P. Maksimavičius. Atsargiai! Informacinio karo metu padarytos žaizdos gyja lėtai…

„Turi teisę tylėti. Viskas, ką pasakysi, gali būti panaudota prieš tave“, – šią frazę ne kartą esame girdėję amerikiečių Holivudo filmuose. Paprastai ją išsakydavo filmo pabaigoje didvyriški policininkai arba prokurorai, kai po ilgų persekiojimų pavykdavo sučiupti nusikaltėlį, kuris netikėtai užkluptas net nebandydavo priešintis.

Prieš kelerius metus dviejų komisijų posėdyje Lenkijos Seime buvo svarstomi Lenkijos lietuvių reikalai. Tiksliau sakant, svarstyta, kokiomis teisėmis naudojasi Lenkijoje gyvenantys lietuviai, o kokiomis negali naudotis Lietuvoje gyvenantys lenkai. Lenkijos lietuvių atstovai ilgai vardijo argumentus, pagrindžiančius tai, kas trukdo jiems išlikti lietuviais,kur pasireiškia ksenofobija, kur blokuojama įamžinti kultūros paveldą, kur negerbiamas žuvusių karių atminimas, kas lemia, kad uždaromos lietuviškos mokyklos… Posėdžiui vadovavęs buvęs Seimo vicepirmininkas bei Ryšių su lenkais, gyvenančiais už Lenkijos ribų, komisijos pirmininkas Marekas Borovskis (Marek Borowski) nekantravo. Po kurio laiko nutraukė kalbantįjį ir mandagiai paprašė: „Atsiprašau, jeigu galite, pakartokite savo vardą ir pavardę“. „Petras Maksimavičius“, – atsakė Petras Maksimavičius. Ir tik tada jis suprato, kad lyg Holivudo filme tai bus panaudota prieš jį, o papildomų kad ir 5 sekundžių gynybai jau nieks nesuteiks.

Šiandien su šypsena prisimenu tą atvejį, kai Seimo vicepirmininkas su neslepiamu pasitenkinimu ir gana efektyviai savo kolegoms parlamentarams ir posėdyje dalyvavusiems Vyriausybės žinybų atstovams pademonstravo, jog Lenkijos lietuviai gali savo vardus ir pavardes asmens dokumente užrašyti lietuviškai, o Lietuvos lenkai – ne.

Tokius ir panašius metodus politikai dažnai naudoja ir dėl to nereikia pykti. Tam rengiamos strategijos, rašomi scenarijai. Laimi tas, kurio planas geriau apgalvotas ir kuris sugeba dominuoti informacinėje erdvėje. Tai jau įprasta praktika, kad pranešimai spaudai apie kokį nors renginį būna parengti gerokai anksčiau, negu jis prasideda. Todėl jie internete pasirodo praėjus vos 2 minutėms nuo renginio pabaigos. Rengiantis duoti interviu, atsakymų į žurnalistės (-o) klausimus kertiniai elementai būna sudėlioti anksčiau, negu klausimai gimsta žurnalistės (-o) galvoje. Sakysite: gerai, o jeigu nepaklaus to, kam buvo ruoštasi? Atsakymas paprastas – reikia kalbėti taip, kad paklaustų, o jeigu nepaklaus, vis vien pasakyti, nepaisant to, kas, ko ir kur klausia. Toks jau dabartinis gyvenimas. Viskas vyksta greitai. Papildomų 5 sekundžių nieks nesuteikia.

Grįžkime prie mūsų aktualijų. Ne vienam kyla klausimas, kodėl informacinėje erdvėje labai skirtingai vertinama Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų padėtis. Arba kodėl vienos iš šių tautinių mažumų padėtis visiškai skirtingai apibūdinama abiejų šalių politikų ar valdininkų. Juk girdime, kaip vieni sako: „Nėra pasaulyje kitos šalies (išskyrus Lenkiją), kur būtų toks stiprus lenkų švietimas. Lietuvoje lenkiškai mokytis galima nuo darželio iki universiteto“. Kiti teigia: „Po lietuvių švietimo reformos – lenkų švietimas sunaikintas“. Arba: „Atvykite į Lenkiją ir parodysime, kaip atrodo lietuviški gatvių pavadinimai“. Jiems prieštaraujama: „Lenkijoje nei ant vieno namo nerasite dvikalbių lietuviškų ir lenkiškų pavadinimų“. Kur tiesa? Kodėl tiek daug sumaišties? Juk tiek vieni, tiek kiti teiginiai iki galo neatspindi realios padėties. Vienas iš atsakymų būtų labai paprastas – vyksta informacinis karas. Žinoma, laimi tas, kurio informacija greičiau, dažniau, intensyviau kartojama ir labiau įtikina kuo didesnę visuomenės grupę. Ne be priežasties sakoma, kad penkis kartus pakartotas melas tampa tiesa. Kai kas pasakys, kad tai nesąžininga, tai manipuliavimas žmonių nuotaikomis. Taip, tai politikos dalis. Visai nebūtina (ir neleistina) skleisti melagingos informacijos. Pakanka ją tik atitinkamai atrinkti ir sau naudinga linkme sudėlioti akcentus.

Kad pamatytume taip vykdomos politikos pavyzdį, sugrįžkime į minėtą Seimo komisijų posėdį. Jo metu Seimo nariams buvo išdalinta informacija (palyginimo lentelė) apie tai, kaip skiriasi Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių teisės. Reikia pridurti, kad šia informacija ir toliau naudojasi ne tik politikai, bet ir mokslo atstovai (žr. C. Żołędowski. Litwini i Polacy – społeczne postawy wobec mniejszości. Litwini, W-wa, 2014, p. 149). Pasižiūrėkime.

Kaip turėtų reaguoti eilinis pilietis, žiūrėdamas į šią lentelę – galima nesunkiai įsivaizduoti. Tačiau lygiai reagavo (reaguoja) patyrę politikai, kurie tokio pobūdžio dažnai didelės apimties medžiagą gauna prieš prasidedant eiliniam posėdžiui ir per 5 minutes stengiasi su ja susipažinti. Jokiu būdu nenoriu teisinti politikų, kad jie neįsigilina į problemų esmę. Dažniausiai jie puikiai žino, ką sako ir ko siekia. Tačiau yra ir tokių, kurie galbūt kartais visai nuoširdžiai nori susipažinti su tautinių mažumų padėtimi, o dėl įvairių priežasčių to nepadaro. Minėto susitikimo metu natūraliai kilo gana karštos reakcijos į Lenkijos lietuvių atstovų pateiktą informaciją apie bendruomenės padėtį ir jos viduje vyraujančias pesimistines nuotaikas. „Ką jūs čia kalbate? Mes turime ekspertų parengtą medžiagą, palyginimus“. „Jūs gyvenate kaip tikri europiečiai“. „Šią jūsų skleidžiamą dezinformaciją ir jos šaltinius reikia patikrinti.“

O dabar įsivaizduokime panašią lentelę ir galimą reakciją į jos turinį.

Žinoma, kai kas gali pasakyti, kad toks platus ir reikšmingas tautinės mažumos atstovų dalyvavimas valdant valstybę, tai ne valstybės, o pačios tautinės mažumos ir jos aktyvumo nuopelnas. Tačiau ar esant kitokiam daugumos piliečių nusiteikimui ir nedemokratinei valstybės santvarkai tai būtų įmanoma? Tačiau rūpėti mums turėtų visai kiti klausimai. Kurioje šių lentelių daugiau tiesos? Kokį poveikį jose paskelbta informacija darys plačiajai visuomenei? Kaip ilgai ši informacija išliks žmonių atmintyje ir sąlygos jų nusiteikimą kaimynų atžvilgiu? Juk Jonas, Petras ir Mietekas, perskaitę įrašą „Panerių“ obeliske Berznyke, nebėgs į biblioteką ieškoti mokslinių šaltinių, kad patikrintų akmenyje iškaltos informacijos pagrįstumą.

Taigi šis dviejų lentelių ir jose sudėtos informacijos pavyzdys rodo, galima sakyti, neribotas galimybes formuoti ne tik politikų, bet svarbiausia – plačiosios visuomenės nuomonę, kad pastaroji tarnautų užsibrėžtiems vidaus ar užsienio politikos tikslams pasiekti. Dėl to nereikia pykti. Reikia tik atsiminti, kad gyvename tokiais laikais, kai laimi tas, kuris labiau girdimas ir sugeba savo argumentus laiku ir reikiamoje vietoje pristatyti. Ar tokie politikos būdai moraliniu požiūriu yra mums priimtini? Daugelis tikriausiai pasakysime, kad ne. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, deja, tai pasirodo esąs antraeilis dalykas. Juk dar taip neseniai girdėdavome, kad „nėra kvailų klausimų, gali būti tik kvaili atsakymai“. Dabar berods viskas pasikeitė – „nepaisant, kokie bus argumentai ar klausimai, kalbėti turi tai, ką suplanavai“. Taip vykdomo informacinio karo pasekmės visada būna labai liūdnos. Nors trumpalaikiai laimėjimai atrodo akivaizdūs, tai po daugelio metų ar net dešimtmečių istorikų atliekami daugialypiai tyrimai beveik visada patvirtina neigiamas tokio karo pasekmes ateities kartoms.

„Aušra“ 7/2014