P.Maksimavičius. Absurdum in quidem est

„Lietuviai veikėjai blogi!“ – iš sakyklos 1978 metais (ir ne tik tais) šaukė Seinų parapijos klebonas. Aš tai to klebono beveik neatsimenu, tik tėvai apie jį man pasakodavo. Dabar tuos laikus primena Seinų bazilikoje kabanti lentelė – parapijiečių dėkingumui už klebono nuveiktus darbus išreikšti. „Lietuviai veikėjai griauna parapiją. Jie elgiasi begėdiškai, mūsų neklauso“, – mėgdavo kartoti. Klebonas labiausiai pyko matydamas, kad lietuviai mažame būrelyje tarpusavy pasikalba, šnibžda viens kitam į ausį, iš lietuvių išeivijos gautais laiškais pasidalija. Todėl valstybės saugumo tarnyboms sunku buvo jų ketinimus nuspėti. Pastebėta, kad ne per Seinų paštą siunčiami laiškai iš užsienio adresatus dažniau pasiekdavo.

„Tik pasižiūrėkite. Jie po sumos renkasi šalia bazilikos esančiame vietos lietuvio name, geria alų ir po to eina į bažnyčią sumaištį kelti, giedoti kalba, kurios ir taip Dievas nesupranta. Kokia nesąmonė“, – barėsi klebonas. Šv. Mišių dalyviai bazilikoje tyliai klausėsi klebono pamokslo apie „blogus lietuvius veikėjus“ ir neslėpė pasibjaurėjimo jų elgesiu. Minėto lietuvio namo langus „paaugliai“ ne kartą daužydavo.

Šiek tiek anksčiau, 1975 m., Seinų katedros pakėlimo bazilika proga iškilmių metu Seinų, Punsko ir Smalėnų parapijų lietuviai solidariai iškėlė prieš svečių tribūną šilkinį plakatą su užrašu: „NOTA BENE! 1946–1975 Nos Lituani oramus clericos Ecclesiae Poloniae, ut Missa lingua Lituanica in Ecclesia paroechiali Seinensi permittatur“. Pasigirdo minios plojimai. Užrašas lotynų kalba, todėl nieks nesuprato ir nešaukė, kad „lietuviai veikėjai blogi“. Visi plojo. Tik sėdintys tribūnoje neatrodė itin laimingi. „Įsidėmėk! 1946–1975 mes, lietuviai, meldžiame Lenkijos Bažnyčios dvasininkiją, kad Seinų parapijos bažnyčioje Mišios būtų lietuvių kalba“.

Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad daugelis tų, kurie šventoriuje tuomet plojo, suprastų, jog vis dėlto „lietuviai veikėjai blogi“. Jau šiais laikais skaičiau lenkų istoriko darbą, kuriame šis šūkis parodomas kaip įžūlaus „lietuvių nacionalizmo“ pavyzdys. Štai kaip atsitiko. „Juk 1975 m. lietuviai aiškiai reikalavo, kad Seinų bazilikoje pamaldos vyktų lietuvių kalba“, – argumentuoja. „Vien tik lietuvių kalba“, – patikslina istorikas. Tą „vien tik“, žinoma, nuo savęs prideda. Kai kurie istorikai taip moka. Negi klebonas galėjo jų tokius norus patenkinti?!

***

Dabar jau nebeatsimenu, bet atrodo, kad gal kokiais 2003 metais teko dalyvauti valsčiaus tarybos išvažiuojamame posėdyje. Patekau ten nesunkiai, kadangi savivaldybės tarybos posėdyje gali dalyvauti visi norintys. Kartu su Algirdu, Danute, kitu Algirdu ir Irena sėdėjome mokyklos svetainėje ir stebėjome žmonių reakcijas.

Kalbėta apie lietuviškas klases, tiksliau – apie jų uždarymą. Žinoma, kalbėjo viršaitis. Jis kalbėjo ilgai ir… tik jis kalbėjo. Kartais į klausytojus kreipdavosi pakeltu balsu, kartais pažerdamas vieną kitą anekdotą. Jis nestovėjo vietoje, bet vaikščiojo po visą salę. Tarėjai nuleidę galvas klausėsi. Tarp jų buvo ir lietuvių. Kai kurie, įsmeigę akis į viršaičio išdalintus lapelius, kraipė galvas.

„Lietuvių veikėjai blogi! – kažkas sušuko salėje. – Jie su tomis savo lietuviškomis klasėmis sugriaus valsčiaus finansus. Ateis komisaras“. Pirštu baksnojo į lapelį, kuriame buvo nubrėžta lentelė. O ten juodu tušinuku ant balto popieriaus buvo parašyta, kad lietuviškos klasės nuostolingos. Tiesa, prie lietuviškų klasių išlaikymo kaštų buvo nurodyta tik ta suma, kurią valstybė papildomai skiria tautinės mažumos mokiniui, vadinamasis 20 proc. priedas. Likusi suma („mokinio krepšelis“), kurią gaudavo kiekvienas mokinys, nepaisant to, ar priklauso tautinei mažumai, ar ne, buvo nurodyta tik prie lenkiškų klasių. Lentelėje skaičiai atrodė akivaizdžiai lietuviams nenaudingi – santykis 100:20. O tai tarėjams buvo pakankamas „įrodymas“, kad lenkai mokiniai turi savo lėšas atiduoti lietuviams, kad pastarieji galėtų mokytis lietuviškai. Štai kokia neteisybė. „O Vilniuje tai mūsiškius skriaudžia“, – kaip ir kiekvieną kartą tokiomis progomis atsistojęs priminė mokinių tėvų komiteto atstovas. „O jeigu tas klases uždarysime ir prasidės protestai?“ – nedrąsiai paklausė vienas iš tarėjų. „Vyrai, kol aš valdysiu, nebus jokių protestų. Ar aš jums blogas viršaitis, ar norite, kad jus valdytų svetimas?“ – retoriškai paklausė ir papasakojo dar vieną anekdotą. Dauguma plojo.

***

„Aš jums sakau, jeigu jie pastatys tą mokyklą, tai bus kaip gegutės paliktas kiaušinis“, – 2004 m. įspėjo vietos politikas. „Mokyklą įkurs, o išlaikyti reikės iš mūsų biudžeto. Jūs visi turėsite mokėti“, – aiškino gyventojams. Miesto tarėjas, norėdamas parodyti „blogų lietuvių veikėjų“ piktavališkumą, vardijo, kiek mokinių 1-ojoje ir 2-ojoje mokyklose lanko lietuvių kalbos pamokas. Keliolika, trisdešimt, gal trisdešimt du. Žinoma, pasak jo, net pusė jų nesusirinks, kadangi lietuviai nekvaili, jie nuo „lietuvių veikėjų“ atsiriboja. „Ar nematot, kad čia tik mokytojai nori darbą turėti, ypač tie… nuo Punsko“. Mokytojai (lietuviai) blogi, blogi, blogi.

Gerai, kad negyvename gilaus socializmo laikais, kadangi greit pasigirstų šūkis: „Mokytojus pasodinkime ant traktorių, o gaspadorius į klases suvarykime!”. Kaip anuomet, taip ir dabar tokius šūkius sugalvoja ne ūkininkai ir ne mokytojai. Jų autoriai kartais net nesusimąsto, kad vargu ar kuris nors mokytojas traktoriaus negebėtų vairuoti, o ir ūkininkai tikrai turi geresnių užsiėmimų ir viens kitam piktavališkai nelinki, kad gyvenime svetimus vaikus mokyti tektų. O gal daroma tai todėl, kad tik neatsitiktų taip, kaip buvę 1975 m., kai Punsko, Seinų ir Smalėnų parapijų lietuviai solidariai sugebėjo iškelti šilkinį plakatą ir pergudravo visus. Tai padarė gindami savo ir savo vaikų tapatybę, lietuvių kalbą, tikėdami, kad tai, ką anuomet jie darė, kada nors jų vaikams padės Seinuose įkurti lietuvišką mokyklą, o Punske jau esančias kiek įmanoma ilgiau išsaugoti. Dabar girdžiu – vėl atgyja seniau girdėti šūkiai, ir kartais net pradedame jais tikėti. Absurdum in quidem est – juk tai nesąmonė.

„Ašra“, 2013/05