J. Vaiškūnas. Pusiaužiemis: metų posūkis į vasarą ir barsuko prognozės

Sausio 25-oji nuo seno mūsų krašte yra vadinama viduržiemiu arba pusiaužiemiu. Rytų Lietuvoje ir kai kur kitur pusiaužiemiu laikoma vasario 2-oji. Šią dieną šeimininkai įvertindavo žiemos laikotarpiui sukauptus išteklius: kiek liko maisto išteklių, pašarų, malkų ir kitų atsargų. Jei sunaudota daugiau nei pusė, tai reiks patausoti, kad dar užtektų ir antrai žiemos pusei.

Namų šeimininkas šią dieną senu papročiu apeidavo ūkį, papurtydavo sodo obelis, kad būtų vaisingesnės, pastuksendavo į avilius, kad būtų darbštesnės bitės, daugiau medaus vasarą prineštų… Buvo sakoma, kad nuo šios dienos atgyja ir iš girių į namus patraukia gyvatės, todėl šią dieną vadindavo Kirmių, Kirmėlių arba Kirmėline diena. Kad gyvatės į namus iš girios neitų, vengdavo šią dieną iš miško vežti medžius ir nešti šakas.

Sakoma, kad šią dieną barsukas išlenda iš olos ir stebi orą. Jeigu diena pasitaiko saulėta, tai barsukas pabūgęs savo šešėlio atbulas lenda atgal – tuomet žiema dar tęsis ilgai. Jeigu diena apsiniaukusi, jis išlendąs iš olos ir einąs pasivaikščioti. Pasivaikščiojęs ramus sugrįžta atgal – pavasaris jau neužilgo. Kai kur ši diena buvo siejama su meška. Esą šiandien ji verčiasi ant kito šono ir pradeda žįsti kitą leteną.

Nors daug kas dabar ima tiesmukiškai suprasti šiuos posakius, tačiau senųjų tradicijų tyrinėtojai už šių vaizdinių įžvelgia saulės metų atsivertimo į kitą pusę, į pavasarį ir vasarą idėją. Gal neveltui netrukus prasidėsiantis mėnuo ir vadinamas vasariu.

Nors tikroji vasara dar toli, tačiau spėjama, jog mūsų protėviai metus seniau bus dalinę ne į 4, o į 2 metų laikus. Manoma, jog būtent „pavasario – vasaros“ pusmečio laikotarpį baltai seniau bus vadinę žodžiu vasera. Šio sezono pradžia kaip tik ir galėjusi būti skaičiuojama nuo pusiaužiemio, kuomet Saulė pradeda šviesti jau nebe žiemiškais, o šildančiais spinduliais.

Mitologas  A.J.Greimas su viduržiemio švente siejo istoriniuose šaltiniuose minimą Krikštų arba „kumeliuko krikštynų“ šventimo paprotį, kuomet sausio pabaigoje merginos gamindavo ypatingą apeiginį svaiginamą gėralą, vadintą „čvikinu“, ir pasikvietusios vaikinus puotaudavo su jais per visą naktį ir dar kitą dieną.

Šį „kumeliuko krikštynomis“ vadintą pasilinksminimą A.J.Greimas buvo linkęs laikyti pirmojo Naujųjų metų jauno Mėnulio sutiktuvių ir pagerbimo šventės liekanomis. Mat Mėnulio palyginimas su kumeliuku, arkliu, žirgu, išties yra būdingas mūsų tradicijoms. Štai, kad ir mįslėse: „Laukas arklys pro vartus žiūri (Mėnulis)“; „Seredoj, subatoj gimė dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom (Mėnuo)“. Mėnulis vaizduojamas žirgu ne tik mįslėse, bet ir stebuklinėse pasakose.  O Dievaičio Mėnulio gimimas senoviniame rago (sausio) mėnesyje, pasak A.J.Greimo, mūsų protėviams ir turėjo žymėti Naujų metų pradžią.

Tai, kad laikotarpyje tarp Kalėdų ir Užgavėnių išties buvo rodoma ypatinga pagarba tam tikros spalvos žirgams rodo, pavyzdžiui, paprotys tuo laiku nevažinėti obuolmušiais žirgais, nes esą tuomet tos vietos merginos nesulauks kitąmet piršlių….

Kaip tik obuolmušis žirgas labiausiai galėjo sietis su šviesiu, tamsiomis dėmėmis išmargintu, Mėnuliu, o važiavimas tokiu žirgu galėjo būti laikomas nepagarbos ženklu pačiam Mėnuliui, Dzūkijoje vadintam ne kaip kitaip, o Dievaičiu.

Ieškodami atsakymo į klausimą, katras jauno Mėnulio pjautuvo pasirodymas  buvo siejamas su Naujų metų pradžia pagal senovės lietuvių kalendorių, galime atkreipti dėmesį į senovines rytų Mėnulio kalendoriaus tradicijas.

Štai kinai civilinius Naujuosius metus senu papročiu pradeda pasirodžius pirmajam jaunam Mėnuliui po to, kai Saulė įžengia į Vandenio žvaigždyną. Pagal mūsų grigališkąjį kalendorių tai įvyksta tarp sausio 21 ir vasario 19 dienos. Įdomu, kad ir naujametiniuose kinų papročiuose, be kita ko, yra sureikšminamas dieviškas žirgas. Tarp svarbiausių dievybių, garbinamų per Naujųjų metų šventę Kinijoje, yra namų židinio dievybė Dzao Vangas (dar vadinamas Dzao Šeniu arba Dzao Dziuniu) turi pagalbininką  žirgą, kuriuo jis jojąs į dangaus rūmus. Šiaurės Kinijoje žinomas naujametinis paprotys Dzao Vango žirgui statyti dubenėlį su vandeniu ir susmulkintu šienu, o šalia padėti raudoną raištelį – pavadį dangaus žirgui. Jaunam Mėnuliui stojus pradedamos švęsti kinų Naujųjų metų apeigos kulminaciją pasiekia pirmosios Mėnulio pilnaties dieną, vadinamą Pirmos nakties šventimu (Juansjao) arba Žibintų švente. Šioje šventėje, be visa ko, valgomi rutulio pavidalo ryžių paplotėliai su uogienės arba cukraus įdaru, liaudyje laikomi – pilno Mėnulio pirmavaizdžiu!

Pastarojo meto atradimai atskleidę naujų netikėtų žinių apie baltų astronomiją leidžia patvirtinti A.J.Greimo spėjimus apie Mėnulio-Žirgo sąsajas su senovine Naujų metų atskaita mūsų krašte.  Pasirodo, kad zodiakinis Vandenio žvaigždynas kadaise mūsų krašte buvo siejamas būtent su Žirgo vaizdiniu. Ant apeiginio viduramžių kaušo, aptikto Gardine, pavaizduotame originaliame zodiakiniame kalendoriuje būtent Vandenio žvaigždyno vietoje vaizduojamas šuoliuojantis žirgas (1 pav.)!

Aiškėja, kad senieji mūsų žvaigždininkai po Žiemos saulėgrįžos įdėmiai stebėję vakaro dangų, galėjo laukti dienos, kuomet nusileidus Saulei ir išryškėjus žvaigždėms pasirodys paskui Saulę už vakarų horizonto svyrantis Dangiško žirgo žvaigždynas (Vandenis) su jame spindinčiu jauno Mėnulio pjautuvu.

Toks dangaus šviesulių išsidėstymas buvo ženklas skelbti pirmąją Naujųjų metų dieną pagal Saulės-Mėnulio kalendorių, pradedančią galutinio Saulės atsigręžimo į vasarą laikotarpį – vasara (sen. vasera), o tą laikotarpį pradedantis Mėnulio mėnuo buvo vadinamas vasariu. Kiti žinomi šio mėnesio senoviniai pavadinimai: ragutis, mažasis ragutis, pusis, pusčius, prydėlinis… galėtų reikšti tai, kad būtent tuo laiku, esant reikalui, galėjo būti tikslinamas kalendorius, pridedant papildomą trumpesnį pridėtinį mėnesį, kad laiko atskaita pagal Mėnulį per daug nenutoltų nuo kalendorinių datų nustatomų pagal Saulę.

Tokiu būdu mūsų viduržiemio šventės papročiuose ir tikėjimuose randame išlikusius tiek Saulės kalendoriaus, tiek ir archaiško Mėnulio bei žvaigždžių kalendorių atspaudus.

Beje, sprendžiant pagal daugiametės Lietuvos fenoklimatinių sezonų periodų trukmes, tikrasis viduržiemis Lietuvoje mūsų laikais būna vasario 5-7 dienomis. Jei šią datą bandytumėme senovės papročiu susieti dar ir su jauno Mėnulio rago pasirodymu Žirgo (Vandenio) žvaigždyne, tai šiemet tokia diena kaip tik ir būtų sausio 25-oji. Būtent šią dieną plonas jauno Mėnulio pjautuvas šiemet pasirodys palei vakarų horizontą po saulėlydžio spindinčio dangiško Žirgo priekinėmis kojomis (2 pav.).

Atšventę Naujus Metus pagal šiuolaikinį kalendorių gruodžio 31 d., šiemet sausio 25 d. pradedame metus ir pagal senąjį Mėnulio kalendorių.