Dėmesys Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę nebuvo toks, kaip tarpukaryje.
Tik „Lietuvos ryto“ redaktoriaus Gedvydo Vainausko, Viliaus Kavaliausko pastangų ir korespondentės Rasos Karmazaitės publikacijų dėka atkreiptas dėmesys į Vilniaus katedros istorijos baltąsias dėmes iššaukė iki tol neregėtą visuomenėje susidomėjimą Vilniaus katedros Panteonu.
To pasėkoje buvo pradėtas Vilniaus katedros mokslinis tyrimas, siekiant atskleisti per amžius saugotas jos paslaptis. Prie to ženkliai prisidėjo ir Seimo kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas.
Iki „Lietuvos ryto“ publikacijų niekam nepavykdavo sukelti kiek didesnio visuomenės domėjimosi Vilniaus katedros paslaptimis. Per 36 -erius Nepriklausomybės metus tai netapo valstybės garbės reikalu.
Niekas kryptingai ir nuosekliai netyrinėjo Lietuvos ir užsienio archyvų bei Vilniaus katedros naujausiais moksliniais metodais.
Caro okupacijos metais Lietuvos valdovų Panteono kūrimas buvo apsunkintas, o ką jau kalbėti apie sovietmetį, kai visus darbus prižiūrėjo prof. Juozas Markulis – Erelis, jis netgi palaimindavo CK darbuotojų nukreipimą gydymuisi į psichikos centrus.
Katedra sovietmetyje
Kas vyko katedroje 1939 metais į Vilnių įžengus Raudonajai armijai, nežinoma. Ar buvo perduotos kokios tai paslaptys 1939 metais Lietuvai atgavus Vilnių, nežinoma.
Ką papasakojo 1939 metais prasidėjus karui atvykęs į Lietuvą buvęs Lenkijos premjeras 1931-1933 metais Aleksander Prystor, nežinoma. Tačiau žinoma, kad Vytauto palaikų apsauga buvo patikėta Vytauto Didžiojo Karo muziejui.
Knygoje apie Vladą Nagių-Nagevičių, paminėto muziejaus direktorių, nutylima kaip buvo vykdoma kunigaikščio palaikų apsauga.
Vokiečių okupacijos metais Donato Malinausko Prahoje pagamintas Vytautui karstas buvo patalpintas Vrublevskio bibliotekoje.
Tiesa, iki šiol nenustatyta, kokia gamykla jį pagamino Prahoje, matyt mano, kad tai nelabai svarbu.
Deja, šiuo metu šis karstas laikomas katedros rūsyje, sudrumstė ramybę ir vėl planuojama jį perkelti į Signatarų namų naująją ekspoziciją.
1949 metais Vilniaus katedra buvo uždaryta, prasidėjo plėšikavimas. Politinius sprendimus priimdavo komunistų partija, o vykdydavo milicija, kuriai nuo 1944 iki 1950 metų ir nuo 1953 iki 1957 metų vadovavo Nikolajus Šostackis.
Po jėgos struktūrų siautėjimo Vilniaus katedroje, 1955-56 metais buvo pradėti katedros tyrimai.
Akivaizdu, kad sovietmetyje paslapčių tik padaugėjo ir papildė 1909 – 1944 metų paslapčių sąrašą.
Buvo pamiršti signatarų Donato Malinausko ir Jono Basanavičiaus darbai, ieškant Vytauto palaikų Vilniaus katedroje.
Nesulaukė signatarų darbai kiek didesnio dėmesio ir 1990 metais atkūrus Nepriklausomybę, toliau formalių kalbų nenueita iki pat 2024 metų „Lietuvos ryto“ publikacijų apie katedrą ir Vytautą. Tiesa, paslapčių dar padaugėjo.
Kur šiandien yra palaikai, priskirti Vytautui, apie kuriuos kalbėjo ir rašė signatarai Donatas Malinauskas ir Jonas Basanavičius, kurie buvo 1930 -1933 metais Vilniaus katedroje.
Baigtas/nebaigtas tyrimas 1986 metais
1994 metais žurnale „Kultūros paminklai“ pasirodė publikacija „Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos (1569-1649) palaikų tyrimas“, kuri turėjo pajudinti iš mirties taško Vytauto palaikų problemą.
Deja, taip neįvyko, gal kiek per ankstyva ji buvo, nes tada genetiniai tyrimai buvo ne tokio masto. Tiesa, tyrimas atliktas kiek anksčiau, dar prie sovietų.
Dar nebuvo monografijų apie Donatą Malinauską, bet prof. Juozas Markulis – Erelis apie signataro darbus neabejotinai žinojo.
Minėto tyrimo ataskaitoje rašoma, kad
Greta karsto rastoji kaukolė be žandikaulio ir visiškai kitos spalvos – pilkšva, tarytum ilgai būtų gulėjusi kalkėse, o ne šiame karste, kuriame rasti kaulai buvo rusvos spalvos be kalkių pėdsakų.
(…) Taigi kaukolė čia atsidūrė atsitiktinai, matyt, su kaulais, buvusiais medinėje dėžėje, kuri stovėjo kairėje, prie kriptos durų, juoba kad tarp jų rastas žandikaulis ir pagal spalvą, ir pagal sąnarinių krumplių formą, ir alveolinių ataugų atrofijos laipsnį tinka prie šios kaukolės.
Iš viso to išplaukia prielaida, kad II kapavietėje rasti kaulai, išskyrus kaukolę ir kairįjį šeivikaulį, buvę vieno žmogaus.
Niekas toliau straipsnyje nenagrinėjo, kieno palaikai buvo toje dėžėje, iš kokio jie laikotarpio ir kodėl buvo sumaišyti kaulai.
Manau, drąsiai galim prisiminti Donato Malinausko interviu „Lietuvos aidui“ 1930 metais, kur jis teigė, kad „Vytauto Didžiojo kapo rūsy, berods, neseniai yra padėtas dar karstas su metropolito Kliučinskio kūnu.
Vadinasi, dabar tame nedideliame rūsy stovi šalia vienas kito du karstai – vyskupo Protasevičiaus ir sakyto metropolito. O paties Vytauto Didžiojo kaulai, perdėti į kitą medinę dėžutę, dabar su ta dėže padėti ant vyskupo Protasevičiaus karsto.“
Nevertėtų pamiršti ir šeivikaulio, kuris buvo išimtas iš dėžės.
Tereikia surasti jau laisvoje Lietuvoje pasimetusią/nepasimetusią dėžę su palaikais ir atlikti DNR tyrimus, juk Gediminaičių genai gerai žinomi mokslo pasaulyje.
Šaltiniai ir išnašos
- Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga, Putnamas, red. B. Matulionis. 1962 m. p.184.
- Tarybų Lietuvos enciklopedija T. 4. Redaktorius. J. Zinkus ir kt. ; Leidykla. Vyriausioji enciklopedijų redakcija ; Leidimo metai. 1988. p..218.
- Vitkauskienė B.R. Mykolas Homolickis apie Vytauto kapą, antkapį ir altorių senojoje Vilniaus katedroje. // Lietuvos katalikų Mokslo Akademijos metraštis, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2022, t. 45, p.165.
- Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos (1569-1649) palaikų tyrimas / A. Bliujienė, L. Verbickienė, D. Murauskienė, G. Česnys, R. Jankauskas, V. Urbanavičius // Kultūros paminklai. Nr. 1. 1994, p. 61-70.
- Vilniaus katedros betoninės kriptos 1986 01 20 tyrinėjimų ataskaita. Mašinraštis (saugomas Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje). P. 3.5.
- Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos (1569-1649) palaikų tyrimas / A. Bliujienė, L. Verbickienė, D. Murauskienė, G. Česnys, R. Jankauskas, V. Urbanavičius// Kultūros paminklai. Nr. 1. 1994. p. 64-65
- Vytauto Didžiojo kaulai tikrai tebėra Vilniuje (Iš pasikalbėjimo su p. Donatu Malinausku) , Lietuvos aidas 1930 03 01 Nr.50 p. 3.
Lietuvos kunigaikščio Vytauto sarkofagas bus pagamintas Prahoje?
Lietuvos diplomatas Malinauskas apie kunigaikštį – husitų draugą ir kandidatą į Čekijos sostą*
Iš Kauno, Lietuvos Respublikos sostinės, į Prahą atvyko senas Lietuvos veikėjas, buvęs pirmasis Lietuvos atstovas Prahoje, padaręs didelę įtaką Čekijos ir Lietuvos santykių užmezgimui ir puoselėjimui.
Pagrindinis jo kelionės tikslas yra pasitarti su Čekijos skulptoriais apie prieš kelerius metus suprojektuoto paminklinio antkapio didžiajam kunigaikščiui Vytautui realizavimą.
D. Malinauskas labai norėtų, kad Žalgirio mūšio didvyrio antkapis būtų pagamintas Prahoje, kurioje Vytautas buvo vadintas „pageidaujamu karaliumi“.
Kaip žinoma, didysis kunigaikštis Vytautas labai simpatizavo Čekijos husitams ir galiausiai žadėjo, kad priims Čekijos karūną.
Sarkofagas su vokiečius Žalgirio mūšyje nugalėjusio kunigaikščio palaikais bus patalpintas Vilniaus arkikatedroje.
Didžiojo kunigaikščio Vytauto palaikams skirto antkapio pagaminimą ponas Malinauskas nutarė patikėti Čekoslovakijos meistrams, kad tas būtų pagamintas kaip galima greičiau.
Sarkofagui, dideliam akmeniniam antkapiui su bronzinėmis simbolinėmis figūromis, pagaminti reikia rūpestingo apdorojimo.
D. Malinauskas mano, kad tą darbą bus galima atlikti greičiausiai per pusantrų ar dvejus metus.
Čekoslovakijoje garbingas svečias viešės kelias savaites.
*„Narod“, 1932 m. rugpjūčio 19 d. Nr. 161
Iš čekų k. vertė Julius Adomaitis
Šaltinis: „Trakų žemė“, 2026 m. spalio 9 d., Nr. 41 (1453), 8 p. Pirmasis straipsnis – Viktoro Jenciaus-Butauto, antrasis – Juliaus Adomaičio vertimas iš 1932 m. čekų spaudos.
IDENTIFIKUOTI
Koks gražus lietuviškas žodis. Tai ne kažkokie nesuprantami ATPAŽINTI, NUSTATYTI
Kadangi Vytautas po Žalgirio pergalės dalijantis žemes Jogailai pareiškė, kad jo tėvonija esanti iki Osos upės (Ušos upė Baltarusijoje – dabar prie jos yra Molodečnos miestas). Taigi ne Trakai, kaip dabar laikoma, būtų tėvonija. Todėl kyla istorinių problemų ir dėl šio fakto.
Kodėl tu manai, kad jis turėjo omeny ne Osos upę Skalvoj ?
Skutui su paprasčiausia logika visai prastai.
Kokias žemes po mūšio galėjo dalintis? Žinoma, kad tik tas, kurios galėjo atitekti po mūšio, o tai nugalėto priešo Ordino žemės Prūsijoje. Kuo čia dėtas Molodečnas???
O Prūsijoje yra dvi tokios upės:
• Osa (Lenkija) – 96,2 km ilgio upė šiaurės Lenkijoje (prasideda Ylavos apylinkėse), įtekanti į Vyslą; ji skyrė Kulmo žemę ir Pamedę.
• Osa (Mažoji Lietuva / Nemunyno baseinas) – dar vadinama Úosa arba vok. Ossa, 36 km ilgio Lauknos kairysis intakas (baseino plotas 98 km²).
> +++
Todėl kad: 1) Vieniems ta Osa yra Skalvoj, kitiems prie Vyslos. Žodžiu, niekas gerai nežino, kad ten būtų upė tokiu vardu; 2) Tėvonija vadinama tėvų žemė, o tai Gedimino laikais reiškė, kad jo tėvas turėjo turėti dvarą žemėje prie tos upės. Apie tai istoriografija nekalba ir apskritai, kad lietuviai Skalvoje būtų turėję dvarų žinių nėra, Gedimino valdos jos nesiekė. 3) Labiau tikėtina, kad tai buvo klausimas tarp Vytauto ir Jogailos apskritai dėl LDK žemių – dvarų priklausymo kaip asmens turto. Matyt, Jogaila norėjo Molodečną turėti kaip savo dvarą, bet jis buvo Vytauto tėvonija, tai šis taip argumentavo savo priekaištą Jogailai.
Šventosios Romos imperijos pasiuntinio Benedikto Makros misijos, skirtos išspręsti ginčą dėl žemių tarp Marijos ordino, Lenkijos ir Lietuvos, metu Vytautas savo argumentus išsakė (1413 m. sausio 28 d.) taip:
„Pruszen ist och miner elder geweszen und ich wil is ansprechen bis an di Osse, wen is io min veterlich erbe ist.“
„Ir Prūsa taip pat yra mano protėvių žemė, ir aš reikalausiu jos iki Osos, nes ji yra mano tėvų palikimas.“
Po šių savo žodžių Vytautas paklausė ordino maršalo: „O kur gi yra Ordino tėvų palikimas?“ („welchs der Ordens veterlich erbe were“). Šiuo argumentu Vytautas pabrėžė, kad kryžiuočiai Prūsijoje bei Žemaitijoje yra tik ateiviai, neturintys jokių istorinių teisių į šias žemes, tuo tarpu Lietuvos valdovai turi prigimtinę teisę į visą baltų tėvoniją iki pat Osos upės (dešiniojo Vyslos intako).
upload.wikimedia.org/wikipedia/ … entury.png
P.Skutui, Vytautas kalbėjo apie savo tėvoniją prie vakaruose esančios Osos (Mantavos) upės … “Ši sutartis pasirašyta ant Osos upės įrengtoje stovyklavietėje, netoli Melno ežero …” – tai citata iš 1422.09.27 pasirašytos Melno (Mantavos) taikos sutarties”. Vytautas visada minėjo būtent šią upę, kurią ir KO laikė pasieniu bei riba … tarp Kulmo krašto ir Prūsijos / Vakarų Lietuvos. Nereikia “nekaltų demagogijų”, jokių Molodečnų šioje istorijoje nebuvo, jokių litvinistinių belarusiškų Vytautų Didžiųjų tėvonijų belarusijoje, jo gimtinė lietuviškuose Senuosiuose Trakuose.
Tada Belorusijos išvis nebuvo!
Nemanot , jog būtina nustatyti Vytauto tapatybę , ištirti DNR ir pasakyti, kokiai jis genčiai priklausė? To ir siekiama ? Ar kažko kito? Ko?
neblūduk, gentininke, – na tikrai ne polianų ir ne krivičių genčiai priklausė Vytautas Didysis. Priklausė mažiausiai dviem šimtmečiais anksčiau Karaliaus Mindaugo suvienytai lietuvių tautai, į kurią įsiliejo ir kryžiokams pralaimėjusių prūsų genčių, ir jotvingių, ir kuršių, ir žiemgalių genčių likučiai.
Gintarui Skamaročiui,
Pateikti pacitavimai man atrodo kaip istorinė beletristika, pagaminta politiniams tikslams Vytauto garbintojų.
Kaip žinoma, Melno sutartimi buvo trijų karo dalyvių susitarta dėl tarpusavio sienų pripažinimo. Taigi buvo tariamasi trisia ir atskirai dėl Lietuvos etnogragfinių (geografinių ) sienų, t.y. ir dėl Lietuvos kaip prie Lenkijos karalystės prišlietos kunigaikštystės etnografiškai lietuviškosios dalies sienų. Tad sudarant Melno sutartį galėjo kilti Vytauto ginčas su Lenkija dėl etnografinės lietuvių sienos pačioje LDK ir Ordinas šiuo atveju galėjo palaikyti Lenkijos pusę.
Istoriogrfijoje manoma, kad sutartimi buvo siekta silpninti Vytauto tarpusavinę karinę galią tarp lietuviškos ir lenkškos karalystės dalių. Taigi, Molodečinos vietoje, prie Ušos upės buvusį dvarą ir aplink esančius žemės plotus galėjo būti norėta atskirti nuo lietuviškos Trakų kunigaikštystės žemės. Vytautas, suprantama, buvo prieš ir tai motyvavo tuo, kad jo tėvonija yra iki Osos (Ušos) upės. Vietovės įvardinimas tėvonija gali turėti ir gilesnių – asmeninės priklausomybės – šaknų, t.y. galimi buvus jo tėvo dvaro žeme.
Akivaizdu, kad Molodečno pavadinimas negali būti laikomas kilęs iš lietuviško upės pavadinimo. Tokiu atveju pagal kalbotyrą jis laikytinas pavardinės kilmės. Akivaizdu ir tai, kad tuo metu ne tik dvaras, bet ir Ušos upės jungiami plotai dar negalėjo būti ne lietuviški. Pavasinims Molodečina be abejonės yra iš rus, molodoj – liet jaunas. Yra žinoma, kad Gedimino sūnus buvo vardu Jaunutis. Tai sakytų, kad dvaras Molodečinos vietoje, prie Ušos upės galėjo priklausyti Jaunučiui, kuris, kaip žinoma, po pabėgimo į Maskvą grįžo į Lietuvą, tad galėjo gyventi būtent jame. Dėl to vietovė galėjo gauti Jaunučinės pavadinimą, vėliau vietovei slavėjant išvirtusį į Molodečina pagal tai, kad molodoj – jaunas. Taigi, jeigu Jaunučina (Molodečina) Vytautui tėvonija, tai tada ne Kęstutis, o galimai Jaunutis būtų jo tėvas.
Taigi peržiūrėtinas ir Vytauto tėvystės klausimas. Jaunučina (Molodečina) yra etnografiškai lietuviškoje žemėje, taigi sieti Vytautą su vėliau joje atsirdusiais dabartiniais baltarusiais nėra joko pagrindo.
Tai tokios mintys dėl Vytauto pasakymo, kad jo tėvonija – iki Osos (Ušos) upės.
logika nepakartojama – nugalėtas Ordinas, bet bandoma dalinti LDK.
Nieko sau ‘nugalėjimas’ Ordino, kad net savo Klaipėdos krašto nugalėtoja Lietuva negauna. Lenkija jį palieka nugalėtajam Ordinui. Štai ‘logisto’ istorijos supratimo lygis.
Laimėti mūšį ne visada reiškia nugalėti šalį.
Vytauto vedama jungtinė kariuomenė sustabdė tolimesnę Ordino plėtrą, ir tai leido Vytautui bandyti karūnuotis. Tai yra atkurti Lietuvos karalystę. Nors bandymas nepavyko, tai svarbi mūsų tautos tapatybės dalis.
Po Žalgirio mūšio Ordino agresi baigėsi. Ir tai ir buvo jo nugalėjimas.
Marazmas yra galvoti, kad to tokios pergalės nugalėtojai aiškintųsi dėl ir taip savų žemių. Jogaila turėjo planų, kaip parūpinti karalystes abiems savo sūnums – vieną Lenkija, kitą Lietuvą, tad jam smulkinti Lietuvą, t.y. numatomą karalystę sūnui, nebuvo jokio reikalo.
>+++
Vytautas Didysis, Lietuvos karalius, yra kilęs iš Vaigų dvaro Dzūkijoje. Ten ir gyvenvietė pavadinimu Vytautiškės netoliese yra išlikusi (žr. smulkų Dzūkijos geografinį žemėlapį). Jis, Žalgirio mūšio laimėtojas, Vyskupiją buvo įsteigęs Vilniuje, taip pat ir Žemaitijoje. Pasižymėjo dar tuo, kad, išstatęs sargybos postus, kontroliavo Gintaro kelią tarp Baltijos ir Adrijos jūrų iki pat Romos. Mainais iš ten jis gaudavo ginklų (pvz. Tauragnų pilkapyje buvo rastas romėniškas kalavijas), taip pat seniausi Lietuvoje rasti pinigai per prekybinius Gintaro kelio ryšius yra Graikijos ir senovės Romos laikų monetos. Ir bene daugiausia lietuviškų monetų atmainų nukaldino Vytautas (valdė 1392-1430), kuris pirmasis monetose pradėjo vartoti lotyniškus įrašus (monogramą Gediminaičių stulpų viduje), t. p. žymėti romėnišku skaitmeniu II (denarai) monetos nominalą. Pagrindinė LDK monetų kalykla buvo Vilniuje, Žemutinės pilies teritorijoje (Vilniaus monetų kalykla). Vytautui Stokholme (Švedija) atminties kelio parke yra pastatytas paminklas su karališka karūna viršum galvos. Kaune, Laisvės alėjos įlinkyje, taip pat stovi paminklas karaliui Vytautui su jo karališkąja karūna ir kryžiumi viršuje. Dėkoju.