J. Vaiškūnas. Šviesos sugrįžimas

Dvyliktoji diena po Kalėdų, t. y. sausio 6-toji mūsų krašte vadinama Krikštais arba Atarašais. Latviai ir lenkai išlaikė šios šventės pavadinimą – Žvaigždžių diena.

Ši šventė siejama su dienos pailgėjimu. Po žiemos Saulėgrįžos diena pailgėja jau 15 minučių! Atšventę Kalėdas, kaip didžiosios tamsos ir įkalintos Saulės metą, sausio 6 d. pažymime svarbią kosminę permainą – Saulės kelio per dangų pailgėjimą „gaidžio žingsniu“, nes Saulė dieną dangaus skliautu keliauja jau ilgesniu lanku.

Neturint laikrodžių pastebėti šį Saulės kelio pailgėjimą būdavo galima įsidėmint Saulės tekėjimo ir laidos krypčių padėtis prie rytų ir vakarų horizonto arba pagal žvaigždžių padėtį dangaus skliaute.

Apie dienos pailgėjimą buvo patogu spręsti pagal trijų įsidėmėtinų Šienpjovių (Oriono) žvaigždžių pasirodymą virš rytų horizonto po saulėlydžio. Šios žvaigždžių trijulės patekėjimas iš karto po Saulės laidos rodo, kad Saulė savo dangiškoje kelionėje jau įveikė žiemos saulėgrįžos tašką ir diena pradėjo ilgėti. Oriono žvaigždynas mūsų protėviams kažkada buvo puikiu kalendorinių darbų orientyru, tad ir vadintas jis įvairiai – Šienpjoviais, Pjovėjais, Kūlėjais, Trimis mergelėmis verpėjomis, Trimis Karaliais.

Tamsiausios žiemos saulėgrįžos naktys mūsų ir kitų Europos tautų tradicinėje pasaulėžiūroje buvo siejamos su protėvių vėlių sugrįžimo ir lankymosi mūsų namuose laikotarpiu. Ilgiausių naktų laikotarpis Lietuvoje vadinamas – „tarpukalėdžiais“, „tarpušvenčiais“, „šventvakariais“, „vaišėmis“. Tuomet rengiamos šventinės vaišės ir atliekamos apeigos skirtos protėvių vėlėms.

Sausio 6 d. padaugėjus šviesos duodamas ženklas vėlėms iki tol tamsioje vėlumoje lankiusioms mūsų laukus ir namus keliauti atgal – ten iš kur jos kasmet pas mus ateina po Vėlinių. Krikštų išvakarėse būdavo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis. 

Kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nepageidaujama ano pasaulio būtybė, pastatai ir daiktai buvo „atrašinėjami“ – magiškai pažymimi. Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, šeimininkas seniau švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida, nupiešdavo tris kryželius + + + primenančius tris vienoje eilėje išsidėsčiusias ir apie dienos pailgėjimą pranešančias Šienpjovių žvaigždes. Taip iš sodybos buvo išrašomi, išprašomi svečiai iš Anapus. Į tokiais žvaigždžių ženklais pažymėtas erdves vėlės jau nebegali grįžti.

Įdomu tai, kad aštunta diena po Naujųjų metų – Žvaigždės diena – vadinama ir keistai į baltiškas panašiose Kinijos naujametinėse tradicijose. Tą dieną rodoma pagarba žvaigždėms: sėdant prie apeiginio vaišių stalo šeimos galva lenkiasi žvaigždžių dievams ir savo laimingai žvaigždei, globojusiai jo gimimą. Apeigoje dalyvauja tik vyrai, kurie išreikšdami pagarbą savom žvaigždėm uždega po 3 aromatine alyva užpildytas lempeles ir pagal jų liepsnelių spindesį spėja savo ateitį. Žvaigždėtas dangus šį vakarą, kaip ir mūsų krašto žmonėms – lemia gerus ir derlingus metus.

Slavai išsaugojo tikėjimą, kad Krikštų šventėje, kuria jie vadina Vodochrešče, ypatingų gydomųjų galių įgyja vanduo ir netgi atsiveria dangus kuriam besimeldžiančiųjų maldos netrunka išsipildyti.

Įsigalėjus krikščionybei Saulės sugrįžimo simbolika buvo pridengta žydiška Jėzaus gimimo iš šventosios dvasios legenda. Sausio 6 d. dienos šviesos simboliai buvo užgožti pasakos apie tris Rytų šalies karalius, esą, pagal danguje sužibusią žvaigždę atkeliavusius į šventąją žydų žemę pasveikinti užgimusio žydų karaliaus…

Prisiklausę gražiai ištiražuotų pasakų apie dievo išrinktąją tautą ir kažkur toli Rytuose esančią šventąją žemę šiandien turime įsigilinti į mūsų protėvių žodžiais mums perduotus papročius ir jų prasmes vedančias mus į savojo gyvenimo esmių supratimą, į Darnos pojūtį su kosminių galių verpetais ir dvasiniu tautos vėlių paveldu.

Tik taip susigrąžinsime šviesą sklindančią iš mūsų istorijos ir kultūros, iš mūsų žemės, vandens ir dangaus.

Spausdinti