Sausio danguje: ryškusis Jupiteris, išraiškingi Šienpjoviai ir neprognozuojamas Saulės elgesys

Giedrais sausio vakarais į dangų nukreipti žvilgsniai pirmiausia susitiks su ryškiuoju Jupiteriu. Po juo temstant išryškės virš rytų horizonto kopiantys Šienpjoviai (Orionas) ir kiek kairiau nuo jų – Dvynių žvaigždės. Virš Dvynių matysime Vežėją su ryškiąja Kapela, o virš Šienpjovių – Taurą su rausvuoju Aldebaranu ir greta spindinčiu Jupiteriu. Vėliau, apie 19 val., žemiau Dvynių pasirodys ir Mažasis Šuo su ryškiu Prokionu, o po valandos pietryčiuose išnirs įspūdingasis Didysis šuo su ryškiausia šiaurinio dangaus žvaigžde Sirijumi. Vis šie ryškiausi žvaigždynai kartu paėmus sudarys didelį daugiakampio arba rato pavidalo žvaigždžių telkinį vadinamą – Didžiuoju žiemos žvaigždžių ratu.

Per šį ryškių žvaigždžių ratą drieksis Paukščių takas. O įsimintiniausiu žvaigždynu jame bus Šienpjoviai, išsiskiriantys glaudžiai viena šalia kitos eilute išsirikiavusių, beveik vienodo ryškio žvaigždžių trijule. Šias tris vadinamą „Oriono juostą“ sudarančias žvaigždes senovės astronomai įvardijo paslaptingais arabiškais vardais: Alnitakas, Alnilamas ir Mintaka. Lietuvoje ši trijulė nuo seno vadinta Pjovėjais arba Šienpjoviais. O žemyn nuo jų įkypai išsidėsčiusios trys blausios žvaigždės ir plika akimi įžiūrimas padūmavęs Oriono ūkas (M42), sudarantys „Oriono kalaviją“, Lietuvoje vadinti – Grėbėjomis arba Rišėjomis.

Bus palanku stebėti Jupiterį

Jupiteris sausį toliau bus ryškiausias dangaus šviesulys. Vakaro sutemose jis pirmas sužibs aukštai virš rytų horizonto ir visą naktį ryškiai žibės Jaučio žvaigždyne aukščiau ryškiausios šio žvaigždyno žvaigždės – Aldebarano ir prie jos prisiglaudusio padrikojo žvaigždžių spiečiaus Hiadų. Naktį iš sausio 21 į 22 priešpilnis Mėnulis priartės prie Jupiterio. Arčiausiai vienas kito abu šviesuliai bus paryčiais, tačiau tarp jų likus apie pusantro laipsnio, jie nusileis už vakarų horizonto.

Kad ir nedidelis teleskopas Jupiterio paviršiuje leis įžiūrėti dvi ekvatorines juostas Jupiterio atmosferoje bei įžvelgti planetos disko suplotumą, atsiradusį dėl greito planetos sukimosi apie savo ašį. Taip pat gali pasisekti išvysti prie planetos pietinės ekvatorinės juostos esančią garsiąją  Raudonąją Dėmę – ilgalaikį  jau kelis šimtmečius stebimą sūkurį Jupiterio atmosferoje.

Įspūdingai atrodys, net ir per paprastą žiūroną įžiūrimi, keturi didžiausi Jupiterio palydovai: Ijo, Europa, Ganimedas ir Kalisto. Nesunkiai galima bus įsitikinti, kad jų padėtis pastebimai keičiasi ir kad kasnakt jie vis kitaip būna išsidėstę.

Saturnas Sarstyklių žvaigždyne tekės paryčiais apie 4 val. Jupiteriui jau leidžiantis ir spindės gerokai žemiau ir kairiau jam ryškumu neprilygstančios ryškiausios Mergelės žvaigždyno žvaigždės Spikos.

Venera daugiau kaip pusmetį švytėjusi kaip Aušrinė žvaigždė gruodžio pabaigoje pradings Saulės spinduliuose ir tik vėlyvą pavasarį pasirodys vakaro danguje kaip Vakarinė žvaigždė. Venerai pradingus Jupiteris liks šviesiausiu dangaus šviesuliu tarp žvaigždžių ir planetų.

Saulė elgsis neprognozuojamai

Nors 2013 metais Saulei pagal 11-metį aktyvumo ciklą atėjo laikas pasiekti aktyvumo maksimumą, tačiau mūsų gimtoji žvaigždė kol kas vis dar yra stebėtinai neaktyvi. Saulės aktyvumas  nuo 1750 m. vertinamas taip vadinamu Volfo skaičiumi, kurio dydis priklauso nuo Saulės dėmių ir jų sankaupų skaičiaus.

XIX a. viduryje buvo nustatyta, kad Saulės dėmių skaičius kinta 11-os metų periodu. Nuo to laiko skaičiuojant Saulė dabar įžengė į 24-tą savo aktyvumo tarpsnį. Šis tarpsnis mokslininkus stebina Saulės aktyvumo mažumu. Šiuo metu Volfo skaičiaus vertė – 60-50. Palyginimui prieš tai buvusio maksimumo metu buvo 125-150, o XX a,. viduryje siekė net 250. Prieš tai buvęs mažiausias Saulės aktyvumas buvo užfiksuotas 1790-1830 m. laikotarpyje (vadinamame Daltono periodu) ir siekė 62-63.

Nors kai kurie mokslininkai dar tikisi, kad Saulė 2013-2014 metais suaktyvės ir „pasivys“ savo įprastą maksimumą, tačiau rimtų argumentų tokioms prognozėms pagrįsti nėra. Tad jeigu per šiuos metus neįvyks nieko neįprasto, ir Saulės dėmių skaičius smarkiai nepadidės, tai šis Saulės aktyvumo maksimumas gali tapti vienu iš „ramiausių“ per pastaruosius 200 metų.

Šiuo metu Saulė ir toliau išlieka rami ir per daug nedrumsčia Žemės magnetinio lauko. Nepasitvirtino žiniasklaidos išplatintos pranašystės dėl galimų geomagnetinių audrų, esą turėjusių įvykti sasusio mėnesio 3, 8, 13 dienomis. Vargu ar Saulės aktyvumo kaita paklus ir kitoms iš anksto „išprognozuotoms“ sausio 19, 23, 25, 28 dienoms.

Tačiau minėtų prognozių nepatikimumas anaiptol nereiškia, kad Saulė bet kuriuo metu negali į mūsų planetos pusę iššauti galingo plazmos užtaiso, galinčio sukelti rimtą Žemės magnetinio lauko audrą.

Koks yra Žemės magnetinis aktyvumas šiuo metu galite matyti ČIA (informacija atnaujinama kas 3 val.).

Saulės aktyvumsa ir žybsniai saulėje (space.com, Credit: NASA/GSFC video):