Šaltinių vandens reikšmė senajam Vilniaus miestui
Nuo seniausiu laiku visoms gyvenvietems, besikuriantiems ir augantiems viduramžių miestams, piliavietėms labai svarbus buvo apsirūpinimas švariu ir pakankamai gausiu vandeniu reikalingu ne tik troškuliui malšinti, bet ir gaisrams gesinti.
Vanduo buvo ir yra strateginis resursas išgyvenimui ir gaisrų gesinimui ypač karų, miestų ar pilių apsiausčių metu. Nei vienas priešų užpultas ir apsiaustas piliakalnis negalėjo ilgiau atsilaikyti neturėdamas slaptų vandens atsargų, šulinio ar šaltinio. Šuliniai yra geriausiai žinomas ir dažniausiai naudojamas vandens gavimo įrenginys.
Šuliniuose sveikas ir švarus vanduo išlieka ilgiau, jeigu jis pastatytas ant pratekančio požeminio šaltinio. Tačiau ilgai naudojami šuliniai, nors ir periodiškai valomi, vis vien užsiteršia, todėl išgyvenimui būtinas natūraliai pratekantis požeminių šaltinių vanduo.
Vilniaus miestas kūrėsi ir statėsi ypatingai palankioje, kalvotoje ir šaltiniuotoje gamtinėje vietovėje, prie Neries (Vilijos) ir Vilnelės upių santakos. Miestas plėtėsi vaizdingame slėnyje į pietus ir vakarus nuo pilių komplekso. Senojo miesto teritorija apsupta kalvomis ir šaltiniuotomis griovomis, susiformavo tirpstant paskutiniam ledynmečiui.
Dar neurbanizuotoje, mažai žmonių veikla pakeistoje gamtinėje aplinkoje, iš versmių kalvų šlaituose ir griovomis tekėjo daug bevardžių šaltinių bei upelių. Jie dabar jau „pasislėpė“ po žeme, per šimtmečius buvo užpilti gruntu, užkloti gatvėmis.
Nemažai tų upelių ir šaltinėlių vis dar ir dabar srūva, išteka į Neries ir Vilnelės upių vagas iš podirvio, prie upių vandenis horizonto. Neabejotina, kad miesto gyventojai ir pilių fortifikacijų gynėjai naudojo kalvų šlaitų ir aukštumų šaltinių versmes, įrengdami gravitacinius latakus arba medinius vamzdžius, kad apsirūpintu tekančiu vandeniu.
Žinomiausi yra Vingrių, Liepkalnio – Medininkų (Aušros) vartų, Žiupronių (Misionierių) šaltiniai. Yra duomenų ir apie kitas, priemiesčių, šaltinių vandenvietes tokias kaip Bernardinų vienuolyno, „Popovščiznos“ dabartinių Polocko, Krivių gatvių rajone, Valdovų vasaros poilsio rezidencijoje Viršupyje, Antakalnyje – ten buvusių pratekančių žuvivaisos tvenkinių papildymui.
Be to atskirus versmių vandentiekius turėjo LDK didikų: Sapiegų, Sluškų, Pacų rūmai Antakalnyje, Radvilų, Oginskių – dabartinės Tilto gatvės rajone. Kalvų šlaitų versmių vandenis neabejotinai naudojo Lukiškių, Šnipiškių ir kiti priemesčiai. Vilniaus vandentiekio istorija tiesiogiai susijusi su šaltiniais.
Dėl palankios miestui topografinės ir hidrogeologinės padėties, beveik keturis šimtus metų miestas buvo aprūpintas vandeniu iš vandeningųjų šaltinių.
Vilniaus vandentiekis buvo gravitacinis – vanduo tekėjo iš aukštesnės vietos į žemesnę, todėl nereikėjo sudėtingų įrenginių vandeniui išgauti ir tiekti, o ir eksploatacija kainavo nedaug. Senasis Vilniaus vandentiekis išties ypatingas, nes jau daugiau kaip prieš pusę tūkstantmečio vanduo buvo tiekiamas ne tik į viešuosius šulinius, bet ir į namus.
Valdovų rūmų, žemutinės pilies ir miesto gyventojų aprūpinimą šaltinių vandeniu, rezevuarų įrengimą bei priežiūrą miestiečiai patikėdavo tik atsakingiems ir gerbiamiems asmenims – šventikams arba krikščionių vienuolių bendruomenėms.
Vandenvietės būdavo įslaptintos ir akylai saugomos nuo aplinkos ir piktavališko poveikio.
Miesto magistratas įrengdavo, remontuodavo bei prižiūrėdavo vandentiekio magistralinius medinius vamzdynus, bendruomeninius šulinius-fontanus, vadinamuosius vandens paėmimo „stulpelius“ bei nuotekų kanalus, kolektorius. Ilgainiui ir šaltinių vandenvietės buvo perleistos miesto magistrato jurisdikcijai.
Medininkų (Aušros) vartų šaltiniai
Aušros vartai – vieninteliai senojo Vilniaus gynybinės sienos vartai išlikę iki mūsų dienų. Istoriniuose šaltiniuose buvo vadinami Aštriaisiais vartais (lot. Porta acialis), nes šis miesto galas tikrai buvo siauras, lyg smailus ragas. Liepkalnio šaltiniai buvę vandeningi, miestui priklausė nuo seno, ir dėl jų jokių ginčų teismuose nežinoma.
Liepkalnio šaltinių versmės yra žymiai aukštesnėje vietoje negu Vingrių, tad gravitaciniam vandentiekiui jie buvo labai tinkami. Pagrįstai galima teigti, kad Aušros vartų šaltinių vanduo pradėtas vamzdžiais tiekti miestui anksčiau negu XV a. pabaigoje *1).
Pagal istorines užuominas šie vartai miestui buvo ypatingai svarbūs, todėl stipriai fortifikuoti, įslaptinti ir labai saugomi ne tik sargyba bet ir maldomis prašant Šv. Mergelės Marijos globos.
Čia buvo įrengta svarbiausia XVI–XVIII a. vandens tiekimo arterija Vilniaus miestui, vienuolynams ir Valdovų rūmams. Istoriniuose šaltiniuose Vilniaus senojo miesto vandentiekis vadinamas „Rurmus“ (iš lenkų k. vertimas nėra aiškus, gal būt atitiktų kaip „vamzdžio slėgis“, „vamzdžiaspaudis“).
Tai buvo labai sumanus viduramžių vandens pumpavimo įrenginys, skirtas gravitacinio (savitakio) vandentiekio slėgiui padidinti mediniuose miesto vamzdžiuose.
Yra žinoma, kad 1471 m. Lenkijos karalius ir LDK Didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis suteikė Liublino miestui privilegiją pasistatyti „rurmus“. Tikėtina, kad jo sūnus, LDK valdovas Aleksandras Jogailaitis taip pat suteikė Vilniaus miestui tokią privilegiją statyti „rurmus“, kartu statant gynybinę sieną bei Medininkų (Aušros) miesto vartus XV amžiaus pabaigoje.
Lenkijos Liublino mieste yra sukurta „rurmus“ įrenginio rekonstrukcija – video animacija – kurią galime pažiūrėti čia.
Rekonstrukcijos kūrėjai tvirtina, kad „rurmus“ įrenginys galėtų pakelti vandens „stulpą“ net iki 30 m.
Statant Vilniaus gynybinę sieną, Medininkų (Aušros) vartai buvo vienas iš pirmųjų užbaigtų statinių – vartai esą sumūryti dar 1498–1503 m., o jų kertinis akmuo pašventintas 1498 m. balandžio 23 d. Žygimantas Senasis 1508 m. radęs juos netinkamus ir liepęs naujai perstatyti *2).
Spėjama, kad pirmasis Medininkų (Aušros), tų „netinkamai pastatytų“, vartų atvaizdas buvo patalpintas XVI amžiaus garsaus kartografo S. Miunsterio „Kosmografijos“ (Europos atlaso) 1552–1556 m. leidimuose.
Medininkų (Aušros) vartų senasis „vandentiekio kompleksas“ – tai tvenkinyje pastatytas apvalus bokštas (apie 100 m nutolęs nuo miesto vartų), kuris galerija-akveduku buvo sujungtas su gynybine siena.
Bokštas ir tvenkinys bei iš jo ištekantis vandens griovys – upelis tekantis palei vakarinę gynybinės sienos pusę buvo pažymėti LDK kartografo Frydricho Gedkanto (Fridericus Getkant) 1648 m. sudarytame Vilniaus miesto gynybinės sienos plane (4 pav.) ir Maksimiliano fon Fiurstenhofo (Johann Georg Maximilian von Furstenhoff) 1737 m. Vilniaus miesto plane (5 pav. – tačiau jau be tvenkinio ir gynybinio vandens griovio–upelio).
Marianas Moreliòvskis (Marian Morelowski) įžymus ATR laikotarpio meno istorikas, buvęs Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius, Vilniaus istorijos tyrinėtojas, „1944 m. liepos mėn. sudaręs karo veiksmų metu sužalotų svarbiausių Vilniaus miesto istorijos paminklų sąrašą“, tais pačiais metais parengė rekonstrukcinio Vilniaus m. planą iki 1655 m. t.y. iki Rusijos ir kazokų kariaunos invazijos, gaisrų ir sugriovimų.
Tame plane pažymėtas ir Medininkų (Aušros) vartų vandens bokštas, galerija-akvedukas, tvenkinys bei grioviai kaip ir Frydricho Gedkanto 1648 m. Vilniaus miesto gynybinės sienos plane.
1785 m. Pranciškaus Smuglevičiaus piešinyje matome likučius jau griūvančios mūrinės galerijos-akveduko jungiančio gynybinę sieną prie Medininkų (Aušros) vartų su vandens bokštu ir „rurmus’u“.
Vladas Drėma knygoje „Dingęs Vilnius“ paminėjo, kad tai buvo dengtas gynybinis praėjimas, vedęs iš Medininkų vartų į didelį apvalų bokštą (barbakaną), stovėjusį už 100 metrų nuo vartų. Kaip rodo F. Getkanto planas, bokštą supo vandens tvenkinys. P. Smuglevičiaus 1785 m. piešinyje galerijos mūrai užstoja miesto gynybinės sienos tąsą vakaruose.
Bus daugiau
