Ir kai maža buvau, ir kai paaugusi ar suaugusi, nesu mačiusi, kad Žemaitijos bažnyčiose žmonės per Verbas atsineštų ką kita nei kadagių puokštelę pasišventinti. Tiktai gražuolius melsvai žalius šviežius kadagius. Nebent dar žilvičio šakele papuošdavo.
Babūnėlė Velykų rytą smilkydavo kvepiančiais pašventintais kadagiais visą trobą, gyvulėlius tvarte, kai kada ir dirveles. Net vienintelę plačiai išsiplėtusią rūgštinę obelį kieme. Kad visi saugūs, stiprūs būtų, kad būtų apsaugoti nuo tamsybių. Graži sakralinė apeiga.
Kadagys – šventas mūsų medelis. Pačios Deivės Medeinės branginamas. Jis tyras ir labai sąžiningas… Auga tik švariame dirvožemyje ir tik ten, kur gamta neužteršta. Tai ir yra atsakymas, kodėl išnyko kadagiai. Nes nebeturime nei švaraus oro, nei švarios žemelės. Tik kur ne kur šios malonės likę.
Nežinantiems priminsiu, kad kadagiai yra vadinamieji dvinariai augalai. Vyriškieji ir moteriškieji. Vyriškieji mėgsta augti kur nors aukščiau užsiropštę, o kadagienės žemiau – vis pasiduodamos „aukštesniojo“ globai.
Kadagių vaisius vadiname uogomis, o miškininkai pataiso, jog tai yra kankorėžiukai. Tik labai ilgai brandinami. Turi daug gydančiųjų galių. Pamatyti, kaip kadagys žydi – tai beveik kaip ir paparčio žiedą rasti…
Kadagiai ypatingai veikia aplinką. Kadagių gaivinantis kvapas miško orą daro tūkstantį kartų grynesnį nei šiaip grynas miškas. Kadagio natūralus kvapas, o ir smilkalai, valo, grynina orą, efektyviai naikina žalingas bakterijas. Taigi smilkymas kadagiais nėra vien mistinė apeiga.
Kadagys labai tėviškas augalas – jo tankmėje lizdelius suka ir saugiai jauniklius augina maži paukšteliai čiulbuonėliai.
Anos Lietuvos laikais gražiai būdavo prisimenama ir pagarbiai minima senoji Lietuvių tikyba, kai visas maldingumas buvo susietas su gamta. Su čia pat mus supančia gamta.
Buvo ir kunigų (katalikų), gerbiančių senosios tikybos papročius, papasakojančių apie tai savo parapijose. Verbos, Velykos itin daug yra „pasiskolinusios“ senosios tikybos papročių.
Rišamos verbos, arba vadinamosios Vilniaus verbos, – visai kas kita. Rišdavę Žemaitijoje panašių, tačiau ne tokių meniškų kaip lenkiško Vilniaus krašto. Ir vadindavę tai „sausa palme“. Nešventindavo tokių ir jomis nieko nesmilkydavo.
Pareina pavasaris. Neužtruks ir Prisikėlimo rytas. Su Juo ir pati Gamta prisikels. Palinkėkime, kad prisikeltų džiaugsmui, šviesiai nuotaikai ir visi, ką ligos ar nesėkmės, netektys liūdina.
Pats dangus jau šviesą, nubudimą ir džiaugsmą kas dieną aukština. O kadagynai, kurių dar yra Lietuvoje, visa ką gryninančiosios, gaivinančiosios, stiprinančiosios galios prideda.
Kadagyno nuotraukas dariau Šauklių tundroje – Skuodo rajone.