Lietuvių išeivijos tautinio brandumo išraiška – Susivienijimo įkūrimas 1886 metais

Prieš 140 metų įvyko labai svarbus lietuvių išeivijoje įvykis – pirmą kartą išeivijos šviesuomenė viešai prabilo apie būtinumą įkurti visų lietuvių Jungtinėse Amerikos Valstijose bendrą organizaciją – brolišką savišalpos susivienijimą, kuris rūpintųsi savo narių likimais, telktų juos lietuvybės pagrindu, stabdytų jų tirpimą bendrame JAV katile, ypač siekiant lietuvius atitraukti nuo lenkų organizacijų ir lenkiškos bažnyčios. 1886 m. įkurta pirmoji bendra organizacija, kuri per savo šimtametę veiklą paliko gilų pėdsaką JAV lietuvių tautiniame ir kultūriniame gyvenime; rūpinosi naujais išeiviais iš Lietuvos, savo nariais ir jų šeimomis. Susivienijimo istorijoje ir jo veikime atsispindi ir visos JAV lietuvių išeivijos veidas.

Tai buvo drąsus siekis ta prasme, nes lietuvių emigracija tuo metu dar pakankamai jauna ir nepasižymėjo gausumu – mat lietuviai masiškiau pradėjo vykti tik prieš 20 metų ir buvo manoma, kad tuo laikotarpiu lietuvių esą apie 50 tūkstančių, bet išsklaidytų po JAV rytines valstijas, silpnai organizuotų – keletas lietuviškų draugijų ir parapijų. Iniciatorių priešakyje – aušrininkas dr. Jonas Šliūpas (1861–1944).

Tautinio susivienijimo idėjos užuomazgos

Pirmieji lietuviai emigrantai gana dažnai šliejosi prie anksčiau atvykusių į JAV lenkų, kurie jau turėjo gausesnes draugijas ir lenkiškas parapijas. Tačiau, kaip pažymi išeivijos istorikas dr. Antanas Kučas, palaipsniui santykiai tarp vietos lenkų ir lietuvių pradėjo irti. Mat dažnai lenkai pašiepdavo lietuvius už netaisyklingą lenkišką kalbą, už reiškiamą panieką lietuvių kalbai.

Istorikas rašo: „dar prieš mūsų Susivienijimo įkūrimą, Amerikos lietuviai, besibroliaudami su lenkais, jau ne vienoje vietoje buvo nudegę pirštus. Laisvon žemėn atkeliavę, savo jėgas pajutę, jie lengvai savo širdyse nusprendė, kad gana jau bus svetimiems vergauti, kad laikas eiti savo keliu. Išsimėtę po plačią Ameriką, nors ir gausūs būdami, lietuviai vis vien neturės jokios reikšmės, jeigu jie neturės bendro ryšio, vienos bendros organizacijos, vieno visų lietuvių Susivienijimo“.

Bendro JAV lietuvių susivienijimo pradininko garbė priklauso J. Šliūpui. Jis nuo pat atvykimo į JAV 1884 metais pradžios ėmė darbuotis, siekdamas sujungti visus lietuvius ir atitraukti juos nuo ryšių su lenkais. Niujorke suorganizavo Lietuvos mylėtojų draugiją ir pradėjo leisti pirmąjį ryškiai tautiniu pagrindu pastatytą JAV lietuvių laikraštį Lietuwiszkasis Balsas (toliau – L. Balsas), kurio pirmas numeris pasirodė 1885 m. liepos 2 d.

Laikraštis griežtai atsiribojo nuo visokių unijų su lenkais, o prie jų palinkusius lietuvius pakrikštijo „naujalenkiais“. Pirmame numeryje buvo atspausdinta Antano Jurgelaičio mintis, kaip leidinio tikslas: „Mes nemislijame atkelti Lietuvą ir ją aprubežiuoti kaip kitais amžiais buvo, tik norime atminti savo tautą, kalbą ir raštus bei kitoms tautoms parodyti, kad nesame numirę nei kalba, nei dvasia“.

Apie susivienijimą pirmą kartą pasikalbėta 1886 m. vasario 20 d. Lietuvos mylėtojų draugijos susirinkime, kur dalyvavo J. Šliūpas, Pijus Paseckas, Pranas Ramanauskas, Bučinskas, V. Džiankauskas ir Antanas Juškauskas. Kalbėtojai pastebėjo, kad tik sutelkus lietuvius bus galima lengviau ir laikraštį išlaikyti, ir bažnyčias bei tautinius namus pastatyti; žinotume kur kas gyvena ir kiek mūsų yra.

Visi sutiko, kad tai geras sumanymas. Be to, susirinkime buvo nurodyta nauda, kurią lenkai gauna iš savo 1880 metais suorganizuoto Susivienijimo (Związek Narodowy Polski): ligonių pašalpos, pinigai artimiesiems po nario mirties, o šalia to padeda ir lenkų tautos reikalams. (Reikia priminti, kad pirmą tokį susivienijimą įkūrė 1836 m. airiai, treti buvo čekai – 1884 m., o žydai penkti – 1888 m.).

Tuo pačiu P. Paseckas nurodė, kad lenkai vis kviečia lietuvius į savo parapijas ir organizacijas, bet Šenandorio, Bruklino ir Niujorko parapijose lietuviai jau buvo lenkų apgauti ir iš lietuvių išprašytomis naujai atvykusių globai aukomis tešelpia lenkus. Ir su tuo, anot jo, reikia baigti.

Susivienijimo Visų Lietuvninkų Amerikoje įkūrimas

Po dviejų mėnesių, t.y. balandžio 17 d., minėtos draugijos susirinkime pradėtas praktiškai svarstyti tokio susivienijimo reikalas. Buvo paskirta komisija, kad susižinotų su kitomis lietuviškomis draugijomis, kurių tada būta jau devynios, ir pakviesti jas, kad prisidėtų prie projektuojamos organizacijos. Komisijos pirmininku išrinko P. Pasecką, sekretoriumi –A. Juškevičių.

J. Šliūpas parašė būsimo Susivienijimo konstituciją ir paskelbė L. Balse. Atsiliepė keturios draugijos: Niujorko Šv. Kazimiero, Voterberio Šv. Kazimiero, Šenandorio Šv. Jurgio ir Vytauto. Komisija nusprendė sušaukti Šenandoryje steigiamąjį suvažiavimą, įvardintą seimu, 1886 m. rugpjūčio 15 d., kurį apsiėmė suruošti Šv. Jurgio draugija.

Atvyko 11 delegatų: iš Niujorko P. Paseckas, P. Ramanauskas, J. Šliūpas; iš Baltimorės Mikas Obelaitis; iš Šamokino Silvestras Bruožis; iš Šenandorio Matas J. Andriukaitis, Vincas Juodkojis, Andrius Kapočius, Jonas Matulevičius, Stasys Miliauskas ir Jonas Skritulskas.

Seimas įkūrė Susivienijimą Visų Lietuvninkų Amerikoje (toliau – SVLA) ir priėmė konstituciją, kurioje buvo fiksuojami tokie tikslai: 1. Pirkti žemes, namus ir steigti mokyklas, statyti bažnyčias. 2. Našlaičiams ir seniems žmonėms steigti prieglaudas 3. Steigti darbo biržas, kurios padėtų lietuviams susirasti darbus. 4. Šelpti mirusių narių šeimas. Įdomu, kad tame seime kilo ginčas, ar priimti į Susivienijimą moteris ir merginas. Nutarta nepriimti.

Išrinkta Centro valdyba susidėjo iš pirmininko P. Pasecko, vicepirmininko M. Obelaičio, raštininko V. Juodkojo ir kasininko S. Miliausko. Nutarta J. Šliūpo leidžiama L. Balsą laikyti SVLA spaudos organu. Nario mokestis nustatytas 10 centų mėnesiui, 1.20 dol. metams, įstojimo mokestis – 1 doleris. Šešis mėnesius įnašų nemokantis narys – išbraukiamas iš organizacijos. Pomirtinės išmokos numatytos išmokėti tik tada, kai organizacijoje bus ne mažiau 500 narių.

Surinkti pinigai bus laikomi trijuose fonduose: 60% žemei ir namams pirkti, 25% pomirtinėms išmokoms ir 15% darbo biurams. Nariais galėjo įstoti „kiekviena lietuviška draugija“, kuri privalėjo prisiimti ir pareigą „Susivienijimą plėsti“.

Seime buvo nutarta antrą SVLA seimą sušaukti vėl Šenandoryje. Ir ten 1887 m. rugpjūčio 14–15 dienomis posėdžiavo atvyke 6 delegatai. Centro valdybos vardu J. Šliūpas pateikė seimui raportą apie SVLA stovį. Pažymėjo, jog organizacija jau turi savo kuopas Baltimorėje, Niujorke, Filadelfijoje ir Šenandoryje, o Susivienijimo idėjos platinamos ir kitose lietuvių kolonijose.

Tiesa, buvo nemažai abejojančių. Pirmasis Susivienijimo istorikas Tamas Astramskas rašė: „Kaltas gal buvo ne tiek žmonių pasitikėjimas, kiek stoka veikėjų, kurie būtų aiškinę Susivienijimo naudą ir raginę rašytis“. Autoriai, rašę apie Susivienijimą, pastebėjo, kad nei J. Šliūpas nei kiti neturėjo nei finansų, nei laiko pavažinėti po kolonijas agituoti ir aiškinti Susivienijimo naudą, rinkti į jį naujus narius.

Iš J. Šliūpo reporto aiškėjo, kad SVLA jau turi 173 narius ir yra surinkęs 203.51 dolerius. Šiame seime perrinko Centro valdybą, kurios pirmininku tapo Stasys Mačys, vicepirmininku – Ignotas Bubelis, o raštininku – J. Šliūpas. Buvo nutarta vėl po metų suvažiuoti į Pitstoną.

1888 m. rugpjūčio 16–17 dienomis turėjo vykti trečiasis SVLA seimas. Bet į jį atvyko tik J. Šliūpas ir dar du žmonės. Tai rodė, kad Susivienijimas nėra populiarus išeivių tarpe. Anot T. Astramsko, „Susivienijimas buvo jau numiręs ir Šliūpas, atvažiavęs seiman, galėjo jį tik palaidoti“. J. Šliūpui nesisekė ir su L. Balsu, kurį 1889 m. pradžioje uždarė, o Susivienijimas, vos užgimęs, neteko savo „balso“ išeivių visuomenėje.

Ideologinis lūžis

Pirmojo lietuvių Susivienijimo tokiam likimui turėjo ir J. Šliūpo atvežtos į JAV lietuvių išeivijai laisvamanybės pažiūros, kurias skleidė pirmiausia per spaudą, per tą patį L. Balsą. Jis susilaukė kritikos iš lietuvių išeivijos kunigų per jų įtakoje buvusį laikraštį Vienybė lietuwninkų (toliau – VL).

Šių dviejų laikraščių grumtynės nuo 1886 m. reiškė JAV lietuvių skilimą į dvi visuomenės sroves. Vis dėlto stipresnė buvo koncervatyvi, su bažnyčia ir lenkiškumu, bent pradžioje susijusi, nes ji turėjo šaknis praeityje, istorijoje. Mat dauguma lietuvių tais laikais buvo neseniai iš Lietuvos atvykę, dievobaimingi kaimiečiai, tamsūs žmonės ir kunigų agitacija juos labai veikė.

Antroji, vadinama laisvamaniškoji, grynai tautiška, rėmėsi daugiau naujovišku mokslu, skelbiamomis laisvės idėjomis ir su ja glaudžiai susijusia tautybe. Ją atstovavo negausus, šiek tiek prasilavinusių žmonių būrelis. Trumpai sakant, pirmoji srovė buvo tradicinė, antroji – racionalistinė.

Bet vos tik išeivių visuomenė pradėjo skilti į dvi sroves, lygiagrečiai išlindo ir vienybės mintis. Ne tik idealūs tautiniai, bet ir praktiški, gyvenimiški reikalai žadino tą mintį, kilusią iš amerikietiško gyvenimo sąlygų.

Katalikiškojo susivienijimo atsakas

Kunigai, pamatę, kad SVLA bus J. Šliūpo įtakoje, tais pačiais metais, t.y. 1886 m. lapkričio 22 d. Plimute, sušaukę kelių draugijų pasitarimą, įkūrė savo Susivienijimą Visų Draugysčių Katalikiškų Lietuviškų Amerikoje (toliau – VDKLA). Šio antrojo susivienijimo sumanytojai buvo: Juozas Paukštys – VL leidėjas, Domininkas Bačkauskas – VL redaktorius, kunigas A. Varnagiris – Plimuto lietuvių-lenkų parapijos klebonas.

Jie tuojau pradėjo pulti pirmąjį Susivienijimą, kitaip jo nevadindami, kaip „bedievių susivienijimas“. Tai darė įtakos paprastiems lietuvių išeiviams, kurie bijojo stoti į „bedievių“ organizaciją.

Tačiau, kaip ir pirmasis susivienijimas, taip ir antrasis, įkurti kilniais lietuvybės palaikymo tikslais, savo narių dorovės auklėjimo tikslais, lietuvių dvasiniam ir materialiniam sustiprėjimui. Tik su tuo skirtumu, kad antrojo susivienijimo nariams dar buvo uždėtos tikybinių reikalų pareigos. Abi organizacijos buvo paremtos draugijų susivienijimo principu.

Antrojo susivienijimo pagrindiniais tikslais pabrėžta: „Kožnas lietuvninkas prigulintis ing Susivienijimą, privalo užlaikyti savo naciją, priduot pagelbą savo broliui nelaimėje bunančiam, vest dievobaimingą gyvenimą ir davinėt gerą priklodą nuo savęs, taipgi naujai pribuvusiam broliui iš Lietuvos duoti pagelbą“. Išviešinta jų veiklos medžiaga akivaizdžiai rodo susivienijimų naudą išeivijai.

Senuoju vardu – VDKLA – organizacija vadinosi iki savo ketvirto seimo. 1889 m. lapkričio 4 d. buvo pakeistas susivienijimo vardas, pavadintas sena netaisyklinga lietuvių kalba: Susywienymas Lietuwninku Ameryke (toliau – SLA). Tokiu pavadinimu susivienijimas išbuvo iki 1926 metų, kuomet dokumentuose buvo ištaisytas pavadinimas jau taisyklinga kalba – Susivienijimas Lietuvių Amerikoje.

Dar prieš tai, t.y. 1901 m. gegužės 21–23 dienomis Vilks Baryje vyko SLA 16-asis seimas, kuriame susivienijimas skilo į tautinį – SLA ir katalikišką – Susivienijimas Lietuvių Rymo Katalikų Amerikoje. Nuo tada prasidėjo nauja dviejų lietuvių išeivijos susivienijimų istorija, kuri paliko labai ryškų pėdsaką visai JAV lietuvių emigrantų istorijai. Kuri taip pat labai verta mūsų dėmesio.