L. Purlienė. Apie Zuzaną Pranaitytę ir bendravimą su vyresniaisiais

Guliu lovoje, mėgaujuosi atostogomis, skaitau ir skaitinėju. Kai skaitinėju, tai visko atsitinka. Vis sakau, kad neverta užsiimti niekais, geriau jau rimtai skaityti, bet ta neribota atostogų laisvė, kai jos tiek daug… Netikėtai menkas ir nepretenzingas mano komentaras FB, net nereikalaujantis jokio atsako ar didelio dėmesio, privertė mane išsitraukti senas nuotraukytes, kurias kartą jau buvau skelbusi. Ir kam jas vėl skelbiu? Ar vėl rašysiu apie tą patį? Ne. Šį kartą apie pasitikėjimą, apie tai kaip mes bendraujame, kaip kalbamės, ar tikim vieni kitais, ar esame mandagūs ir pagarbūs. Ar galime pasakyti bent žodelį, kad kito nesuerzintume? Aš soti, rami, pailsėjusi, tai gal ir mintys švelnesnės, ramesnės, meilesnės negu kitų? Kodėl turėčiau tylėti? Ar būtina visiems skaityti, ką aš rašau? Patys žinot, kad ne. Juk ne viską skaitau ir aš, mes visi renkamės ir atsirenkam. Taigi, parašiau, kad skulptorė Zuzana Pranaitytė savo skulptūrą ,,Žvejo dukros”, jei ne sovietiniai laikai, būtų pavadinusi kitaip. Ir užvirė košė! Pažiūrėjau į komentatorių veidelius nuotraukose – jauni, o jau kad energingai ginčijasi, tarsi būtų gerai pažinę ne tik skulptorę, bet ir mane, gal net sovietiniais laikais gyvenę.

Pagalvojau: ,,Vaikai, vaikai, kas jums, ar taip niekuo nepasitikite? Ir visa tai čia, šitoje mažoje mūsų šalyje, čia, kur mūsų tiek nedaug?“ Na, neieškosiu aš jums Zuzanos Pranaitytės, kad ji pati tai patvirtintų, nes žinau, kad jau trisdešimt, o gal ir truputį daugiau metų praėjo, kaip Zuzana tapo vienuole. O gal jos jau nėra gyvos? Man taip norisi, kad tie žmonės, kuriuos kažkada sutikau, bet dabar daug metų nematau, būtų gyvi!..

Pažinau Zuzaną, gerbiau ją. Ji siekė su manim bendrauti, gal šviesti tam tikromis temomis, gal tikrinti, kas aš ir kokia aš, ar manimi galima pasitikėti. Dainuoti viename ansamblyje yra viena, o pažinti žmogų yra visai kas kita. Ar buvau neverta dėmesio? Gal kažkiek verta, jei domėjosi?

Buvau jauna ir nepatyrusi, bet linksma ir labai mėgstanti dainuoti. Taip atsidūriau tarp daug vyresnių žmonių, buvo ir jaunesnių, bet daugiau jaunimo paskui atsivedžiau pati. Kolektyve buvo daug architektų, dailininkų, istorikų, inžinierių, ekonomistų. Visi rimti ir turintys savo temas, savo puskalbę, kai tarpusavyje vieni kitus supranta, bet garsiai viską pasako tik užuominom ar painesne kalba, nes kaipgi kitaip – tau gal dar negalima visko žinoti, tu dar ne to rato, dar nepriaugai. Buvo žmonių, kurie manimi labiau pasitikėjo, o buvo tokių, kurie daugiau klausinėdavo, nei ką pasakodavo. Jų bijojau, nors jie nebuvo blogi, bet visi tada buvom baugščiai atsargūs. Mes, jaunesni, gal dar labiau už vyresniuosius bijodavome atvirauti, nes nežinojome, kas ir kodėl mus klausinėja. Buvom išmokę kalbėti taip, kaip reikia, nukrypti į lankas, atsirinkti, ką sakysime. Bet patiklumo mumyse vis tik buvo labai daug, daug daugiau nei šiandien iš jaunesnių pati patyriau.

Mes tada jautėme, kad esam tarp geresnių, šviesesnių, patikimesnių žmonių. Iš rajonų atsiradusiems Vilniuje, o dar humanitarams, darė įspūdį galimybė matyti žmones, kurie kultūroje kažką reiškia, yra daug nuveikę. Aš niekad neturėjau savybės kolekcionuoti žymius žmones, siekti pažinčių su daugiau pasiekusiais. Aš juos atsirinkdavau širdimi: patinka – nepatinka, savas –  nesavas. Jei žmogus artimas tavo vidui, tai ir stebi jį, domiesi, nes ir pats save tuo metu kuri, nori kažkuo sekti, kažko geresnio išmokti, kažkuo tapti. Gal ir klaidų išvengti. Mes juk buvome įpratę skaityti didžių žmonių biografijas, skaitydavome ,,Literatūrą ir meną“, ,,Pergalę“, ,,Nemuną“ ir visą kitą, kur galima buvo rasti bent ką naujo, mažiau ideologizuoto ir panašiai. Mes norėjome matyti ir gyvus mūsų jaunystės dienų herojus. Mums reikėjo juos atrasti, viską savyje surūšiuoti ir įvertinti, kažką pasilikti visiems laikams, o kažką išmesti. ,,Google“ nebuvo, o enciklopedijoje ne apie kiekvieną buvo rašoma. Ieškok ir rask verčiausius. Ir štai – pašonėje garsus žmogus, matai jį repeticijose, koncertuose, koncertinėse išvykose, šventėse. Bendrauji gatvėje, jei pakeliui iki stotelės. Ir iš to susikuri savo ,,vikipediją“. Ta vyresnė karta buvo labai įdomi, buvo galima iš jų išmokti daug dalykų. Mes mokėmės, o jie mus mokė.

Zuzana Pranaitytė buvo tyli, rami, nebuvo ir labai ryški dainininkė ar šokėja. Iki pažinties nebuvau net apie tokią girdėjusi, juk nebuvau ir ypatingai išprususi visose srityse. Kiek rajono centre dailės, kiek architektūros, muzikos ar choreografijos? Tai va, viską surenki po trupinėlį per visą gyvenimą. Matai žmogų, girdi pavardę, o kas jis toks? Paskui kažkas žiopteli: ,,O, jis dailininkas!“ O tu tokio net nesapnavai. Bet mes vyresniais tikėjome. Atrodė, kad kolektyvo vadovas išmano viską, veltui niekų netauzija, atrenka, ką mums sakyti ir į ką nukreipti mūsų dėmesį. Jei tau pagiria žmogų, tai tu ir tiki, tik stengiesi ,,pamatuoti“ tą žmogų savo matais, pamatyti parodą, pažiūrėti, kaip atrodo restauruotas pastatas ar dar kas kita. Jei pasakė, kurie spektakliai ar filmai geresni, tai kaip jų nepamatysi? Trūko pinigų, nemokėdavome gauti bilietų, tai jei jau tau pasiūlys bilietą į dramos ar operos teatrą, tai visą stipendiją gali atiduoti, o atsisakyti neatsisakysi. Būdavo – nueik i knygyną, o ten rask knygą, kokios nori. Taigi ne, nerasi, nes tos knygos tarsi ištirpdavo! O čia prieina per repeticiją žmogelis ir klausia: ,,Ar Norberto Vėliaus knygą jau turi? O ,,Dzūkų melodijas“?“ Ir tos reikiamos knygos staiga atkeliauja, kad tu jas nusipirktum. Jie globojo mus kaip savo vaikus, švietė, mokė, o mes jais pasitikėjom.

Zuzana Pranaitytė norėjo tapyti mano portretus. Mane tai labai išgąsdino. Aš įsivaizdavau, kad galima tapyti tik gražuoles, o jau kai mane nutapys ir liks toks iš anksto įsivaizduojamas ir man netinkamas portretas, tai kur man reiks dėtis? Iš tos baimės tuomet tiesiog svaigsti, bet juk ir įdomu! Pamanykit, mano, dar nieko nepasiekusios, portretas! Toks buvo įsivaizdavimas, kai dar nesupranti, kad gali būti tapoma ne dėl gražumo, o dėl kažkokio kitoniškumo, ,,ne standarto“. Ir net neprisimenu, kur buvo Zuzanos dirbtuvės. Kažkodėl man atrodo, kad Užupyje, gal net netoli Vilnelės. O gal ne jos? Ai, man tas Vilnius ir dabar, po daugelio metų, dar menkai pažįstamas. Eiti ir dairytis į svetimus kiemus man visada atrodė netinkamas reikalas. Tik mano būsimasis, kaip koks senamiesčio katinas, eidavo kiaurai per visus kiemus, pasakodamas kiekvieno namo istoriją, rodydamas trumpesnį kelią, atkreipdamas dėmesį į gražiausius pastatus ir jų detales. Taip, už rankos vedžiojama, aš ir įsisavinau Vilnių, kuris apsvaigusioms iš meilės akims buvo dar gražesnis. Ir tik tada sužinai ne tik terminą „kontraforsas“, bet ir kur jis yra. O pas Zuzaną ėjau dar nepažindama Vilniaus, kai dar išeini iš pastato ir neprisimeni, į kurią pusę eiti ir iš kur atėjai. Portretų buvo keletas, bet man jie nepatiko. Jaučiausi kaip olandų genijaus paveiksle ,,Bulvių valgytojai“, nors Zuzana sakydavo, kad mato kažkokią ypatingą mano šviesą, vos ne šventumą, bet niekaip neįstengia jo sugauti ir perkelti į paveikslą… Na, tik dabar supratau, kad gal ten viskas buvo gerai, bet ne man anuomet!.. Zuzana daug kalbėdavo, pasakodavo apie kūrybą, svajones, kliūtis, bet nekonkrečiai. Gal daugiau ir įdomiau – apie kitus. Bet kur čia prisiminsi, tik pavardėse aklai murkdaisi… Ji mane švietė. Ir tą postūmį aiškiai jutau. Prisimenu net jos pirmąsias vaišes. Tai buvo rūkyta skumbrė su gelsvės lapais ir mineraliniu vandeniu skiestos sultys. Gal tai buvo jos penktadieninių pasninkų valgis? Ji man viską aiškino, siūlė panašiai elgtis. Aš dar nebuvau ragavusi gelsvės, man ta žolė nebuvo nei matyta, nei girdėta. O Zuzana buvo ją parsivežusi iš kalnų. Tikriausiai Gruzijos. Aiškino, kaip sveika valgyti gelsvę, kaip verta ją auginti. Ir davė sėklų. Aš tą gelsvę ir auginau keletą metų, nors nepasakyčiau, kad tada ji man buvo itin reikalinga. Juk dar reikėjo išmokti valgyt daryti. Bet man buvo įdomu, kaip gražiai ji patiekia maistą, iš ko geria, iš ko valgo dailininkai.

Neprisimenu, kuomet gavau dovanų ir čia skelbiamas jos nuotraukas. Ji pati padovanojo. Tikriausiai 1982 metais, o gal truputį vėliau. Ji mokė mane domėtis daile, tiesiog liejo į mane energiją, kuri manyje prabudo daug vėliau. Mūsų pokalbiai buvo ilgi, bet nebuvo itin atviri. Apie jos kažkokią veiklą, apie grėsmes ir kūrybos suvaržymus prasitardavo kiti. Man visada atrodė, kad ji turi kažkokių bažnytinių paslapčių. Kažkas prasitardavo, kad Zuzanos gyvenimas labai nepaprastas, todėl kartais jos nervai persitempdavo, o dėl to ją reikia labiau suprasti ir palaikyti. Na, išgirsti daug ką, bet ar viską, ką tau duoda ar sako, pasiimsi? Juk netilps. Tą visą savo tuštumą užpildydavai meile arba meilės kančiomis. Na taip, meile buvom persipildę – jos visada būdavo tiek daug, kad vargiai kas dar būtų tilpę.

Tie vyresnieji mus stebėdavo, sekdavo mūsų veiksmus, jausmus ir skausmus, reguliuodavo gyvenimą. Baigiau studijas, likau dirbti Vilniuje, bet nebuvo kur gyventi. Į pagalbą atskubėjo Zuzana. Išsinuomojau kambariuką pas jos brolį. Sąlygos buvo siaubingos, bet kur tam jaunam žmogui nebūna gerai? Vargsti ir nesiskundi. Ten vyko ir didelės tragedijos mano gyvenime. Bet jaunystėje žmogus gajus, prisikeli net iš mirusiųjų, jei tik reikia. Po baisių patyrimų užsidariau, užsisklendžiau, persikrausčiau gyventi į kitą vietą, apleidau Zuzaną, nedėkingai ją užmiršau. Bet kur čia neužmirši, kai gyvenime tiek pasikeitimų?! Išteku, persikraustau į visai kitą miesto dalį. Viskas, kuo anksčiau gyvenau, tarsi ima ir išsiplauna. Ir praeities lieka vis mažiau ir mažiau, nors visai neišnyksta. Vieną dieną kažkas tau gal netyčia primena kokią ryškesnę būto laiko akimirką, tada viskas sujuda, sukruta, veržiasi į paviršių.

Ir štai – taip buvo ir šiandien, todėl aš jau kelintą kartą noriu ne tik sau, bet ir kitiems priminti Zuzaną Pranaitytę. Juk kažkas nusifotografuoja prie jos skulptūrų, pasiviešina, o nereikia nei jos vardo, nei pavardės. Tada vieni jomis džiaugiasi, kiti paleidžia kokį kandų juokelį, o aš neiškenčiu, įsikišu, nes taip noriu, kad ir ,,Žvejo dukrų“ kūrėja nenueitų į užmarštį, kad būtų geru žodžiu nors truputį prisiminta.

Ji nesukūrė šeimos, nėra kam ją užstoti, pareklamuoti, apginti. O kodėl man netarti bent žodelio, gal dar kas net papildys? Ir ką? Kažkas man dėkojo (jų buvo daug), bet kažkas šiandien piktai parašė, kad tai, jog skulptorė toje skulptūrinėje grupėje vaizdavo tris seseris – Lietuvą, Latviją ir Estiją – yra mitas. Tebūnie, jei jums nuo to geriau. Nesiginčysiu. Juk gražios ir visos kitos versijos. Sako: ,,O kodėl ji nepervadino šių skulptūrų, kai sulaukėme Nepriklausomybės?“ Aš nežinau, manęs neklauskite, bet tikriausiai atsakyti galima būtų ir taip – Zuzanai Pranaitytei visa tai jau nerūpėjo, ji tapo vienuole Augustina. Ji nusisuko nuo pasaulietinio gyvenimo, palikdama mums pajūry sustingusias jai šventas dukras – ar jos būtų iš pasakos apie Eglę, ar trys okupuotos ir į Vakarus atsigręžusios Baltijos valstybės, ar žvejo X dukros NNN.

Bebaigdama rašyti, panaršiau internete ir radau – gyva dar skulptorė Z. Pranaitytė! Apsidžiaugiu, nes birželio 20 dieną ji devyniasdešimtmetį šventė, tik gaila, kad vienoje iš ligoninių. Tikiuosi, kad gyva ir šiandien. Man gera nuo šios žinios, tai kodėl man apie ją gero žodžio nepasakius? Aš neturiu jokio išskaičiavimo, išskyrus dėkingumą ir pagarbą mano kelyje buvusiems šviesuliams. Jei ne mes, juos nors truputį pažinę, kas gi juos apgyvendins mūsų visų atmintyje? Nepykit, kad netylėjau, nors visokia boba buvau išvadinta. Vaikai, vaikai, tikėkite bent kažkuo, juk nėra jokio noro jus apgauti, kam gi norėtųsi suteršti tai, kas gražu ir mums dar šviečia iš praeities?

2020 rugpjūčio 27 dienos įrašas socialiniame tinklalapyje „Facebook“