Labai mažai yra išlikę istorinių žinių apie tai kaip senuoju vandentikiu naudojosi miestiečiai viešosiuose vietuose, kaip vanduo pasiekdavo vartotojus?
Ypač sunku tai įsivaizduoti, kai žinoma, kad mediniai vamzdžiai buvo stori, sunkūs, nesulenkiami, tiesiog nepaslankūs. Kaipgi vandentiekis buvo įvedamas į namo vidų, kokie buvo naudojami prietaisai, t.y. kas atstodavo čiaupą – žinių beveik neliko.
Taip galėjo atsitikti dėl to, kad vandens įvedimas į namus buvo privatus dalykas, todėl žinios į miesto magistrato dokumentus nepatekdavo.
Artefaktai rodo, kad jau XV a. vilniečiai pakankamai turėjo metalinių buities daiktų, todėl namų vidaus (įvadų, stovų) atskiros vamzdžių dalys, trišakiai, santechninės „alkūnės“ turbūt buvo iš žalvario, švino, bronzos ar geležies pagamintos vietinių kalvių arba atsivežtos iš kitų šalių.
Sklendės galėjo būti paprastos su kryptinėmis skylėmis – viena į kitą suleistų, pasukamų dviejų konusinių dalių, Tokios sklendės buvo naudojamos vyndarystėje ar aludarystėje bei buityje dar visai nesenai (žiūr. 13 pav.).
„Vandens atvedimas į kiemus ar į turgaus aikštes buvo paprastesnis ir labiau paplitęs. Jau XVII a. Vilniuje yra žinomi viešieji miesto šuliniai, kuriuos vadindavo „rurmus vamzdžiais“ arba „vandens skryniomis“, o nuo XIX a. fontanais.
Kiek tokių šulinių buvo XVII a. sunku nustatyti, tačiau matyt pakankamai, nes 1668 metų magistrato sąskaitose pažymėta, kad sumokėti mokesčiai už vandens išsipylimą iš įvairių skrynių“ *1).
Yra šaltiniuose paminėjimų apie vandens viešuosius šulinius (fontanus) rotušės aikštėje, prie Šv. Jonų bažnyčios varpinės bokšto, Vokiečių gatvėje ir kitur.
Šaltiniuose yra ne kart minimi „vandens stulpeliai“ tačiau apie juos nėra aiškių techninių žinių. Galima tik spėti, kad „stulpeliai“ – tai dabar dar žinomų vandens kolonėlių atitikmuo.
Jeigu taip, tai nesunku įsivaizduoti kaip jis būdavo padarytas. Ant žemėje esančio medinio vandentiekio vamzdžio, atvesto į kiemą ar aikštę, prijungdavo vertikalų vamzdį (stulpelį) su uždaru viršutiniu galu ir šonine skyle iš kurios išvestas vamzdelis (latakėlis), gal būt su paprasta sklende ar kaiščiu.
Klaidingai buvo ir yra manoma, kad „rurmus“ tai tik vandens paskirstymo arba pasiėmimo stulpeliai („fontanėliai“, „kolonėlės“ – 2 pav.), kurie buvo prijungtos prie senojo gravitacinio miesto vandentiekio.
Kaip liudija išlikę rašytiniai šaltiniai, vandentiekio tinklas jau XVI a.greičiausiai apėmė.
visą senojo Vilniaus miesto teritoriją. J. Jurkštas cituoja 1536 m. Žygimanto Senojo Vilniui miestui patyvirtintą statutą: visokiems miesto reikalams ir naudai visuomenės pinigais į miestą turi būti atvesti vamzdžiai, o kas vartos kitokį vandenį, tas privalo nuo savo namų kasmet vamzdžiams duoti po aštuonis grašius.
XIX a. ir XX a. pradžioje mieste išaugus gyventojų skaičiui, padidėjo geriamo vandens poreikiai, todėl buvo įrengiama daug artezinių gręžinių su vandens kolonėlės. Nemažai „artezinių“ kolonėlių buvo naudojamos Vilniuje dar XX a. 7–8 dešimtmečiais.
Viešuosiose vietose jos buvo statomos dekoratyvios, išlietos iš ketaus su puošniais bareljefais, net su žibintais. Tikėtina, kad panašios vandens kolonės („stulpeliai“) viduramžiais buvo statomos ir ant medinio vandentiekio atšakų.
Svarbu paminėti, kad ties viešaisiais miesto šuliniais, vandens stulpeliais (kolonėlėmis) būdavo įrengiami perteklinio vandens ir nešvarumų nutekėjimo latakai, grioveliai, nutekų šuliniai.
Miesto magistratas rūpinosi ir nuotekų nuvedimo kanalų, persipylimo šulinių, nuotekų kolektorių statyba bei priežiūra. Nuo XVII a. iki XIX a. pabaigos, po Vilniaus senamiesčio ir naujamiesčio gatvėmis buvo įrengta nemažai mūrinių nuotekų tunelinių kolektorių.
Žinoma, kad po Senamiesčio ir dalimi Naujamiesčio gatvių yra ištisas nuotekų tunelių labirintas. Iki šiol daugelis tų senųjų murinių kolektorių, nors ir neprižiūrimi, netvarkomi, vis dar veikia.
Nuotekos būdavo nuvedamos ir išleidžiamos tiesiog į Vilnelės senvagę, Kačergos upelį. Greta upelių esančių namų taip pat žemutinės pilies gyventojams dažnai sklido nemalonūs kvapai. Sanitarinė būklė pagerėdavo tik stipresnėms liūtims ir pavasario potvyniams nuplovus nuotekas.
Vilnelės senvagių vandens lygį ir srautus kartais reguliuodavo keletas užtvankų buvusių darbartinio Sereikiškių parko teritorijoje. Todėl ilgainiui Vilnelės senoji vaga ir Kačergos upelis buvo sukanalizuoti, suvedant juos į mūrinius požeminius kolektorius – tunelius.
Aušros vartų koplyčia ir Šv. Mergelės Marijos paveikslas
Aušros vartų vandenvietės įrenginiai XVI–XVIII a. strategiškai buvo labai svarbūs miestui ir miestiečiams, todėl buvo stipriai fortifikuoti, įslaptinti ir labai saugomi ne tik fiziškai bet reikėjo stebuklingos Dievo globos.
Pagal viduramžių papročius Vilniaus miesto Medininkų (Aušros) gynybiniai vartai buvo papuošti šventaisiais paveikslais iš abiejų pusių. Iš išorės (priemesčio) pusės vartų fasade, vidurinėje nišoje, buvo nutapyta freska su Kristaus Išganytojo paveikslu. Šiuo metu galime matyti šią freską atkurtą ir restauruotą.
Vartų nišoje iš miesto pusės, ant gynybinės sienos buvo pakabintas ant ąžuolo lentų XVI a. nutapytas Šv. Mergelės Marijos paveikslas. Keletą kartų restauruotas jis ir dabar tebekaba toje pačioje vietoje.
Prie Medininkų vartų įsikūrę basųjų karmelitų vienuoliai globojo paveikslą, todėl 1671 m. pastatė medinę koplyčią, „apgaubiančią“ ir apsaugančia paveikslą.
Nuo tada, ne tik vienuoliai, bet ir miestiečiai bei piligrimai maldininkai pradėjo lankytis ir melstis koplyčioje, paveikslas ėmė garsėti stebuklais.
1715 m. koplyčia sudegė, todėl jos vietoje 1754 m. buvo pastatyta nauja – mūrinė, barokinio stiliaus. XVIII a. pabaigoje prie koplyčios buvo pristatyta dengta laiptinė – galerija. 1829 m. koplyčia ir galerija rekonstruotos klasicistinėmis formomis, tokias jas matome šiandien.
————- *****————
*1) J. Jurkštas, V Mažunaitis. Senasis Vilniaus vandentiekis 1501–2001. Vilnius, 1976 m. Leidinys skirtas senojo Vilniaus vandentiekio 500-mečiui paminėti.
*2) Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. 1991m.
*3) – Šv. Jurgio senosios regulos karmelitų vienuolynas, įkurtas 1506 m. LDK kanclerio Mikalojaus Radvilos – Senojo. Vienuolynas statytas kartu su Šv. Teresės bažnyčia.
Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų (bazilijonų-unitų) bažnyčia ir vienuolynas
Vilniaus Šv. Dvasios stačiatikių katedralinė cerkvė ir vienuolynas
Pirklių namai (apytiksliais buvę dabartinės filharmonijos vietoje)
4*) Raimona Ragauskienė. Vilniaus žemutinė Pilis XIV a. – XIX a. Pradžioje. 2002–2004 m. Istorinių šaltinių paieškos. Vilnius 2006.
* Darius Pocevičius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. 2018 m. 218 p.
* Vilniaus miesto ūkio elementai paveldosauginiu aspektu (apšvietimo ir vandens tiekimo įranga) Eglė Kecoriūtė. Paveldosaugos studijų programa. Magistro darbas
Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra. 2008 m.
Bus daugiau
