Alkas.lt jau nekartą rašė apie lietuvių istorinės atminties ir lietuviškos savigarbos niekinimą Beržininkų (Berznykų) kapinėse esančiose lietuvių etninėse žemėse Lenkijoje, Seinų valsčiuje, Seinų apskrityje . Kadangi tas paniekos ir vandalizmo veiksmas yra ne tik sėkmingai ir uoliai tęsiamas, bet ir įgyja vis naujus pavidalus skelbiame dar vieną Petro Maksimavičiaus rašinį apie tai.
***
Neseniai „Aušra“ rašė apie Berznyko kapines ir ten vykdomą neįprastą istorinės atminties žadinimo politiką. Daug kas sako, kad tokiu būdu ir tokioje vietoje jokios politikos vykdyti nederėtų. Kapinės ir mirusiųjų pagerbimas užima svarbią vietą Europos (o gal reikėtų sakyti – mūsų įsivaizduojamo civilizuoto pasaulio) kultūroje.
Dėl Berznyke vykdomos istorinės atminties politikos girdėjome įvairių komentarų. Vieni išsakomi viešai, kiti – ne. Tie, kurie komentuoja viešai, beveik vienbalsiai pripažįsta, kad lenkų tradicijoje tokio unikalaus atvejo, kai „pagerbiama, pažeminant mirusįjį“, dar nebuvo.
Gal ir nebuvo, tačiau jau yra. Tai atspindi gilius pokyčius, kurie jau daug metų vyksta lenkų visuomenėje. Taip pat negalime vaizduoti, kad nematome, jog yra didelė visuomenės dalis, kuri viešai nuomonės neišsako. Apie tai, ką ji mano, galime spręsti tik stebėdami aplink mus vykstančius procesus. Jeigu didesnė visuomenės dalis manytų, kad negražu elgtis taip, kaip elgiamasi Berznyke, tai vienaip ar kitaip priešintųsi. Tačiau pasipriešinimo nesigirdi ir nesimato. Tokių nesantaiką kurstančių veiksmų viešai nepasmerkia ne tik eiliniai gyventojai, bet taip pat valdžios institucijos ar nevyriausybinės organizacijos, toleranciją ir dialogą puoselėjantys centrai.
Matome priešingą procesą. Neseniai istorinėje Seinų bazilikoje pakabinta didžiulė lenta, kurioje išrašytos vadinamojo Seinų sukilimo metu žuvusių lenkų pavardės (dalis pažymėta – „nežinomas sukilėlis“). Kad lietuviai kalti dėl jų mirties – visiems aišku. Dėl to ir reiškiamos pretenzijos, net neužsimenant, kad tai buvo dviejų nepriklausomybę atkuriančių valstybių teritorinis ginčas ir jų karinių dalinių ginkluotas susirėmimas, kurio metu žuvo tiek vieni, tiek kiti. Priešingai, visuomenei formuojama nuomonė apie lietuvius užpuolikus, kurie atėjo ir žudė taikius gyventojus, kol pastarieji nesukilo ir barbarų nenugalėjo. Lenta kabo ne muziejuje, žuvimo vietoje, bet istorinėje Seinų bazilikoje.
Šioje šventovėje nuo XVII a. pradžios lenkams ir lietuviams teikiami sakramentai, krikštijami jų vaikai, žmonės tuokiasi, išlydimi į paskutinę kelionę. Galima pamanyti, kad minėtos lentos pakabinimas – tai savotiškas kerštas už tai, kad prieš 30 metų (1983-iaisiais) Popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu po keliasdešimties metų pertraukos lietuviams Seinuose vėl leista melstis lietuvių kalba. Jeigu taip, tai keršto būdas pasirinktas itin žiaurus. Keršijama kam? Palaimintajam Jonui Pauliui II? Buvusiam vyskupui? Lietuviams, kurie iki 1983 m. meldėsi, kad jiems būtų leista bazilikoje melstis? Daugelis ano meto lietuvių, kurie stengėsi leidimo melstis lietuviškai, jau iškeliavo iš šio pasaulio. Keršijama jų vaikams?
Ar tai, kas vyksta Seinų krašte – nereikšminga? Ar tai tik provokacijos, kurios nepaveiks abiejų valstybių ateities santykių? Ar tai tik pernelyg jautriai reaguojančių vietos lietuvių problema? Žinomas lenkų istorikas, Balstogės universiteto profesorius K. Buchovskis (K. Buchowski), kilęs iš Seinų krašto, savo veikale „Litvomanai ir polonizuotojai“ nagrinėja abiejų tautų tarpukario santykius. Jo išvada vienareikšmė: anuo metu planingai suformuoti neigiami stereotipai gyvi šiandien ir daro įtaką šiandieniam lietuvių ir lenkų gyvenimui abipus sienos. Profesorius neklysta. Tai matėme Poznanės stadione, tai matome Seinuose, tai gali plisti ir toliau – tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Kovoti su šiais reiškiniais nėra lengva, tačiau palikti tokius procesus be jokios priežiūros taip pat būtų neatsakinga. Kai visuomeninės organizacijos, universitetai ar dialogo centrai nebenori tuo užsiimti arba tampa bejėgiai, tai turėtų daryti valstybės institucijos.
Lenkijos Prezidento patarėjas istorijos ir tautinio paveldo klausimais prof. Tomašas Nalenčas (Tomasz Nałęcz) ne kartą kartojo, kad Lenkijos valstybė gerbė ir gerbs karių (nepaisant, kokios armijos) palaidojimo vietas, tačiau tai nereiškia, kad leis statyti jiems simbolinius ar jų žygdarbius šlovinančius paminklus. Neseniai vienas įtakingiausių Lenkijos dešiniosios pakraipos laikraščių „Rzeczpospolita“ (2013-09-27) atkartojo tą patį: „Paminklams – ne, kapams – taip“. Tai reiškia, kad su „palaidotais kariais“ Lenkijoje nekovojama, jų palaidojimo vietos neniekinamos. Omenyje turėta ginčus dėl rusų karių palaidojimo ir atminimo vietų Lenkijoje apsaugos. Prieita prie išvados, kad kol skiriasi abiejų šalių istorinių įvykių vertinimas, tol Lenkijoje nebus atnaujinami (tuo labiau statomi) rusų kariams atminti ar pagerbti paminklai, tačiau jų palaidojimo vietos bus prižiūrimos ir saugomos. „Lenkijoje paminklus reikėtų statyti pogrindžio dalyviams, o ne tiems, kurie juos žudė. Rusijoje Napoleonui nieks paminklų nestato“, – priminė „Rzeczpospolita“. Tai atsakymas Berznyko klebonui, kuris akmenyje iškalęs raides reiškia pretenzijas Lietuvai, kad ji draudžianti savo teritorijoje įamžinti lenkų karių žygdarbius.
Pastarųjų metų įvykiai primena 1994–1996 metus. Tada netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Seinų pastatai „pasipuošė“ antilietuviškais užrašais, buvo deginamos prie LR konsulato kabančios Lietuvos vėliavos, dažais tepliojamos jo iškabos. Scenarijus ir argumentai, kodėl šių išpuolių neįmanoma sustabdyti ir „sutvarkyti“, buvo labai panašūs kaip šiais laikais. Vietos valdžia aiškino, kad pastatas, kuriame įsikūręs konsulatas, priklauso Seinų parapijai, ir ji nieko negalinti padaryti. „Nutrinsime užrašus, atsiras jų dvigubai daugiau“, – sakyta. Po kurio laiko, reikalaujant Varšuvai (ne be Vilniaus pagalbos), Seinų komunalinės įstaigos darbuotojai užrašus nutrynė. Iki 2013 m. neatsirado nei vieno naujo. O tai reiškia, kad valstybė ir jos tarnybos pasirodė labai veiksmingos.
„Aušra“, 19/2013
Skaitykite daugiau Alkas.lt skelbtų rašinių apie lietuvių istorinės atminties niekinimą Beržininkų kapinėse:
Naujiems mokslo metams – nauja istorijos „pamoka“, 2013 09 11
I.Gasperavičiūtė: Berznyke niekinama Lietuva, 2012 10 22
I.Gasperavičiūtė. Kas kam įvarčius muša?, 2012 10 11
I.Gasperavičiūtė. Ar Lietuva išlaikys Berznyko egzaminą?, 2011 11 25
I.Gasperavičiūtė. Ar Lenkija išlaikys Berznyko egzaminą?, 2011 10 15
Dar vienas lenkų akibrokštas Berznyke, 2011 10 04
Vietovardžio “Berznykai” nereikia fonetiškai lituanizuoti – tai jotvingiška fonetika, kaip Veisiejai (ne “Viešiejai”), Seinai (ne “Šienai”), Zapsys (ne “Žapsys”) ir kt.
Berods lenkai “RZ” taria “Ž”, vadinasi jotvingiškai ir dzūkiškai turėtų būti Bernykai, ne Berninkai (čia jau sulietuvinta). Dzūkai vadina Druskinykai, o ne Druskininkai.
Įdomiausia sulenkintai pavardė įžymaus žmogaus nuo Brastos: Paulius Brastauckas (dzūkiškai), o sulenkintai Brzostovkij ir taria Bžostovskij. Berznykai nesietini su Seinais, Seirijais – tai grynai jotvingių pavadinimai, nes šiuose žodžiuose nėra priebasių grupės “RZ”.
Nestebina toks chamizmas. Okupuotame Vilnijos krašte Želigovskio administracija versdavo lietuviškus kryžius. Matyt, jų supratimu, ir Dievas, ir Adomas su Ieva kalbėjo lenkiškai. Jeigu rimtai, tai kyla įtarimas, kad „kresų“ nacionalizmas yra puoselėjamas su valdžios palaiminimu ir su perspektyva, tiesa, neapibrėžta, smelktis į Vilnijos, Baltarusijos ar Ukrainos paribius.