Ir abu susirūpinę nueina. O aš galvoju: ,,Tegul aš tokius kieno pėdsakus pamatysiu! Oi, prieisiu aš prie jos ir kad jau pasakysiu!“
Tai tokios būdavo mokytojų Kūčios – vargingos, tylios, vėlyvos, be jėgų jausti tai, ko labai nori ir lauki. Bet dangus prasidaro, saulė prabunda, pradeda sukt naują ratą, o Dievas, žvalus ir atsinaujinęs, neša mus į ateitį.
