Gruodžio 21 d., žiemos saulėgrįžos dieną, 16 val. Vilniaus Lukiškių aikštėje ir kituose Lietuvos vietose senu papročiu bus atliktos saulėgrįžos apeigos, skirtos išlaisvinti Saulę iš kaustančios ir marinančios tamsos, šalčio ir blogio tam, kad visa, kas mus trikdo, griauna, žlugdo ir marina trauktųsi iš mūsų gyvenimo.
Tą dieną Kalėda ir 12 lietuviško Zodiako ženklų kartu su visais šventės dalyviais – atliks Kalėdinio Blukio (kelmo) deginimo apeigas. Apeigų dalyviai – blukvilkiai muš tabalus, šoks apeiginį šokį ir kartu su Blukiu sudegins jam perduotas negeroves paversdami jas mūsų kūnų ir sielų šiluma ir šviesa bei nutolindami grėsmingąją pasaulio pabaigą.
Apeigoms skirtus 12-os Lietuviškų Zodiako ženklų kostiumus, etnokosmologo Jono Vaškūno mokslinės rekonstrukcijos aprašytos neseniai išėjusioje knygoje „Skaitant dangaus ženklus: Lietuviško Zodiako pėdsakais“ pagrindu, sukūrė Nijolė Stunskaitė. Bluką magiškomis runomis išrašė tautodailininkas Algimantas Sakalauskas. Vilniaus Kalėdų kaladėmis ir Blukio palydos sutvėrimu pasirūpino veiklus aukštaitis iš Panevėžio Jonas Sabeckas.
„Blukis – tai didžioji pasaulio gyvatė, drakonas, smakas, prarijęs Saulę. Jį reikia mušti ir nugalabyti, kad jis Saulę atiduotų. Pervilkus jį per visą bendruomenės žemę, surinkus į jį visas nuoskaudas bei nelaimes, blukis yra sudeginamas su visu į jam perduotu blogiu. Tokiu būdu Saulė – šviesa – šiluma išvaduojama iš kaladės – kalėjimo. Manau, kad apeiga, išreiškianti perkeitimą ir atsinaujinimą, reikalinga ir šių laikų žmogui“, – sako pagrindinė blukvilkio apeigos rengėja viešosios įstaigos „Ugnis ir kaukė“ vadovė, etnologė Eglė Plioplienė
Visą mūsų blogį suimantis Blukis Vilniaus Lukiškių aikštėje buvo iškilmingai pastatytas jau 2012-tų metų 12-to mėnesio 12-tą dieną, 12-tą valandą. Kiekvienas trenkdamas, suduodamas Blukiui galėjo atsikratyti blogų minčių ir jausmų, pykčių ir kitų negerovių. Ir jei visi tai nuoširdžiai padarysime, kaip teigia apeigų rengėjai, tai bauginanti pasaulio pabaiga tikrai neįvyks, o priešingai, prasidės visų neišsipildžiusių lūkesčių ir sunkmečių pabaigos pradžia.
Senas lietuviškas mitas pasakoja, kad kadaise 12 lietuviško Zodiako ženklų žmonėms sugrąžino Saulę, kurią piktas tamsos valdovas buvo pagrobęs ir įkalinęs tvirtame bokšte. Tuomet lietuviški Zodiako ženklai milžinišku kūju sudaužė tą bokštą ir išlaisvino Saulę, taip sugrąžindami žmonės šviesą ir išgelbėdami pasaulį.
Šį žygdarbį apeigų metu gruodžio 21 d. ir atkartos Kalėda kartu su 12 lietuviško Zodiako ženklų sudegindami Blukį – senųjų metų ir visų mūsų negerovių temdančių gyvenimo Saulę simbolį – jie įžiebs išblukusią ir priblėsusią mūsų Sielų saulę ir tokiu būdu mūsų apsiblaususioms akims bei apsnūdusiems protams sugrąžins dievišką šviesą, taip atitolindami mūsų pasaulio pabaigos grėsmę.
“apeiga, išreiškianti perkeitimą ir atsinaujinimą, reikalinga ir šių laikų žmogui. Tad šiemet mes ir vėl visus Vilniečius ir miesto svečius žiemos saulėgrįžos dieną gruodžio 21 d. 16. val. kviečiame į Vilniaus Lukiškių aikštę apeiginiu būdu sudeginti ten jau praeitą savaitę atvilktą bluką” ALKAS.LT
žr.
truputuką ryžtingiau su tuo savuoju-svetimuoju vidiniu ir išorės blogiu,
t.y. jo sankaupa nutįsusią METSKAITLIO ratu lig pat Saulėgrįžos;
RYTOJ BUS KITAIP (tai visada nutinka, – jei ryžtiesi EITI Į BLUKVILKIUS:
pervilkti BLUKĄ šiam blukvakary: iš mAŽOSIOS raidės… be iškilmių, liaupsių,
o ryžtingai, nuo savęs, nuo visko, nuo visų p e r v e l k a n t įkraunant eigoje
į n e b ū t į iš būties /dabar/ negeroves – apvalant-apsivalant, atsakingai ir a p d a i r i a i)
jei blukas neįkąs ir dalį bjaurasties nuo viso ant Tavęs neužtėkš.
Blogio atsikratymo išvarymo apeiga – ne juokas, ne pokštas ar pramoga.
Pramoga yra pramoga.
Šventė yra šventė, kai šventa, – kai proga, kai metas.
Darbas yra darbas.
APEIGA YRA APEIGA.
Manyk kaip manęs: tik apeiga, net apeiga, – bet šiandien…
(Rytoj bus kitaip – JEI A P E I G Ą BŪSI ATLIKĘS)
Vadint blukvilkių, ar blukvakario šaknį:)
“bluk” bluku ar blukiu – ribos nėra,
– lietuviškai vienaip, žemaičių-kuršių-latvių tarme ontrep;
ar bendrinė ar tarmiška įvardė – prasmė tapati:
ištraukei ŠAKNĮ-TRINKĄ-KELMĄ, jos bluką
…ir sudeginai perVILKĘS!
perVILKĘS – tai turi omenyje veiksmažodinį kažko VILKĖJIMĄ ar VILKĄ, VILKĘ ?
—
Žodelis APEIGA taip pat išties galingai slaptingas ir priklauso tam Baltų plotui, kuris esa kertinis – kai veiksmažodis tampa daiktavardžiu lydinyje. “Apeiti eiga” – taryt atVEDA į nuorodą, kad veiksmas atliekamas ratu, rate, o tai jau aškiai Saulės ženklas.
Eiva… nuo vilko linkme… EIGOS.
Kai bus atstatytas pavasarinio metų sankirtos apskaitos laikas,
senuoju – ĮPRASTUOJU METSKAITLIU, šiaurės ir kt. pusrutuliui,
tuomet pirmapradžių plėšrūnų, – velkančių miške, iš miškų-laukų
jiems derantį ar tekusį (kam kaip patogu) grobį-peną, – VARDAS
“vilk vilke” su išvediniais skoliniais волк, wolf-wulfaz, wulf nebus
http://en.wikipedia.org/wiki/Wulf “nuvedinėjamas” kalbatyriuose 🙂
O tai – BUS.
Einama link to,
eiti būtina,
eisi pats ar
ėjai ir atėjai jau?
Eime tuomet
in eišeną (Kovo 11-tą),
net eijena vadintą.
Atsakymas tau Vilmantai
prasmėj bus atvedęs
liepiniu-klausimu-tęsiniu:
“tęsk lietuviškai, tįsk kiek pajėgus
dar kalbą savąją ant pusrutulių
tų kur po omeniu ir omenyje tūno
– ar tekinas ar ne, bet su atsaku
ant pirmapradiškiausiosios tarties – “omens”
iki sekos “aumens” EIK.”
Rasi, – ką turi ir
niekuomet nepametei.
Matai.
Kažkada buvo panašios apeigos, o dabar- tik spektaklis. Yra scenarijus, yra atlikėjai, yra kostiumų dailininkai, ir už bilietus mes jau susimokėjome, nors nieks neklausė ar norime, todėl dabar galime atvykti ir “dalyvauti” “apeigose” 🙂
Musėt nepagydomas katalikas esi. Neik, jei nejauti dvasinio poreikio.
Klysti, žmogau. Katalikai man yra lygiai tokie patys aferistai kaip ir kitų religijų puoselėtojai ir skleidėjai. Ir dar aš manau, kad esu arčiau gamtos nei bet kuris miesto ramuvietis, ar net pats pačiausias kreivas krivis. Todėl, kad kiek įmanoma stengiuosi išvengti iliuzijų, todėl seku ką teigia mokslas, o ne pasakų sekėjai, ir kartu kasdien būnu gamtoje, stebiu paukščius ir gyvūnus, ir mėgaujuosi tuo. O dvasingiems išgyvenimams surežisuotų ir stilizuotų renginių nebūtinai reikia. Dvasingumo aš ieškau, bet tik ne prekybcentrių blukuose it ne miestų aikštėse atliekamose “apeigose”.
O ar gali paatvirauti, kokius žodžius Dievams kažkur kitur tari ?