Seimo Lietuvos Tarybos salėje vyko konferencija ir diskusija „Kur prasideda ir kur baigiasi Lietuva?“ Renginyje buvo pristatytas ir aptartas Seimo nario Giedriaus Drukteinio iniciatyva baigtas formuoti 205 asmenų sąrašas – su Lietuva susijusių visame pasaulyje žinomų asmenų sąvadas, pavadintas „Lietuvos paukščių taku“.
Konferencijoje dalyvavo pagrindinių Lietuvos istorinių, kultūrinių ir paveldosaugos institucijų, tautinių mažumų bendruomenių atstovai, užsienio valstybių diplomatai. Pranešimus skaitė Vilniaus universiteto profesorius dr. Alfredas Bumblauskas, Mykolo Riomerio universiteto docentė Barbara Stankiewicz, žydų bendruomenės atstovai.
Ragina visas garsenybes „suvesti“ į vieną Nacionalinį atminties projektą
„Kilme ar kitaip su Lietuva susijusias pasaulines įžymybes jau seniai privalėjome „suvesti“ į sisteminį sąvadą ir šią informaciją įprasminti gerai apgalvota forma, gal ir ne viena. Šiuo atveju svarbu ne „nuopelnai Lietuvai“, o pasaulinis garsas.
Tiesiog privalome žinoti, kurie vardai ir darbai turi vienokių ar kitokių sąsajų su Lietuva, ir šią informaciją išnaudoti savo naudai: pakurstant keliautojų smalsumą, formuojant Lietuvos, kaip garsenybių „lopšio“, įvaizdį, sudarant intriguojančius kultūrinius ir rinkodarinius maršrutus“, – pabrėžia G. Drukteinis.
Tame sąraše negali būti asmenų kaip nors prieštaringų Lietuvos valstybės ar Tautos atžvilgiu. Jų negalima priskrti prie Lietuvos nacionalinės atminties vertų asmenų. Pvz. J. Pilsudskis, T. Kosciuška ir pan.
Šiuo atveju Lietuva negalėtų būti laikoma geografinė, ji turėtų būti vertybinė sąvoka, nacionalumas nėra geografiškas požymis. .
Manau, kai kurie Seimo nariai tiesiog nelabai turi ką veikti. Jiems ,galbūt, nelabai svarbu, kad galimybė ugdyti, mokyti vaikus valstybine lietuvių kalba užtikrinama ne visoje Lietuvos valstybės teritorijoje.
Turi ką veikti. Betgi labai. Ir veikia. Ir ši idėja yra puiki taip pat. Tik reikia tinkamai ją įgyvendibti.
Netgi,įgyvendinti.
> Taigi
Pačios Lietuvos, lietuvybės išlikimui šimteriopai daugiau naudos būtų, jeigu Seimas, jo nariai būtų pasirūpinę – rūpintųsi priimti Seimo sprendimą pranešti Lenkijai (tai yra ir konstitucinė Seimo narių pareiga), kad 1994 m. dvišalės valstybinio (žečpospolitinio) bendrumo sutarties termino, pasibaigusio 2009 metais, netęsia. Šis Lenkijos atsikratymas yra pirmaeilis strateginis, kad Lietuva nevirstų Lenkija uždavinys.
Tai jeigu Sutarties terminas pasibaigė, tad, logiška, kad ji jau seniai negalioja.
> Taigi
Sutartyje yra numatyta sąlyga, kad terminui baigiantis nepranešus, kad sutartis netęsiama, jos retninas automatiškai prasitęsia dar 5 metams. Ir taip, Lenkijai nepranešant, Lietuva sutarties prasitęsimą jau tęsia 17 metų. Kadangi sutartis yra naudojama prieš lietuvių kalbos valstybines galias, tai veiksme, leidžiant sutarčiai tęstis, galima įžvelgti Seimo piktnaudžiavimo valstybės valdymo galiomis požymių. Kas pagal BK yra panašu į galimos politinės korupcijos veiksmus..
O prieš kokias lietuvių kalbos vartojimo galias ta sutartis veikia?
Pasigirsta kalbų, kad lenkų kalbos vartojimas nėra įmanomas, nes Lietuvos Konstitucija numato tik vieną valstybinę kalbą. Pažymėtina, kad ir Lenkijos Konstitucijoje įtvirtinta tik viena – lenkų kalba, tačiau ši nuostata netrukdo tautinių mažumų kalbinėms teisėm egzistuoti. Didžiausia šios sutarties nuostatų įgyvendinimo grėsme yra ta, kad tautinės mažumos diskutuoja savame rate dėl savo teisėtų lūkesčių, o kita grupė tobulina Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektą. Tuo atveju, jei Lietuva priims konstitucinį įstatymą, kuris nenumato išimčių kada ir kaip tautinės mažumos kalba gali būti vartojama viešajame gyvenime, o tame tarpe ir rašant viešuosius užrašus, vardus ir lenteles, turėsime situciją, kai bet kokio tautinių mažumų įstatymo priėmimas neturės prasmės, nes hierarchiškai bus žemiau teisinėje sistemoje. Dialogas, kokiu būdu užtikrinti valstybinės kalbos statusą, įteisinant tautinių mažumų teises Lietuvoje, o taipogi kaip lietuvių kalbos apsaugą nesuabsoliutinti ir palikti vietą lenkų kalbai, lieka pagrindiu šios dvišalės sutarties iššūkiu
manoteises.lt/straipsnis/lietuvos-ir-lenkijos-dvisalei-sutarciai-25-metai-de-jure-ir-perspektyvos/
> Taigi
Ta sutartis veikia prieš lietuvių kalbos kaip valstybės suvereniteto sudėtinės dalies gyvavimo (funkcionavimo) konstitucinę teisę. Rašmenys, kuriais užrašoma pavardė, priklauso valstybei, o ne asmeniui.