Visuomenės teisė žinoti yra vienas iš kertinių demokratinės valstybės statramsčių. Tačiau Lietuvoje klausimas dėl slaptų KGB bendradarbių paviešinimo vis dar kelia aistras ir sulaukia prieštaringų nuomonių.
Pastaruoju metu Edvardas Čiuldė savo rašinyje „Ar tikrai nenukentės Lietuvos valstybės garbė, paskelbus prisipažinusiųjų KGB slaptųjų bendradarbių sąrašą? (Atsakymas Vytautui Sinicai)“ pabandė šį klausimą apgaubti estetinės ironijos šydu, tačiau, įsigilinus į jo teiginius, aiškėja, kad po barokiniais išvedžiojimais slepiasi ne dorovinės nuostatos, o veikiau pastangos sumenkinti visuomenės skaidrumo ir tiesos siekį.
E. Čiuldė pasitelkęs įmantrų literatūrinį stilių, ginčą apie slaptų KGB bendradarbių paviešinimą bando apgaubti margu ironijos ir grotesko šydu. Esą, išdrįsęs prisipažinti slaptas KGB skundikas įskundžia pats save ir jo išviešinimas, anot E. Čiuldės, paverstų jį dvigubo skundimo auka… Vargu ar šią E. Čiuldės kalamburišką ironiją galima priimti kaip nors kitaip nei kaip priemonę nukreipti dėmesį nuo aptariamo klausimos esmės.
Skundimas sovietinėje sistemoje nebuvo kokia nors „groteskiška ironija“ – tai buvo žiaurus mechanizmas, kuriuo buvo negailestingai griaunami žmonių gyvenimai, naikinamos šeimos, maitojami likimai. Paversti tai meniniu reginiu yra nedora, tai žemina tų, kurie kentėjo nuo šios sistemos, atminimą. E. Čiuldė tartum bando suteikti sovietinio aparato represijoms literatūrinį žavesį, pridengdamas jas gražiomis metaforomis, kurios tėra dūmų uždanga, skirta paslėpti esminį klausimą: ar visuomenė turi teisę žinoti tiesą?
Jei kur ir galima matyti ironiją, kuri viršija visas ironijos ribas: tai tame, kai KGB bendradarbius įslaptino pati KGB, o Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, tą įslaptinimą tęsia. Negana to – dar ir pratęsia! Čia jau nebe čiuldiškas „katarsio menas“, o groteskiškas šiuolaikinio absurdo spektaklis, kuriame sovietinės sistemos palikimas saugomas lyg didžiausia nepriklausomos Lietuvos paslaptis.
Ar jums nekeista, kad slaptumas, kurį užtikrino okupantų KGB tarnyba, nepriklausomoje Lietuvoje palaikomas net su dar didesniu uolumu?
O juk paviešinus KGB bendradarbių sąrašą, visuomenė ne tik atgautų teisę žinoti, bet ir atsikratytų šantažo grėsmės. Dabartinis neaiškumas kuria itin palankias sąlygas manipuliacijoms ir spaudimui, o viešumas išmuštų iš rankų tą „šaltąjį ginklą“, kuriuo vis dar gali naudotis tam tikrų interesų grupės.
E. Čiuldės teiginys, kad slaptų KGB darbuotojų paviešinimas suteiktų pranašumą Rusijos FSB, yra klaidingas iš esmės – priešingai, būtent dabar, kai informacija yra užslaptinta, FSB gali ja laisvai naudotis kaip manipuliacijos įrankiu, nes visuomenė nežino, kas yra kas.
Latvijos ir Estijos pavyzdžiai rodo, kad paviešinus bendradarbių sąrašus, viešumas sumažino šantažo galimybes. Estijoje, paviešinus KGB dokumentus, jokių šantažo atvejų nebuvo, nes nebebuvo ką šantažuoti – visi žinojo, kas bendradarbiavo su KGB.
Latvijoje, 2003 m. priėmus specialų įstatymą, buvę KGB agentai privalėjo viešai deklaruoti savo veiklą, o tai sustiprino piliečių pasitikėjimą valdžia. Ar tai tapo Kremliaus pergale? Priešingai – tai tapo skaidrios visuomenės simboliu.
E. Čiuldė aiškina, kad paviešinimas suteiktų moralinę pergalę Kremliui, nes Lietuva neva parodytų nepatikimumą. Bet ar tikrai?
Ar skaidrumas, atvirumas ir tiesa gali būti vertinami kaip silpnybė? Atvirkščiai – viešumas yra stiprybė, rodanti, kad valstybė žengdama į ateitį nebijo atskleisti praeities ir prisiimti atsakomybės už ją.
Šiuo metu geopolitinė padėtis yra įtempta kaip niekad. Rusija tęsia savo imperialistinius žygius Ukrainoje, o FSB ir GRU vykdo informacinius karus prieš Baltijos valstybes. Tokiomis aplinkybėmis viešumas tampa ne tik moraline pareiga, bet ir strategine būtinybe. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, gali ir privalo parodyti, kad KGB laikų šešėliai jai nebėra grėsmė.
Viešas KGB bendradarbių sąrašų paskelbimas atims galimybę šantažuoti politikus ir visuomenės veikėjus, kurie galbūt tebėra iki šiol įtakojami. Ne skaidrumas, o užslaptinimas yra Kremliaus pergalė.
Keistas E. Čiuldės rašinys kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Ko iš tiesų siekia E. Čiuldė? Kodėl jis taip karštai gina tuos KGB bendradarbius? Kodėl estetizuota ironijos skraiste bando dangstyti skaidrų teisingumą? Ar tai bandymas sumenkinti visuomenės tiesos siekį, ar tiesiog lengvabūdiškas literatūrinis žaidimas? O gal bandymas pridengti didelę viešumo baimę?
Skaidrumas, o ne grožinėmis metaforomis maskuota tiesos baimė, yra tvirtos valstybės pamatas. Atvirumas, o ne užslėpta praeitis, yra būdas apsisaugoti nuo šantažo, manipuliacijų ir Kremliaus užmačių.
Lietuva turi pasirinkimą: likti šešėlyje, toliau saugodama iš okupacinio režimo paveldėtas KGB paslaptis, arba išdrįsti žengti į skaidrumo kelią, atskleisti praeities šešėlius ir parodyti, kad sovietinio laikotarpio palikimas mums nebėra grėsmė.
Tai būtų visos Lietuvos moralinė pergalė ir geopolitinė stiprybė.
Vaiškūnas teisus. Vis dar galioja Voitilos šūkis ,,Tiesa mus išlaisvins”. Tik, mano nuomone, tai nepriklauso nuo karo Ukrainoj ar kur kitur (,,FSB ir GRU vykdo informacinius karus prieš Baltijos valstybes. Tokiomis aplinkybėmis viešumas tampa ne tik moraline pareiga, bet ir strategine būtinybe. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, gali ir privalo parodyti, kad KGB laikų šešėliai jai nebėra grėsmė.”). Tiesa mums reikalinga ne tam, kad kažkam kažką parodytume, o mums patiems – kad išsivaduotume iš melo.
Vieną kartą pasiryžai, garsiai išpažinai visus jaunystės kelius bei klystkelius, ir ne tik pats išsivadavai nuo tave šantažuojančių malonės, bet ir atėmei iš šantažuotojų vieną iš daugiau ar mažiau Lietuvai kenkusių Kremliaus įsakymų vykdytojų. Ir tai dar ne viskas: tavo poelgis įkvepia ir padrąsina kitus. Taigi, vienu šūviu trys zuikiai! O tada sakai rinkėjams – visas nuodėmes atskleidžiau, o nuo dabar vertinkite mane pagal mano šiandienos darbus Lietuvai – jais stengsiuosi atpirkti savo nuodėmes..
Kad būtų taip paprasta🙂 O jei spectarnybos, t.y. MI6 ir buvęs KGB nenori išviešinti savo agentų, nes jie jiems dar reikalingi? O ir jie patys nenori, o sprendžia čia irgi jie. Kaži, kas galėtų tai padaryti tokiu atveju?
Įvykdyti tai nėra paprasta. Kai visos viršūnėlės permirkę mele. Ir patogus laikas praleistas. Bet geriau vėliau, negu niekad.
Nauda tik fašistiniam kremliaus režimui.
Paviešinus tiesiog apvirstų aukštyn kojom Lietuvos valdžios panteonas. Pernelyg daug KGB’istų pačiuose aukščiausiuose postuose pabuvojo, o jų palikuonys ir dabar dar tebėra. Yra tiesos tame, kad toks supurtymas būtų labai destabilizuojantis dalykas, ypač dabartinėmis aplinkybėmis. Neatmestinos ir labai pavojingos provokacijos, slepiant galus. Bet apsivalymo tikrai reikia.
Ir vis tik pagrįsta, manau, ta versija, kad Tarybų sąjungos griovime aktyviausiai dalyvavo pati KGB (jos didelė dalis) bendradarbiaudama su MI6. Tad didelė dalis tų KGB’istų yra dvigubi agentai. Prisiminkime, kur lakstė, kur skundė, kur ieškojo paramos mūsų “galimai” KGB’istai “iškilūs” Sąjūdžio veikėjai? – į Londoną. Taigi, jų stogas ir ten. Kažkaip Lietuva “sugebėjo” įsipainioti į tokius painius tinklus, kad iki šiol juose spurda. Juk iki šiol esame Londono vasalai. Ir tuo pačiu negali atsistebėti, kokius naudingus Maskvai veiksmus daro mūsų pati “patriotiškiausia” partija.
Visiškai pritariu Jonui Vaiškūnui, labai aiškiai viską išdėsčiusiam.
Jonui:
Viskas taip. Tik liko neaptartas, išleistas iš akių vienas dalykas: man regis, pagrindinis argumentas už nepaviešinimą yra ne patys KGBistai, o tai, kad Lietuvos valstybė, siūlydama jiems prisipažinti, įsipareigojo tam tikrą laiką jų, prisipažinusių, viešai neatskleisti. Taigi prieš tą laiką išviešindama juos, Lietuvos valstybė sulaužytų savo pačios pažadą ir taip pasirodytų esanti nepatikima. Iš tikrųjų čia gana bjauriai ir grynai KGBistiškai KGBistams ginti įpainiota Lietuvos valstybės garbė. Todėl pirmiausia reikia viešai prisiminti, KAS SUGALVOJO IR LIETUVOS VARDU ĮSIPAREIGOJO SLĖPTI KGBISTUS. Įdomu būtų patikrinti, ar tik nėra sąrašuose jų pačių. Manau, kad jie kaip tik yra didieji niekšai šioje istorijoje. Kaip nors įrodžius tokio jų sprendimo neteisėtumą, tada Lietuvos valstybė nuo šio sprendimo būtų atkabinta, ir sąrašus būtų galima ramia širdimi paviešinti.
Viskas būtų taip, jei Lietuvos valstybė jos garbė būtų matematiškai = Lietuvos valdžia. Bet vis dar nelygu.
Šį prieštaravimą, manau, išspręstų referendumas. Jei, žinoma, rezervistai jį leistų. Ir kartu nors viena partija, eidama į rinkimus, galėtų pažadėti, kad sieks patikrinti ar tarp išrinktų seimūnų nebuvo saugumo agentų.
Kai toks ryžtingas, principingas, teisingas, mokantis pasakyti stiprų žodį, kada reikia, nekagėbistas kaip Dainius Razauskas gina valstybės garbę nuo įpainiojimo nežinia kur, galime būti ramūs, kad valstybės garbė išliks nepažeista, nekaltybė bus išsaugota. Svarbiausiai pasakyti tinkamą žodį tinkamu laiku, parodantį, kad teisuoliai budi…
Kol KGB bendradarbis VIEŠAI neprisipažino, jis nėra Lietuvos pusėje. Kremlius tokius verčia toliau tarnauti, šantažuoja grąsindami paviešinti jo pasižadėjimą bendradarbiauti su KGB ir kokius argumentus slapta prisipažinęs turi ATSISAKYTI? Kaip jam šiandien atsilaikyti prieš šantažą? Slapta prisipažinę šiandien tarnauja Kremliui, aš tuo įsitikinęs ir tai yra didelė žala mūsų šaliai.
Kai lietuviai KGBistai sprendė dilemą: prisipažinti ar neprisipažinti LT valstybei? – seimas jiems kokį pažadą davė? Kad nepaviešins jų pavardžių tam tikrą laiką. Ir TAS LAIKAS jau praėjo.