Sausio 25-oji nuo seno mūsų krašte yra vadinama viduržiemiu arba pusiaužiemiu. Rytų Lietuvoje ir kai kur kitur pusiaužiemiu laikoma vasario 2-oji.
Šią dieną šeimininkai įvertindavo žiemos laikotarpiui sukauptus išteklius: kiek liko maisto išteklių, pašarų, malkų ir kitų atsargų. Jei sunaudota daugiau nei pusė, tai reiks patausoti, kad dar užtektų ir antrai žiemos pusei.
Namų šeimininkas šią dieną senu papročiu apeidavo ūkį, papurtydavo sodo obelis, kad būtų vaisingesnės, pastuksendavo į avilius, kad būtų darbštesnės bitės, daugiau medaus vasarą prineštų…
Buvo sakoma, kad nuo šios dienos atgyja ir iš girių į namus patraukia gyvatės, todėl šią dieną vadindavo Kirmių, Kirmėlių arba Kirmėline diena. Kad gyvatės į namus iš girios neitų, vengdavo šią dieną iš miško vežti medžius ir nešti šakas.
Sakoma, kad šią dieną barsukas išlenda iš olos ir stebi orą. Jeigu diena pasitaiko saulėta, tai barsukas pabūgęs savo šešėlio atbulas lenda atgal – tuomet žiema dar tęsis ilgai. Jeigu diena apsiniaukusi, jis išlendąs iš olos ir einąs pasivaikščioti. Pasivaikščiojęs ramus sugrįžta atgal – pavasaris jau neužilgo.
Kai kur ši diena buvo siejama su meška. Esą šiandien ji verčiasi ant kito šono ir pradeda žįsti kitą leteną.
Nors daug kas dabar ima tiesmukiškai suprasti šiuos posakius, tačiau senųjų tradicijų tyrinėtojai už šių vaizdinių įžvelgia saulės metų atsivertimo į kitą pusę, į pavasarį ir vasarą idėją. Gal neveltui netrukus prasidėsiantis mėnuo ir vadinamas vasariu.
Nors tikroji vasara dar toli, tačiau spėjama, jog mūsų protėviai metus seniau bus dalinę ne į 4, o į 2 metų laikus. Manoma, jog būtent „pavasario – vasaros“ pusmečio laikotarpį baltai seniau bus vadinę žodžiu vasera. Šio sezono pradžia kaip tik ir galėjusi būti skaičiuojama nuo pusiaužiemio, kuomet Saulė pradeda šviesti jau nebe žiemiškais, o šildančiais spinduliais.
Mitologas A.J. Greimas su viduržiemio švente siejo istoriniuose šaltiniuose minimą Krikštų arba „kumeliuko krikštynų“ šventimo paprotį, kuomet sausio pabaigoje merginos gamindavo ypatingą apeiginį svaiginamą gėralą, vadintą „čvikinu“, ir pasikvietusios vaikinus puotaudavo su jais per visą naktį ir dar kitą dieną.
Šį „kumeliuko krikštynomis“ vadintą pasilinksminimą A.J. Greimas buvo linkęs laikyti pirmojo Naujųjų metų jauno Mėnulio sutiktuvių ir pagerbimo šventės liekanomis. Mat Mėnulio palyginimas su kumeliuku, arkliu, žirgu, išties yra būdingas mūsų tradicijoms.
Štai, kad ir mįslėse: „Laukas arklys pro vartus žiūri (Mėnulis)“; „Seredoj, subatoj gimė dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom (Mėnuo)“.
Mėnulis vaizduojamas žirgu ne tik mįslėse, bet ir stebuklinėse pasakose. O Dievaičio Mėnulio gimimas senoviniame rago (sausio) mėnesyje, pasak A.J. Greimo, mūsų protėviams ir turėjo žymėti Naujų metų pradžią.
Tai, kad laikotarpyje tarp Kalėdų ir Užgavėnių išties buvo rodoma ypatinga pagarba tam tikros spalvos žirgams rodo, pavyzdžiui, paprotys tuo laiku nevažinėti obuolmušiais žirgais, nes esą tuomet tos vietos merginos nesulauks kitąmet piršlių….
Kaip tik obuolmušis žirgas labiausiai galėjo sietis su šviesiu, tamsiomis dėmėmis išmargintu, Mėnuliu, o važiavimas tokiu žirgu galėjo būti laikomas nepagarbos ženklu pačiam Mėnuliui, Dzūkijoje vadintam ne kaip kitaip, o Dievaičiu.
Ieškodami atsakymo į klausimą, katras jauno Mėnulio pjautuvo pasirodymas buvo siejamas su Naujų metų pradžia pagal senovės lietuvių kalendorių, galime atkreipti dėmesį į senovines rytų Mėnulio kalendoriaus tradicijas.
Štai kinai civilinius Naujuosius metus senu papročiu pradeda pasirodžius pirmajam jaunam Mėnuliui po to, kai Saulė įžengia į Vandenio žvaigždyną. Pagal mūsų grigališkąjį kalendorių tai įvyksta tarp sausio 21 ir vasario 19 dienos. Įdomu, kad ir naujametiniuose kinų papročiuose, be kita ko, yra sureikšminamas dieviškas žirgas.
Tarp svarbiausių dievybių, garbinamų per Naujųjų metų šventę Kinijoje, yra namų židinio dievybė Dzao Vangas (dar vadinamas Dzao Šeniu arba Dzao Dziuniu) turi pagalbininką žirgą, kuriuo jis jojąs į dangaus rūmus. Šiaurės Kinijoje žinomas naujametinis paprotys Dzao Vango žirgui statyti dubenėlį su vandeniu ir susmulkintu šienu, o šalia padėti raudoną raištelį – pavadį dangaus žirgui.
Jaunam Mėnuliui stojus pradedamos švęsti kinų Naujųjų metų apeigos kulminaciją pasiekia pirmosios Mėnulio pilnaties dieną, vadinamą Pirmos nakties šventimu (Juansjao) arba Žibintų švente. Šioje šventėje, be visa ko, valgomi rutulio pavidalo ryžių paplotėliai su uogienės arba cukraus įdaru, liaudyje laikomi – pilno Mėnulio pirmavaizdžiu!
Pastarojo meto atradimai atskleidę naujų netikėtų žinių apie baltų astronomiją leidžia patvirtinti A.J.Greimo spėjimus apie Mėnulio-Žirgo sąsajas su senovine Naujų metų atskaita mūsų krašte. Pasirodo, kad zodiakinis Vandenio žvaigždynas kadaise mūsų krašte buvo siejamas būtent su Žirgo vaizdiniu.
Ant apeiginio viduramžių kaušo, aptikto Gardine, pavaizduotame originaliame zodiakiniame kalendoriuje būtent Vandenio žvaigždyno vietoje vaizduojamas šuoliuojantis žirgas (1 pav.)!
Aiškėja, kad senieji mūsų žvaigždininkai po Žiemos saulėgrįžos įdėmiai stebėję vakaro dangų, galėjo laukti dienos, kuomet nusileidus Saulei ir išryškėjus žvaigždėms pasirodys paskui Saulę už vakarų horizonto svyrantis Dangiško žirgo žvaigždynas (Vandenis) su jame spindinčiu jauno Mėnulio pjautuvu.
Toks dangaus šviesulių išsidėstymas buvo ženklas skelbti pirmąją Naujųjų metų dieną pagal Saulės-Mėnulio kalendorių, pradedančią galutinio Saulės atsigręžimo į vasarą laikotarpį – vasara (sen. vasera), o tą laikotarpį pradedantis Mėnulio mėnuo buvo vadinamas vasariu.
Kiti žinomi šio mėnesio senoviniai pavadinimai: ragutis, mažasis ragutis, pusis, pusčius, prydėlinis… galėtų reikšti tai, kad būtent tuo laiku, esant reikalui, galėjo būti tikslinamas kalendorius, pridedant papildomą trumpesnį pridėtinį mėnesį, kad laiko atskaita pagal Mėnulį per daug nenutoltų nuo kalendorinių datų nustatomų pagal Saulę.
Tokiu būdu mūsų viduržiemio šventės papročiuose ir tikėjimuose randame išlikusius tiek Saulės kalendoriaus, tiek ir archaiško Mėnulio bei žvaigždžių kalendorių atspaudus.
Beje, sprendžiant pagal daugiametės Lietuvos fenoklimatinių sezonų periodų trukmes, tikrasis viduržiemis Lietuvoje mūsų laikais būna vasario 5-7 dienomis.
Jei šią datą bandytumėme senovės papročiu susieti dar ir su jauno Mėnulio rago pasirodymu Žirgo (Vandenio) žvaigždyne, tai šiemet tokia diena kaip tik ir būtų sausio 25-oji. Būtent šią dieną plonas jauno Mėnulio pjautuvas šiemet pasirodys palei vakarų horizontą po saulėlydžio spindinčio dangiško Žirgo priekinėmis kojomis (2 pav.).
Atšventę Naujus Metus pagal šiuolaikinį kalendorių gruodžio 31 d., šiemet sausio 25 d. pradedame metus ir pagal senąjį Mėnulio kalendorių.
***
P.S.:
2024-aisiais metai – jaunas vasario Mėnulis Žirgo (Vandenio) žvaigždyne sušvis vasario 12 d.:
2025 m.:
Taigi tiksliau būtų Lietuvoje Naujieji metai tai sausio 22 d. Tai reikėtu visiems apsispręsti ir visuotinai nuoširdžiai kasmet švęsti. lyvis
Jo pritariu…
Nauji metai žiemos metu,Gamtos rimties/sąstingio metu negali būti,netaisyklinga.Gamta bunda,tada Nauji metai prasideda,vadovaujantis/remdamiesi į Gamtą.Pavasario Lygiadienis-Žemės diena kovo 20d.
Viduržiemis nauji metai – astronomams i civiliokams, žemdirbiams tai Jorė Naujieji metai. Bet jų reikia dar sulaukti.
Jonai,Nauji metai prasideda kovo 20d.Pavasario lygiadienis,Žemės diena.Net ir paties “apeiginio kaušo”,pirmasis ženklas yra “žuvų”,kuris ir pasako metų pradžią.Reikėtu neužmiršti netinkamos Grigaliaus skaičiavimo sistemos,kuri lūžo(peršoko),prieš maždaug 500 metų.Jeigu skaičiuosime Saulės patekėjimais(Saulėmis),mes daug senesni skaičiumi busime,nei dabartiniu Grigaliaus skaičiavimu..
Kuo tolyn su Grigaliaus skaičiais,tuo tolyn nuo GAMTOS…
Jorė švenčiama daug vėliau,nei pati Gamta pradėjus busti..Jorės šventė visai kito pavidalo.
Laukiam Lietuviško Metskaitlio/Žiniadienio Alkas.lt svetainėje..
Paprastas pamąstymas, kas pirma buvo mirtis ar gimimas. Čia panašu kas pirma buvo kiaušinis ar višta. Pagonybės laikais labai kreipė dėmesį į mirti. Jeigu asmuo miršta su išskaistinta siela tai jis atgimdamas bus tobulas žmogus ir galės garbingai juos valdyti, turės geresnį ryšį su dievais ir kitiem bus mažiau nepriteklių. Todėl jo yra laukiama atgimstant. Taigi sausio 22 d kaip tik tokia ir yra. Kumeliuko krikštynos šis žodis ir buvo vartojamas velionį laidojant pagal karalių Gediminą. Šiandien mūsų supratimas yra didžiausias stebuklas kūdikio gimimas tai krikščioniška priešiška pagonybei samprata. lyvis
“Lyvį”,kam kalbėti apie tas Netinkamas religines priklausomybes..? pagonybė-krikščionybė jokio gilaus skirtumo tarp jų nėra…Čia žmonių sukurtos religijos,jos tiek daug bendro turi,nes abi ne Lietuvoje sukurtos,prieštarauja Gamtai,laisvam mąstymui,skatina didesnę priklausomybę ir t.t…
Pasaulyje du “veiksniai” sukėlė/sukelia KARUS – Politika ir Religija..
Grigaliaus skaičiavimo “sistema” yra peršokusi į prieki,vėliau atgal šuolis,bet vėl su Didelėmis paklaidomis,bet kokiu atveju tai krikščioniška skaičiavimo “sistema”,tad iš josios nėra tikėtis tikslumo…Sukurti/Rasti/Atrasti pakaitalą Grigaliaus skaičiavimui,be galo sudėtingas darbas,rodos jau ir surandamas taškas,bet iš jo vėl gaunasi daugtaškis…
Dirba žmonės,prie to skaičiavimo,dirbu ir aš,bet apčiuopti kažkokį tašką,dar vėlu…
Čia kalba eina,apie visą krikščioniško skaičiavimo bloko pakeitimą..
Remiantis GAM+TA – VISA+TA = VISA GAMA..
Naivu yra kalbėti apie Pusiaužiemi,kai nebeatitinka Grigaliaus skaičiavimo datos,dabartinį Metskaitlį..
Paklauskime savęs,ar Gamta bėga nuo mūsų,ar mes bėgame nuo jos..?
Gamta vienintelė knyga,kurios kiekvienas puslapis prasmingas…
Labai paprastas dalykas iš tikrųjų krikščionybė nieko dvasinio nesukūrė jinai tik pasisavino dvasinio valdymo teises t y perėmė pagoniškas dvasines vertybes ir daug ką sumenkino ir pakreipė į savo krikščionišką evangeliją. Grigaliaus skaičiavimo sistema taipogi yra teisinga. Skaičiavimas labai paprastas skaičiuojama kad ir nuo gruodžio 1 d ir taip kas dvylika zodiako ženklų ir viskas pačiam atsiskleis. Čia tik gal daugiau reikia žinoti zodiako ženklų prasmes. lyvis
Artūrui Gotautui: Baltų tikėjimas ir krikščionybė skiriasi vienas nuo kito, kaip Motinos švelniausia meilė savo vaikui skiriasi nuo svetimšalės pamotės […]. Skiriasi, kaip diena nuo nakties. Bet ir tai pernelyg menki palyginimai.
Jonai pats nekreipi dėmesio į apeiginį kaušą. Tenai antroje pusėje rankenos pirmas zodiakinis ženklas yra žirgas t y vandenio ženklas nuo jo ir prasideda nauji metai sausio 22 d. Jeigu teisingai iš atminties teigiu – nepatikrinus. Apeiginis kaušas mums sako kada pas mus prasideda Nauji metai. lyvis
Žirgas ant Kaušo yra paskutinis ženklas. Pirmas yra nelabai aiškios išvaizdos – Žuvų atitikmuo.
Mums nelabai tinka švęsti Naujus metus sausio 1 d nes tai yra Kristaus apipjaustimo šventė. lyvis
Mums „tinka švęsti“, kada tik norime švęsti! 🙂 Juk be krikščionybės yra dar islamas, hinduizmas ir t.t. Neturime derinti savo gyvenimo prie svetimų, tolimų tikėjimų. Tuo labiau prie Azijoje ir Afrikoje taikomo apipjaustymo (baisu!).
Paimta iš Mato Pretorijaus knygos Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla Ketvirtas tomas VII knyga Prūsų bažnyčios kronika 199 psl:
Kasmet turi būti celebruojamos tokios šventės: Naujieji metai arba Kristaus apipjaustymo diena; …
lyvis
Juodieji viduramžiai dar baigsis negreit.
Bet iš priešviduramžybes ir su Jore visas pasaulis pamena dar Jahr, Year, Jarila… su viskuo kas
auga, atauga, išauga ir atrieda rieda su Rėda
Ačiū Jonui Vaiškūnui už išsamų žiemos kalendoriaus išaiškinimą.
> Jonas Vaiškūnas
Visgi, ant kaušo yra ir Liūto ženklas. Ar ne taip?
Ne – jokio Liūto nėra.
Kirmių diena, ne iš miško šliauždavo gyvatės, o laikydavo žalčius namie, ir juos žadindavo ne sausio 25 d. o sausio pirmą sekmadienį. Galėtumėte pažvelgti ir į kalendorių ant lazdos rašyta runomis, vadinamo ” Gedimino skeptro ” XIV a. Kuris kažkada buvo Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejuje. Nuotraukos ir kalendorius yra Pranės Dundulienės knygoje ” Lietuvių liaudies kosmologija ” išleista Vilnius ” Mokslas ” 1988 m. Beje, Nauji metai ten pažymėti balandį. Su sėjos pradžia, arba mesti grūdus. Galima iš veiksmažodžio išvesti ir būdvardį. Taip pat yra patarlė : jei sulaukei žalumos, gyvensi dar metus. Regis lietuvių tautosakos institutas turi ir daugiau su žalia spalva posakių. O J. Vaiškūno pritraukimai prie katalikų ar kinų, rodo, kad jie greičiau neokalikai nei ” Romuva “