A. Antanaitis: Globalumas – tai vaikiškos provincialumo ligos apraiškos naujajame pasaulyje (17)

udrys Antanaitisa | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

udrys Antanaitisa | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, kalbininkas Jonas Jablonskis yra pasakęs: maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti. Tačiau, o tempora, o mores (o laikai, o papročiai), ir kaip dainuojama šviesaus atminimo Vytauto Kernagio dainoje – dainuojam angliškai, kaip mokam. Šiandien, kai atrodo yra sudarytos visos sąlygos lietuvių kalbai klestėti, kalbame apie vis labiau didėjančias jai grėsmes. Apie globalumo įtaką lietuvių kalbai, prastėjančius lietuvių kalbos egzaminų rezultatus, anglų kalbos vartojimą kultūroje kalbamės su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininku Audriu Antanaičiu.

– Gerbiamas Audry, pastaruoju metu daug kalbama apie globalumą. Globali Lietuva. Globali Tauragė. Globali Šilutė. Ar tas globalumas nekelia pavojaus lietuvių kalbai?

– Mes kol kas dar patys nesame gerai supratę globalumo sąvokos ir kas tas globalumas. Vis dar išgyvename provincialumo laikotarpį, kada norime apsikaišyti svetimų kraštų plunksnomis ir pasirodyti, kad ir mes ne blogesni. Dabar globalumas šiek tiek panašus į laikus, kai lietuvių bajorai priėmė lenkų herbus, lenkų kalbą ir lenkų kultūrą, ir atitrūko nuo tautos kamieno.

Kalbėti apie globalią Lietuvą reikėtų nepaprastai atsargiai. Šiandien globali Lietuva suvokiama kaip tautos dalis, esanti išeivijoje. Bet, turint galvoje, kad šiandien išeivija kalbą išlaiko vienos kartos gyvenime, prognozuotina, kad kažkada išeivijos nebebus. Vadinasi, nebebus ir globalios Lietuvos. Kada? Po trisdešimt metų? Po penkiasdešimties? Taigi ši sąvoka yra laikina.

Žinoma, yra pavojus, kad laikinas virs pastoviu, bet, mano galva, turėtume galvoti, kad pirmiausia turi būti išreiškiami savi, nacionaliniai interesai čia – Lietuvoje ir neturime antroje vietoje palikti savo tautiškumo, į pirmą vietą keldami globalumą.
Mano galva, globali Lietuva, globali Plungė yra ganėtinai pavojingi terminai ir aš siūlyčiau vartoti juos apgalvotai, laiku ir vietoje.

Kodėl atsirado terminai globalumas arba pastaruoju metu siūlomas kitas terminas – tarptautiškumas? Manau, tai vaikiškos provincialumo ligos apraiškos naujajame pasaulyje.
Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo praėjo 30 metų. Tai ir daug, ir mažai. Sutikime, okupacijos laikotarpis, kai negalėjome niekur nieko matyti, išvykti ir bendrauti, uždėjo mums antspaudą, ir išsilaisvinę mes vis dar esame išsibalansavę, ir vis dar norime kitiems pasakyti: mes – pasaulio piliečiai, mes mokame anglų kalbą, mes įsileisime kitus užrašus ir būsime tokie pat, kaip kiti. Tačiau čia ir slypi pats didžiausi pavojus. Kam būti tokiais pačiais kaip kiti, jei galime būti savimi. Šį procesą vadinu provincijos sindromu.

Antra, tai rodo, kad mumyse dar esama baudžiavinių nuostatų, kai ponas pasako: turi būti taip, o jam atsakoma: klausau ir vykdau. Ponas pasako, kad ES įstatymai aukščiausi ir neginčytini, kad ES reikalauja užtikrinti laisvą judėjimą, visokią nediskriminaciją ir nereikalauja mokėti valstybinės kalbos, mes sakome: klausau. Taip neturi būti. Pirmiausia mūsų pagrindinis interesas yra Lietuva, kurią įstatymiškai įtvirtina Konstitucija, iš to išplaukia ir visa kita. Tai, kad šiandien globalumą keliame į pirmąją vietą, yra vienpusiška ir neatsargu.

Jokiu būdu nesakau, kad tarptautiškumo nereikia. Reikia, bet tai turi būti bendradarbiavimas, o ne paklusimas. Šiandien, deja, vyrauja paklusimas, ir aš kviečiu atsikratyti provincialumo ir baudžiauvinių nuotaikų.

– O kaip vertinate svetimos kalbos atėjimą į kultūrą? Tampa įprasta, kad anglų kalba įsitvirtina teatrų scenose. Taigi galime traktuoti, kad tai grėsmė lietuvių kalbai, juk jei jau elitinė kultūra pirmumą teikia anglų kalbai, tarsi duodamas signalas, kad lietuvių kalba yra laipteliu žemiau. Tačiau, kai žinai, kad spektaklį režisuoja pasaulyje žinomas režisierius, kai suvoki, kad tai plačiau atveria duris į pasaulio kultūrą, viskas lyg ir normalu.

– Mene esu truputį tolerantiškesnis. Manau, kad menas ir kultūra turi būti tarptautiški. Mano galva, itališkos operos turėtų skambėti itališkai. Jų nereikėtų versti į lietuvių kalbą. Dramos veikalai gali būti statomi įvairiomis kalbomis. Pavyzdžiui, rusų dramaturgiją geriausiai perteikia rusų dramos teatras. Manau, kad ir kiti teatrai galėtų turėti tam tikrą skaičių veikalų, pastatytų kitomis kalbomis. Tačiau turi būti užtikrintas vertimas į lietuvių kalbą ir išsaugotas balansas, kad lietuvių literatūra nebūtų ignoruojama, kaip, neva, pasenusi ir neįdomi. Manau, kad visiems teatrams, bent iš dalies finansuojamiems biudžeto lėšomis, turi būti nustatyta, kokią dalį repertuaro privalo sudaryti lietuviški veikalai. Tas reikalavimas neturėtų būti taikomas privatiems teatrams.

Ir noriu pabrėžti, kad valstybiniame gyvenime visur ir visada turi būti vartojama lietuvių kalba. Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės, savivaldybių darbe, srityse, kurios yra finansuojamos valstybės, lietuvių kalba privaloma.

Viešieji užrašai taip pat gali būti rašomi dviem kalbom, bet lietuvių kalba bet kokiu atveju turi būti. Viešieji užrašai yra kultūros, skonio ir vidinės laisvės reikalas. Jei esi baudžiauninkas, vadinkis kitomis kalbomis. Jei esi lietuvis, tau turi būti garbė surasti gerą lietuvišką pavadinimą ir su tuo ženklu eiti į pasaulį.

Inteligento reikalas kalbėti gražiai, aiškiai ir taisyklingai lietuviškai.

– Tačiau tiek ministerijose, tiek savivaldybėse priimant naujus darbuotojus labai didelis dėmesys skiriamas, kaip jis moka anglų kalbą. Ir atsitinka taip, kad konkursą laimėjęs specialistas lietuviškai kalba naudodamasis anglų kalbos formuluotėmis. Tai irgi tam tikra grėsmė lietuvių kalbai? Kaip būtų galima apsaugoti lietuvybę? O gal jos apskritai nereikia saugoti?

– Reikia saugoti, nes turime savo valstybę, savo bendruomenę sukurtą lietuvybės pagrindu. Jei nenorime saugoti savo kalbos, tada prisijunkime, kad ir prie Lenkijos, ar paprašykime Jungtinės Karalystės, kad mus prisijungtų. Ir sau aiškiai pasakykime, kad renkamės būti kitos valstybės dalimi.

Tačiau, aš manau, kad mes turime pretenzijų būti savimi, turėti savo valstybę ir į ją neįsileisti svetimų gaivalų, svetimų mums nereikalingų elementų. Atsisakydami savo kalbos, mes atsisakytume ir visų šių dalykų.

Jaunoji karta valstybės ir savivaldybės tarnybose sukelia tam tikrų problemų. Kad ir Kauno miesto savivaldybės turistinis šūkis „Kaunastic“. Arba Laisvės alėjoje atsiradęs „Like bike“. O kodėl ne „Mink dviratį“? Skelbiama dviračių maratono akcija, ir vėl viskas angliškai. Tai rodo, kad Kauno miesto savivaldybės jaunimas iš provincialumo kelnaičių dar neišaugo. Jie vis dar nori būti tokie, kaip kiti. Juk renginius skelbiantys užrašai pirmiausia skirti Lietuvos piliečiams, kuriems turi būti viskas pateikta lietuviškai. O ir užsieniečiams būtų įdomiau matyti lietuviškus užrašus, o ne tarptautinę sintetiką.
Dar kartą kartoju, kad savivaldybės, ministerijos turi būti išimtinai lietuviškos, nes gyvena iš Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų. Tik oficialūs atsakymai kitų tautų asmenims gali būti išverčiami į kitą kalbą. Kita kalba galima ir tarptautiniuose renginiuose, bet ir jie privalo būti verčiami. Be išimčių.

– Tačiau, kad ir kaip gražiai mes bekalbėtume apie lietuvių kalbą, užtenka paanalizuoti brandos egzaminų rezultatus ir pamatai, kad anglų kalbos egzaminą mokiniai išlaiko žymiai geriau negu lietuvių. Ar tai nerodo, kad jaunimui apskritai nebėra motyvacijos mokytis lietuvių kalbos?

Negalima jaunimo motyvuoti vien per kalbos mokymąsi. Turi būti ir pilietinis jaunimo auklėjimas. Jis turi prasidėti šeimoje ir būti tęsiamas mokykloje, visur kitur.
Ir viskas prasideda nuo viršūnių. Jei, tarkime, kurio nors miesto savivaldybėje, rodomas negeras pavyzdys, natūralu, kad ir jaunimas lietuvių kalbai neteiks pirmumo.

Išties, šiandien lietuvių kalbos prestižas kai kuriuose visuomenės sluoksniuose yra nelabai aukštas, nes kai kas tikina, kad lietuviškai galima kalbėti bet kaip, o pasaulyje įsitvirtinsi mokėdamas anglų, bet ne lietuvių kalba, nors ir mūsų kalba atveria labai daug kelių.
Ir visuomenės šviečiamosios veiklos, populiarinant lietuvių kalbą, nebeliko. Nebeliko nei straipsnių spaudoje, nei televizijos ar radijo laidų. Lietuvių kalbos prestižas smukdomas ir mokslo srityje. Juk geriau vertinami darbai kitomis kalbomis, bet ne lietuvių.

Kalbos prestižo didinimas, pilietinis auklėjimas yra būtinas, o tai, kad lietuvių kalbos egzamino rezultatai neretai prastesni negu užsienio kalbos, rodo valstybės ir švietimo sistemos požiūrį į kalbą. Jei būtų kitoks požiūris, jaunimas suprastų, kad jie „kieti“ mokėdami lietuvių kalbą.

Taigi pirmiausia lietuvių kalba turi būti gerbiama aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Antra, būtina parengti pilietinio auklėjimo strategiją ir įgyvendinti kalbos prestižo programą. Pradžia jau esame padarę, bet tai tik pradžių pradžia. Yra priimtos valstybinės kalbos politikos gairės ir turime Vyriausybės patvirtintą priemonių planą. Jame ir yra Kalbos prestižo programa. Į ją įtraukti dabartinės lietuvių kalbos būklės tyrimai ir pasiūlymai, kaip spręsti problemas, o taip pat galimybės šviesti visuomenę. Kol kas tai labai atsargi pradžia. Bet, kaip rašė Maironis, nebeužtvenksi upės bėgimo,.

– O gal Kalbos prestižo programai galima pasitelkti savanorius?

– Aš labai noriu, kad taip būtų, bet tai gan sunkiai sprendžiamas klausimas. Yra ir Lietuvių kalbos draugija, ir Lituanistų sambūris, kitų organizacijų, bet ten – tik vyresnioji karta. Ir kai jų prašau savanoriauti, rašyti straipsnius, eiti į susitikimus, jie, ką gali, daro, bet to yra maža.

Kita problema, nėra dialogo su jaunąja karta. Jaunąją kartą turėtų auklėti pati jaunoji arba bent jau vidurinioji karta. Tad kol kas savanorystei didinant lietuvių kalbos prestižą nėra savanorių. Žodžiais lietuvių kalbą myli visi, bet eiti į talką su tomis idėjomis labai mažai kas nori.

Lietuvoje kalbos atžvilgiu klostosi du poliai. Išgyvename kalbos aukso amžių, nes turime viską: ir gimtosios kalbos įstatymus, ir kalbos politikos strategiją, ir Vyriausybės patvirtintus planus, ir sukurtas institucijas, bet nėra vykdymui reikalingų žmonių, nes šių teisės aktų vykdymas buvo užleistas. Todėl dabar net nežinome realios lietuvių kalbos būklės, nes, pasirodo, nėra jokių tyrimų, neturime ilgalaikės lietuvių kalbos strategijos, įstrigome su internetiniu lietuvių kalbos žodynu, neturime atnaujintos akademinės lietuvių kalbos gramatikos, nesusitvarkome su viešaisiais užrašais. Mokyklose trūksta lituanistų, ypač jaunų. Aukštosiose mokyklose į lietuvių kalbos magistratūrą neatsiranda norinčių stoti. Tai, matyt, susiję ir su lietuvių kalbos prestižu, ir su klaidingu įsivaizdavimu, kad su lietuvių kalba negali daug ko pasiekti.

Kur pasižiūri, ten problema, bet laimė, kad Lietuva yra nepriklausoma ir kad turime kalbai saugoti reikalingus įstatymus. Dabar kiekvieno mūsų pareiga – pakeisti situaciją ir būtų puiku, jei atsirastų savanorių talkininkų.

– Dėkoju už pokalbį.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .

17 komentarų

  1. Nusivylimas:

    Ar padaugėjo Lietuvoje lietuvių kalbos atėjus jam. Ko gero ne. Sistema suvalgė žmogelį. Anksčiau buvo pasaulinis, o dabar globalus ir jam tai tinka.

  2. Joana:

    Ar gali vienas žmogus, kad ir kokias atsakingas pareigas užimtų, padaryti kardinalias pertvarkas? Manau, kad ne. Esame jau labai toli nuėję savinaikos, saviniekos keliu. Šiai krypčiai metami net Sorošo pinigai. Universitetai dabar tapo ta terpe, kurie naikina lietuvybę ir uoliai lankstosi prieš anglicizmą, tai yra ir prieš globalizmą. Jei su globalizacija nekovoja mokslo įstaigos, nėra suinteresuotumo iš vyriausybės, tad tokiu atveju nieko neišgelbės nei gerb, Antanaitis, ar tai būtų Petraitis, ar Jonaitis.

  3. Bėkite į ŽR:

    Greitas Algis su Kuklianski kalba

  4. mvasionis:

    Keista, kad mes nesugebame suvokti, kokios vertės kalbą nešame ir saugojame pasauliui. Argi ne gėda?

    “Iš tikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystytos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai.”

    Imanuelis Kantas (1724-1804)

    • Žemyna:

      Perlai kiaulėms atiteko? Turiu galvoje ne tuos, kas į šiandieną karta po kartos savo kalbą nešė, kad po mūsų ateisiančios kartos tai tęstų, išsaugotų ją kuo grynesnę, kuo labiau „Naturprodukt”, o ne trijų kalbų žargono sintetiką, „sušiuolaikintą” beraščių „sociolingvistų”.

  5. Tvankstas:

    Šiuo metu užgulęs nama ir lietuvių kalbų sąryšius, kurie dar išlikę, kai išsiskyrė bent prieš 65 tūkst. metų.
    Visas ėjimas laiku iš Kalahario dykumos / Okavango deltos į Lietuvą ir lyg skiedros išsibarstę pasaulio kalbos per visus žemynus duoda stingdantį vaizdą, kaip niekinama lietuvių kalba šiandien Lietuvoje, kai lenda per jėgą į akis ir ausis anglizavimas.
    Visi anglų kalbos žodžiai savo šaknimis yra lietuviški, netgi gautieji iš Afrikos (gorila < gauryla, …), Azijos (duran duran – vaisius iš Indonezijos – dūronis dūronis, nuo dur-ti, kaip spyglys) ar Amerikos (teosinte (pradinis kukurūzas) – Dieva šventa, taip aiškina actekai (aztec – auš(ra)tekis, pasidomėkite, kaip jie save vadina – ar ne aušros vaikais ?)).
    Globe angl. yra iš liaudynų 'globus', veiksmažodis yra 'glaub-ti', arba 'glaubus, glaubas' lietuviškai.
    Tai 'global' būtų 'glaubus' ar 'glaubelus'.
    Tas angl. 'lobby' taip pat iš lietuviško 'glaub-ti', būtų 'glaubys' ar 'glauba', kaip 'slauga' ar 'sloga'.
    Lietuvių kalba pasaulio kalboms yra kaip atominė fizika gamtos moksluose, kaip kvantinė fizika, kurios jautrumas yra matuojamas Planko konstanta, taip ir lietuvių kalbos išlikę garsai, pagal kuriuos viso pasaulio kalbų skoliniai turi lietuvišką veiksmažodį (L. Hjelmslev) yra Planko konstantos lygmenio.
    Kuo greičiau bus sunaikinta bus lietuvių kalba, tuo mažiau vargo kalbotyrininkams visame pasaulyje, o šiandien dar kalbančiųjų lietuviškai anūkai galės nesigėdyti ir išdidžiai pasakyti : 'aš nesu lietuvis', žinoma, prasčiokų anglų vienskiemene kalba.

    • Žemyna:

      Net neįsivaizduoju, kokios vertės dovaną pasauliui rengiate!
      Tik ar daug bus net ir tarp „kalbininkų”, katrie tai supras, kai taip giliai žemyn nučiuožė intelektas?
      Labai norėtųsi, kad iš Tamstos surinktos medžiagos lygiagrečiai kažkas rengtų VAIKAMS prieinamą pagavią nuotykių knygą, kur nuotykių versme būtų būtent Tamstos ir kitų atrasti senieji žodžiai, šiandien išsislapstę po visus žemynus kitose kalbose, senieji kalbų žodynai.
      Jau prieš nemažai metų kreipiausi į vieną vaikų rašytoją, siūlydama temą: gal jis galėtų sukurti vaikams nuotykių knygą apie kosminę kelionę į žmonijos ateitį. Žemėje katastrofa, tad išlikę gyvi skrenda, ieškodami kitos planetos, o kelrode jiems tampa baltų prokalbė, senieji lietuvių, latvių k. žodynai, kuriuose užšifruotos žinios, būtinos kelionei ir apsigyventi naujoje planetoje. Kažkas panašaus į Nojaus kelionę, tik kad erdvėlaiviu. Jo nesudomino, arba tiesiog tokiam darbui nėra pasirengęs – nebeatsiliepė. Bet dabar bus Tamstos veikalas, tad, Tamstos konsultuojamas kūrybingas žmogus, turės kuo remtis ir gal pajėgtų tai padaryti! Labai svarbu rimtai sudominti vaikus. Mes praradome tą kartą, kuri baigė mokyklą tuo metu, kai paskelbėme Nepriklausomybę, dabar prarandame jų vaikų kartą. Arba susigriebsime, dar vienos vaikų kartos neprarasime, arba nugarmėsime dugnan.

    • Mažaraštis:

      Tvanskto užsidegimas įdomus. Bet turiu pastebėti, kad kiti irgi tuo užsiiminėja. Pvz., Rusai turi savo Londono vardo paaiškinimą, kažką apie nuo Dono upės, ir kitų daug pavyzdžių. Ugrofinai irgi kažką bando aiškinti. Kirgizai randa daug bendrų žodžių ir net ištisų patarlių panašiai tariamų ir aiškina, kad čia lietuvių kalba panaši į Kirgizų ir t.t. Net atskirą tam skirtą tinklapį esu matęs. Todėl į viską žiūru truputį su atsarga.

      • Tvankstas:

        Slavų kalba yra sukurta 860-863 metais Metodijaus ir panaudota stačiatikiškam krikštui 863 metais. Tai esperanto kalba, dirbtinė. Esu rašęs daugybę kartų, pilna Alko archyve. Slavų kalbos skiriasi tiek, kiek skyrėsi jų protėvių lietuviakalbių tarmės. Tie lietuviakalbiški žodžiai yra vertingi kalbotyrai, rodantys nesumeluotą praeitį, pvz. ‘pelkė’ Archangelsko srityje ‘drebusyna’, upė ir miestas netoli Čerepoveco – Šekšna dar 19 amž., šiandien Šeksna, hrvatų ‘smokva’ / figa, nuo v. ‘smuk-ti’, lenkų ‘pieniądz’ nuo v. ‘penėti’, dar madjarų ‘penz’ ir vokiečių ‘Pfennig’, bulgarų ‘vyrtyne’ ir arabų ‘firtine’, reiškiantys vėtrą arba ‘vėtrynę’.
        Ugrofinai. ‘Plaukas’ suom. ‘hius’, madj. ‘hiusz’/tarti hius, lyv. ‘ibukst, tai bedravardiklinis pradinis žodis ‘gyvūkšta’ – kokios kalbos tai žodis ? Suomiai, lyviai su madjarais išsiskyrė prieš 7-8 tūkst. metų.
        Madjarai nuėjo prie Baikalo, atsinešė iš ten ir žodžių, pvz. ‘homok’ / smėlis ir sacha/ jakutų ‘homok’ / smėlis, bet juos apjungia lietuviškas ‘žemėkas’.
        Štai ‘žvangas’ graikiškai yra ‘fonos’ / garsas, madjariškai ‘hangos’/ tarti hangoš yra vėlgi garsas.
        Sekant tiurkų kalbas, matosi genčių skurdus žodynas, ir štai atėjus pas sogdus (Vid. Azija) ar pas tocharus (dab. uigurus Uigurijoje), aiškiai matomas žodyno papilnėjimas lietuviakalbiais žodžiais, o štai turkų kalba yra ištisai lietuviška (anatoliška, godiška / hetitiška) : kebap – kepavas, döner – duonorius, zeytun (alyva) – žiedūnas, kaisija / abrikosas / – skaistija, meyva / vaisius – maiva, agač / medis – augočius,…
        Kirgizų kalba įsavino daugybę sogdiškų ir tochariškų, tai yra lietuviškų, žodžių ir posakių.
        Uzbekistanas yra kilęs nuo upės Užvajus / Uzboj vardo, kuri dėl tektotinio iškilimo išdžiūvo ir neteka į Kaspiją, ir šiandien naudojamas ‘kand’, ‘kent’ žodis miestui, kas yra lietuviškas ‘ganda’, kuris yra ir Belgijoje, šiandien rašomas Ghent / Gand.
        Tik lietuvis gali parašyti išsamų darbą, nes lietuvių kalba nešasi su savimi begalines sąšaukas ir sanklodas per 70 tūkst. metų, kitakalbiai be gimtosios lietuvių kalbos netenka begalinių kultūrinių ir kalbinių reikšmių.
        Vėliau pridėsiu sąryšį tarp nama ir lietuvių kalbų, kuris prarastas bent prieš 65 tūkstančius metų.

      • Žemyna:

        Turi jie daug paaiškinimų.
        Sąjūdžio metais pagarsėjo „Aukštosios” partinės m-klos absolvento disertacija apie tai, kad Prūsija (kaip ir visa LT) – iskonno russkije zemli, ir kad prūsai iš tiesų buvo rusai. Bet va, pridėjo P raidę ir sufalsifikavo faktų. Žodžiu, partija liepė, arba jam patikėjo, ir jis parašė tai, iš ko išplaukia „čto i trebovalosj dokazatj” – partijai reikalingas rezultatas.

  6. Žemyna:

    Nors tema ir kita, bet iliustracija akurat atspindi Seimo ir kai kurių „šiuolaikinių, pažangių mokslininkų” lygį, kai jie kalbos klausimais samprotauja – TELETABIAI
    – respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/arusteika_unikalus_lukiskiu_aikstes_projektas/
    O „Dienoje” – vėl apie klastotes: su suklastotais dokumentais į LT vėl atvyko sveteliai (o gal ir „piliečiai”?) – asm. dokumentams komercinė „abėcėlė” tiesiog ideali. Niekas taip nepalengvina tokių „dokumentų” verslo asų darbo! Mažiausiomis sąnaudomis – didžiausias pelnas.

  7. Tvankstas:

    Neįminus nama, baskų, madjarų ir ainu kalbų mįslių, mano kalbotyrinis darbas taptų abejotinos vertės.
    Galiu pasidžiaugti, kad daugmaž pavyko išsisaiškinti bent sau, nors dar daugiau nežinomųjų atsiranda su pažinimu.
    Nama kalba su 70 tūkst. metų žymėmis duoda kažkiek pažinimo, kaip atrodė Pati Pradžia prieš 150-250 tūkst. metų. Reikia nepervertinti to išlikimo iš dar senesnių laikų, kai matome Papua, Japonijoje, Taivanyje, Aitiupijoje, Lietuvoje išlikusius pirmapradžius žodžius, o nama kalboje telikus vienskiemeniais žodžiais ar netgi tik balsiais su įvairiausiais ištarimais, kas rodo susiėjus įvairių žodžių nuotrupoms lyg žvyrui į vieną vietą.
    Pateiksiu nama žodžius be krykštų (angl. clics, vok. Schnalzlaute), be balsių ilgumo ar trumpumo.
    Viena stulbina – lietuvių kalba kai kuriems žodžiams išlaikė moteriškos giminės galūnes -s iš nama kalbos paveldu : naktis, pilis, moteris, dukteris (dabar sutrumpėjo, bet dar kilm. dukters), dešimtis,…
    Prieš 70 tūkst. metų jau mokėta skaičiuoti : nama ‘dysi’, liet. ‘dešimt’, nama ‘geidysi’ (gei – didelis, aukštas), liet. ‘šimtas’.
    Stebina, kad japonai turi pirmapradį ‘gava’, vėlesnį ‘kava’ upei, kai nama nusitrynęs iki ‘ab’.
    Nama ‘avys’ yra mažo paukštelio lizdelis, o liaudyniškai ‘avis’ yra ‘paukštis’.
    Nama ‘aves’ yra viena karvė, o lietuviams yra ‘avis’.
    Nama ‘soris’ yra saulė, o štai pirmapradis ‘savara’ yra išlikęs Papua.
    Nama ‘du’ yra mūsų ‘tu’.
    ‘Arab’ yra upės srovė, kuri atstatoma pagal pačią pradžią : VaRa + GaVa, prisiminkime mūsų v. ‘(vara)vary-ti’ + ‘(gava)gau-ti’.
    Nama kalba neturi L garso, jiems jį ištarti svetimžodžiuose yra sunku, tai reiškia tautos genetinę stiprybę ir atsparumą 21 trichosomijai (Down sindromui), nes dėl šio genetinio sutrikimo atsirado L iš R – kinai neturi R.
    Nama kalba neturi ir šveplų F, Th, neturi ir šnabždančiųjų, kurie atsirado iš krykštų, šiems sunykus maždaug prieš 60-65 tūkstančius metų, išlikę krykštai dar hadza/ sandave tautoje Tanzanijoje ir labai silpnai pas kai kuriuos Australijos čiabuvius.
    Man labai geras pagalbininkas yra genetikas A. Kliosovas, daug kur su juo sutinku, bet kalbotyriniu požiūriu tėra vienintelis atvejis ‘iš Afrikos’ (Out of Africa), buvo ne vienas išėjimas iš laikotarpio prieš 150-250 tūkst. metų iki 70 tūkst. metų, kai tuomet po Toba ugnikalnio išsiveržimo teliko keletas žmonių : pas vyrą negrą Kalahario dykumoje atėjo 7 negrės iš Tanzanijos.
    Kad buvo išlikę žmonių Kinijoje ar greta, įrodo įvykis : prieš 40-45 tūkst. metų Kinijoje atėjo jau su rūbų utėlėmis nešini iš Afrikos ir susikryžmino su vietiniais, anksčiau atsinešusiais senesniųjų, dar ikirūbinių utėlių, šios sunaikino mutantes ir tik senosios iškeliavo su žmonėmis į Ameriką. Kai atplaukė Kolumbas, tai sutiko tik senosiomis utėlėmis nešiojančius čiabuvius. Žmonės rengtis pradėjo prieš 100-120 tūkst. metų, tuo metu ir atsirado Afrikoje mutantės rūbuose, tikėtina, kad šaldami tada žmonės įgijo naują garsą : gal D, gal R, bet tik vieną iš kito.
    Šiandien yra išlikę kai kuriose kalbose garsų D ir R maišymas, kaip pavyzdys yra Roroima / Dodoima (liet. didelis) kalnas (šventasis kalnas) Venesuelos džiunglėse.
    Daugybėje kalbų nusakyti ‘didelis’ naudojamos trys šaknys : dada- (didelis), rara- (mums neaptikau), lala- (latv. lielais), kai nama ‘gei’.
    Nežinau, ar kuris Alko skaitytojas kada nors kur nors yra girdėjęs ar skaitęs, nebent iš mano pasisakymų sužinojęs – daugybė duomenų guli žodynuose, siauros srities moksliniuose darbuose, kurie nukišami į stalčius – dažna medžiaga internete be manęs yra peržiūrėta 2 ar 5 kartus per 5 ar 20 metų.

  8. Jonas Mažintas:

    Geras straipsnis. Tik nelabai supratau (pagal straipsnį) koks galėtų būti teisingas globalumo apibrėžimas, kad jo niekas nesumaišytu su nevykusiu globalios Lietuvos, Plungės, Tauragės ar kito miesto globalumu. Taip kaip dabar suprantama Globali Lietuva, ar globali Tauragė – tai tiesiog nesąmonė. Galimas variantas, kad žodis globalu, globalus kilęs iš žodžio globus – lietuviškai gaublys. Gal šį žodį ir būtų tikslinga naudoti, pavyzdžiui, kai kalba eina apie visai žmonijai (visam pasauliui) svarbias problemas. Tarkime, kai kalbame apie klimato kaitą, arba bakteriologinio, cheminio ar kitokio masinio naikinimo ginklų apribojimą, uždraudimą ir panašiai, tai tiktų pasakyti, kad tai globalios problemos. Kai kalbama apie globalią Lietuvą – tai yra tiesiog beprasmybė, kurią bando primesti žmonėms tamsos skleidėjai, kurie naikina Tautą ir valstybę. Tai tiek “naujienų tankų daliny”.

    • Žemyna:

      Na, nebūkime pesimistai – kai šiuolaikiškais tautos šviesuliais pasiskelbusiųjų paliepimu bus galutinai atsisakyta „atgyvenusios” tautos „atgyvenusio” kultūrinio paveldo, moralės, o naujos bent pradmenis sukurti ir įtvirtinti prireiks bent poros šimtų metų, Lietuva labai greitai taps globalia žmonijos problema ir pagaliau išgarsės, taps visur ir visiems žinoma.

  9. Jonas Mažintas:

    P.S. Taigi, gerbiamas Audry. Jūs, mano supratimu, dabar tikriausiai turite galimybę patekti į LRT ir organizuoti diskusiją šia tema, išaiškinti žmonėms, kad dabartinių tamsos apologetų sukurtas naujadaras globali Lietuva negali būti naudojamas, būtent ta prasme, kuria dabartiniai politikieriai šį terminą naudoja. Tai būtų ne politikavimas, o realus žingsnis siekiant apginti lietuvių kalbą nuo tokių “blūdų” Su malonumu dalyvaučiau panašioje laidoje. Sėkmės Jums.

  10. VLKK turėtų praversti:

    Skaiva Jasevičiūtė: Skersvėjis, Atomas, Ūka – mano vaikas, kaip noriu taip pavadinu?
    – 15min.lt/vardai/naujiena/lietuva/skaiva-jaseviciute-skersvejis-atomas-uka-mano-vaikas-kaip-noriu-taip-pavadinu-1050-1237898?copied

  11. Bartas:

    ”Inteligento reikalas kalbėti gražiai, aiškiai ir taisyklingai lietuviškai” . Tamsta A. Antanaiti , man labai nesiseka, nesutikau lietuviško ” inteligento”, kuris kalbėtų taip , kaip parašei.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: