Dėmesys Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę nebuvo toks, kaip tarpukaryje.
Tik „Lietuvos ryto“ redaktoriaus Gedvydo Vainausko, Viliaus Kavaliausko pastangų ir korespondentės Rasos Karmazaitės publikacijų dėka atkreiptas dėmesys į Vilniaus katedros istorijos baltąsias dėmes iššaukė iki tol neregėtą visuomenėje susidomėjimą Vilniaus katedros Panteonu.
To pasėkoje buvo pradėtas Vilniaus katedros mokslinis tyrimas, siekiant atskleisti per amžius saugotas jos paslaptis. Prie to ženkliai prisidėjo ir Seimo kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas.
Iki „Lietuvos ryto“ publikacijų niekam nepavykdavo sukelti kiek didesnio visuomenės domėjimosi Vilniaus katedros paslaptimis. Per 36 -erius Nepriklausomybės metus tai netapo valstybės garbės reikalu.
Niekas kryptingai ir nuosekliai netyrinėjo Lietuvos ir užsienio archyvų bei Vilniaus katedros naujausiais moksliniais metodais.
Caro okupacijos metais Lietuvos valdovų Panteono kūrimas buvo apsunkintas, o ką jau kalbėti apie sovietmetį, kai visus darbus prižiūrėjo prof. Juozas Markulis – Erelis, jis netgi palaimindavo CK darbuotojų nukreipimą gydymuisi į psichikos centrus.
Katedra sovietmetyje
Kas vyko katedroje 1939 metais į Vilnių įžengus Raudonajai armijai, nežinoma. Ar buvo perduotos kokios tai paslaptys 1939 metais Lietuvai atgavus Vilnių, nežinoma.
Ką papasakojo 1939 metais prasidėjus karui atvykęs į Lietuvą buvęs Lenkijos premjeras 1931-1933 metais Aleksander Prystor, nežinoma. Tačiau žinoma, kad Vytauto palaikų apsauga buvo patikėta Vytauto Didžiojo Karo muziejui.
Knygoje apie Vladą Nagių-Nagevičių, paminėto muziejaus direktorių, nutylima kaip buvo vykdoma kunigaikščio palaikų apsauga.
Vokiečių okupacijos metais Donato Malinausko Prahoje pagamintas Vytautui karstas buvo patalpintas Vrublevskio bibliotekoje.
Tiesa, iki šiol nenustatyta, kokia gamykla jį pagamino Prahoje, matyt mano, kad tai nelabai svarbu.
Deja, šiuo metu šis karstas laikomas katedros rūsyje, sudrumstė ramybę ir vėl planuojama jį perkelti į Signatarų namų naująją ekspoziciją.
1949 metais Vilniaus katedra buvo uždaryta, prasidėjo plėšikavimas. Politinius sprendimus priimdavo komunistų partija, o vykdydavo milicija, kuriai nuo 1944 iki 1950 metų ir nuo 1953 iki 1957 metų vadovavo Nikolajus Šostackis.
Po jėgos struktūrų siautėjimo Vilniaus katedroje, 1955-56 metais buvo pradėti katedros tyrimai.
Akivaizdu, kad sovietmetyje paslapčių tik padaugėjo ir papildė 1909 – 1944 metų paslapčių sąrašą.
Buvo pamiršti signatarų Donato Malinausko ir Jono Basanavičiaus darbai, ieškant Vytauto palaikų Vilniaus katedroje.
Nesulaukė signatarų darbai kiek didesnio dėmesio ir 1990 metais atkūrus Nepriklausomybę, toliau formalių kalbų nenueita iki pat 2024 metų „Lietuvos ryto“ publikacijų apie katedrą ir Vytautą. Tiesa, paslapčių dar padaugėjo.
Kur šiandien yra palaikai, priskirti Vytautui, apie kuriuos kalbėjo ir rašė signatarai Donatas Malinauskas ir Jonas Basanavičius, kurie buvo 1930 -1933 metais Vilniaus katedroje.
Baigtas/nebaigtas tyrimas 1986 metais
1994 metais žurnale „Kultūros paminklai“ pasirodė publikacija „Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos (1569-1649) palaikų tyrimas“, kuri turėjo pajudinti iš mirties taško Vytauto palaikų problemą.
Deja, taip neįvyko, gal kiek per ankstyva ji buvo, nes tada genetiniai tyrimai buvo ne tokio masto. Tiesa, tyrimas atliktas kiek anksčiau, dar prie sovietų.
Dar nebuvo monografijų apie Donatą Malinauską, bet prof. Juozas Markulis – Erelis apie signataro darbus neabejotinai žinojo.
Minėto tyrimo ataskaitoje rašoma, kad
Greta karsto rastoji kaukolė be žandikaulio ir visiškai kitos spalvos – pilkšva, tarytum ilgai būtų gulėjusi kalkėse, o ne šiame karste, kuriame rasti kaulai buvo rusvos spalvos be kalkių pėdsakų.
(…) Taigi kaukolė čia atsidūrė atsitiktinai, matyt, su kaulais, buvusiais medinėje dėžėje, kuri stovėjo kairėje, prie kriptos durų, juoba kad tarp jų rastas žandikaulis ir pagal spalvą, ir pagal sąnarinių krumplių formą, ir alveolinių ataugų atrofijos laipsnį tinka prie šios kaukolės.
Iš viso to išplaukia prielaida, kad II kapavietėje rasti kaulai, išskyrus kaukolę ir kairįjį šeivikaulį, buvę vieno žmogaus.
Niekas toliau straipsnyje nenagrinėjo, kieno palaikai buvo toje dėžėje, iš kokio jie laikotarpio ir kodėl buvo sumaišyti kaulai.
Manau, drąsiai galim prisiminti Donato Malinausko interviu „Lietuvos aidui“ 1930 metais, kur jis teigė, kad „Vytauto Didžiojo kapo rūsy, berods, neseniai yra padėtas dar karstas su metropolito Kliučinskio kūnu.
Vadinasi, dabar tame nedideliame rūsy stovi šalia vienas kito du karstai – vyskupo Protasevičiaus ir sakyto metropolito. O paties Vytauto Didžiojo kaulai, perdėti į kitą medinę dėžutę, dabar su ta dėže padėti ant vyskupo Protasevičiaus karsto.“
Nevertėtų pamiršti ir šeivikaulio, kuris buvo išimtas iš dėžės.
Tereikia surasti jau laisvoje Lietuvoje pasimetusią/nepasimetusią dėžę su palaikais ir atlikti DNR tyrimus, juk Gediminaičių genai gerai žinomi mokslo pasaulyje.
Šaltiniai ir išnašos
- Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga, Putnamas, red. B. Matulionis. 1962 m. p.184.
- Tarybų Lietuvos enciklopedija T. 4. Redaktorius. J. Zinkus ir kt. ; Leidykla. Vyriausioji enciklopedijų redakcija ; Leidimo metai. 1988. p..218.
- Vitkauskienė B.R. Mykolas Homolickis apie Vytauto kapą, antkapį ir altorių senojoje Vilniaus katedroje. // Lietuvos katalikų Mokslo Akademijos metraštis, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2022, t. 45, p.165.
- Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos (1569-1649) palaikų tyrimas / A. Bliujienė, L. Verbickienė, D. Murauskienė, G. Česnys, R. Jankauskas, V. Urbanavičius // Kultūros paminklai. Nr. 1. 1994, p. 61-70.
- Vilniaus katedros betoninės kriptos 1986 01 20 tyrinėjimų ataskaita. Mašinraštis (saugomas Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje). P. 3.5.
- Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos (1569-1649) palaikų tyrimas / A. Bliujienė, L. Verbickienė, D. Murauskienė, G. Česnys, R. Jankauskas, V. Urbanavičius// Kultūros paminklai. Nr. 1. 1994. p. 64-65
- Vytauto Didžiojo kaulai tikrai tebėra Vilniuje (Iš pasikalbėjimo su p. Donatu Malinausku) , Lietuvos aidas 1930 03 01 Nr.50 p. 3.
Lietuvos kunigaikščio Vytauto sarkofagas bus pagamintas Prahoje?
Lietuvos diplomatas Malinauskas apie kunigaikštį – husitų draugą ir kandidatą į Čekijos sostą*
Iš Kauno, Lietuvos Respublikos sostinės, į Prahą atvyko senas Lietuvos veikėjas, buvęs pirmasis Lietuvos atstovas Prahoje, padaręs didelę įtaką Čekijos ir Lietuvos santykių užmezgimui ir puoselėjimui.
Pagrindinis jo kelionės tikslas yra pasitarti su Čekijos skulptoriais apie prieš kelerius metus suprojektuoto paminklinio antkapio didžiajam kunigaikščiui Vytautui realizavimą.
D. Malinauskas labai norėtų, kad Žalgirio mūšio didvyrio antkapis būtų pagamintas Prahoje, kurioje Vytautas buvo vadintas „pageidaujamu karaliumi“.
Kaip žinoma, didysis kunigaikštis Vytautas labai simpatizavo Čekijos husitams ir galiausiai žadėjo, kad priims Čekijos karūną.
Sarkofagas su vokiečius Žalgirio mūšyje nugalėjusio kunigaikščio palaikais bus patalpintas Vilniaus arkikatedroje.
Didžiojo kunigaikščio Vytauto palaikams skirto antkapio pagaminimą ponas Malinauskas nutarė patikėti Čekoslovakijos meistrams, kad tas būtų pagamintas kaip galima greičiau.
Sarkofagui, dideliam akmeniniam antkapiui su bronzinėmis simbolinėmis figūromis, pagaminti reikia rūpestingo apdorojimo.
D. Malinauskas mano, kad tą darbą bus galima atlikti greičiausiai per pusantrų ar dvejus metus.
Čekoslovakijoje garbingas svečias viešės kelias savaites.
*„Narod“, 1932 m. rugpjūčio 19 d. Nr. 161
Iš čekų k. vertė Julius Adomaitis
Šaltinis: „Trakų žemė“, 2026 m. spalio 9 d., Nr. 41 (1453), 8 p. Pirmasis straipsnis – Viktoro Jenciaus-Butauto, antrasis – Juliaus Adomaičio vertimas iš 1932 m. čekų spaudos.
