Rašytiniai šaltiniai liudija, kad XIX a. – XX a. pradžios Užgavėnės Lietuvoje buvo viena didžiausių kalendorinių švenčių. Stebina papročių, apeigų, tikėjimų, veikėjų gausa. A. J. Greimas rašė: „…atrodo, kad krikščionybė, įvesdama kilnojamą pasninko laikotarpį – o tuo pačiu ir to pasninko pradžią atžyminčią dieną – sutraukė į vieną suraizgytą papročių ir tikėjimų kamuolį visą eilę švenčių ir apeigų, susijusių su dviem pagrindiniais švenčių poliais, su naujų metų arba krikštų ciklu ir su pavasario pradžios, t. y. kovo ekvinokcijų, ansambliu“ (Tautos atminties beieškant, 1990, p. 301).
Neaprašinėsiu šios šventės papročių, tik užsiminsiu apie keletą Užgavėnių personažų. Tai padaryti paskatino mano asmeniniame archyve aptiktas lakoniškas užrašas: „Užgavėnės – važinėjimas su rogėm. Jaunimas susikaria vienose rogėse ir skrieja nuo aukščiausių kalnų.
Mano mamelės augime, tai vaikštinėjo nažutkiniai, prašėsi į grinčią, krėtė šposus. Mamelės mergavime darželyje balvoną įkeldavo. Tai toki skaruliais aptaisytą šiaudinį kamšalą…“ (Antanina Aciuvienė, g. 1919 m. Užgirėlio k., Kaišiadorių r.).
Įdomiausia šiame prisiminime, kad užsimenama apie dar negirdėtą Užgavėnių personažą „balvoną“, kaip supratau, į vyrą panašią iškamšą. Va apie Užgavėnių diedą senuosiuose aukštaitiškuose, dzūkiškuose etnografiniuose aprašuose randama kai kurių duomenų.
Iš senųjų Užgavėnių papročių aprašymų galima numanyti, kad Užgavėnių diedas – personifikuota piktoji žiemos dvasia, su kuria žmonės per Užgavėnes elgiasi ne visada labai meiliai.
Kupiškio krašte šiaudais kištą baidyklę – Gavaną pakardavo kluone ant sijos. Šalčininkų apylinkėse Užgavėnių diedu vadindavo šiaudų ar šieno prikimštą maišą, kurį kišdavo tarp tvoros virbų ir bernai jį gerokai su lazda aptvodavo.
Profesorė Angelė Vyšniauskaitė rašė: „Dieveniškių apylinkėse prikimšę maišą šiaudų, užmaudavo ant tvoros . Tai „Užgavėnių diedas“. Tėvai siųsdavo vaikus prašyti jį silkių. Didesnieji tą diedą vežiodavosi rogėse iš kiemo į kiemą, o gaspadoriai diedo vežiotojams dovanodavo rugių, miežių, kiaušinių ir kitų produktų, kuriuos karnavalininkai karčemoje keitė į gėrimus. Matyt, tai jau išsigimstanti Gavėno vežiojimo atmaina“ (Mūsų metai ir šventės, 1993, p. 36).
Galima numanyti, kad ir Kaišiadorių apylinkėse veikė panašus Užgavėnių personažas. Kaišiadorių muziejuje saugomi garsios kraštotyrininkės Marijonos Čilvinaitės etnografiniai aprašai, kuriuose, be kita ko, rašoma: „Bernai išdidžioms, nosį riečiančioms mergoms užkeldavo ant stogo „skarulinį dėdą“ ir su šluota rankose įtupdydavo į kaminą.
Darželin įkeldavo kelmą, kad keli vyrai neparitindavo ir mergos turėdavo prašyti vyrų, kad jie gražiai, nelaužydami sodinukų, tą kelmą ištemptų iš darželio…
Ir iš kitų žmonių bernai pavogdavo kokį rąstą ar kokį kitą sunkų daiktą ir nuvilkę paslėpdavo. Matydami, kad savininkas nepajėgia jo parsivilkti, po kelių dienų tą sunkų daiktą atvilkdavo atgal… (Ona Mikalauskienė, g. 1889 m. Atmainų k., Kaišiadorių r.). (Įdomu, kad kraštotyrininkė rašo ne „diedas, bet „dėdas“. Ar tai tarmės niuansai, ar šios baidyklės vardas?). Apie „skarulinius“ Marijona Čilvinaitė užrašiusi ir daugiau prisiminimų.
„Prie Vaitkevičių namų paršgaliai kriaušėn įkėlė skarulinį dėdą, skinantį kriaušes. Dėdas buvo apvilktas miline. Vaitkevičienė nuėmė dėdą, nuvilko milinę, nunešė ją kaimynei žydei ir gavo silkių ir dar priedo saldainių.
Parnešusi namo atidavė silkes ir saldainius savo mergėms. Joms silkes ir saldainius bevalgant, atėjo kaimynės paauglys vaikis ir klausė: „Bene pas jus buvo kas?” Mergės juokėsi, kvatojo: „Kas naktį atnešk mums tokią milinę, mes kas dieną juoksimės“.
Daugiau joms skarulinių baidyklių nebestatė, todėl kad jos nebarė, nepyko, o priešingai dar patenkintos juokėsi“ (Uršulė Žukauskienė, g. apie 1897 m., Darsūniškis).
„Buvo paprotys mergėms „skarulinius dėdus – kavalierius“ tupdyti. Net toms mergėms, kurias vaikiai turėjo nusižiūrėję, jie drauge su kitais rengė skarulinius dėdus ir tupdė. Vaikiai skarulinius dėdus dirbdavo iš nuplyšusių, nudėvėtų kelnių, švarkų, kepurių, skrybelių bei kitų drabužių.
Šiaudais prikišdavo kelnes, švarką, padirbdavo galvą, pritaisydavo prie liemens, veido vietoj užklodavo palą, išpiešdavo veidą, užmaudavo skrybelę arba kepurę, vieną koją apaudavo vienokiu, kitą kitokiu apavu, padarydavo kuo juokingesnį.
Nuvilkę prie namų, kur būdavo mergių, patyliukais užkeldavo dėdą ant stogo, apžergindavo prie kamino nuduodami, kad dėdas laiko kaminą apkabinęs, arba įkeldavo ir patupdydavo medin (…) Padirbę skarulinę bobą, patupdydavo mergių darželyje. Paskiau vaikiai stebėdavo, kas kaip elgsis, ką sakys, kaip skarulinį dėdą arba bobą iškrapštys, kur dės ir kokių juokų jie turės“ (Pranė Žukauskienė, g. 1902 m., Darsūniškis).
Etnografė pastebi, kad skarulinių dėdų ar bobų tupdymas nebuvo įžeidimas ar paniekinimas, o tik juokų krėtimo paprotys, kurį daugumas gyventojų juoku leisdavo. Kas radęs skarulinį dėdą pykdavo, lakstydavo kitiems pasakodamas, tiems vaikiai dar labiau skarulinius dėdus tupdydavo.
Užsimenama ir apie skarulinę bobą: „Vaje, vaje, pas mus kad buvo, tai buvo – bobą pliušine nažutka parėdytą darželyje pasodino… Vieną moterį su vaikais paršgaliai gryčioje užrišo. Moteris liepė vyriausiam vaikui išlįsti pro langą ir atrišti duris. Vaikas šaukė: „Aš bijau meškos…“ Motina barė vaiką: „Vai tu judošiau, kur tau tos meškos mieste?“ (Pranė Žukauskienė, g. 1902 m., Darsūniškis).
Paprotys rengti moterišką pamėklę galėtų būti personifikuotos atgyvenusios žiemos dvasios, kaip vakarinėje, šiaurinėje Lietuvos dalyje iki šių dienų išlikusios Morės (Kotrės, Senės Kūniškės ir pan.) tolimi atgarsiai. Kėdainių, Ukmergės apylinkėse buvęs paprotys bernams į geldą įsodinti vyresnę moterį ir tempti iki karčiamos, kad pavaišintų degtine, t. y. išsipirktų…
Užgavėnių apeigyno minėti personažai susiję su pavasario, tuo pačiu gyvybės, augalijos žadinimu, gebėjimu gimdyti ir užauginti naują derlių. Neatsitiktinai Kaišiadorių krašto skaruliniai randami dažniausiai darže, sode ar merginų gėlių darželyje.
Darželis – tai mergystės simbolis, o Užgavėnės, Pelenijos diena – laikas, kai buvo galima drąsiai priminti vyresnėms merginoms (ir vaikinams), kad laikas ieškotis poros.
Tai tam tikras rūpinimasis bendruomenės gyvastimi, priminimas apie vedybas ir proga išsireikalauti vaišių. Degraduojant archajiškosioms apeigoms, papročiams, tai tampa tik pajuokavimo objektu.
