A. Antanaitis: Būkime patys verti savos kalbos

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininką Audrį Antanaitį kalbina Prienų raj. ir Birštono krašto laikraščio „Gyvenimas“ žurnalistės Ramutė Šimukauskaitė ir Juveta Mudėnienė.

– Pradėkime pokalbį nuo to, kad šiemet minime reikšmingą sukaktį – prieš trisdešimt metų, 1988 metų lapkričio 18 dieną tuometinė Aukščiausioji Taryba atkūrė valstybinį lietuvių kalbos statusą. Kam jo reikėjo ir ką jisai davė?

– Prasidėjus Atgimimui, šviesiausieji Lietuvos protai mąstė, kas yra svarbiausia ir ką reikia padaryti, kad kelias į Nepriklausomybę būtų kuo trumpesnis. Vienas iš pagrindinių Sąjūdžio siekių buvo rūpestis lietuvių kalba.

Aukščiausioji Taryba atsižvelgė į visuomenės reikalavimą grąžinti lietuvių kalbai valstybinį statusą. Lietuvių kalba valstybine tapo anksčiau už trispalvę, Vytį. Sąjūdžio karta suvokė, kad valstybinė lietuvių kalba yra būtina valstybės kūrimo sąlyga.

Per trisdešimt metų valstybinė kalba Lietuvoje brendo ir stiprėjo. Jai suteiktos konstitucinės garantijos, priimti visi būtini jos statusui įstatymai, veikia kalbos politikos ir tvarkybos institucijos. Lietuvių kalba turtėjo, tvirtinasi informacinių technologijų pasaulyje. Dabar svarbiausia, kad tas natūralus kalbos raidos procesas nesustotų, kad lietuvių kalba išsaugotų savo erdvę globaliame pasaulyje.

– Mūsų kraštietis poetas Just. Marcinkevičius dažname susitikime su skaitytojais nepamiršdavo nusilenkti gimtajai kalbai. Atmintyje įstrigo paskutinė poeto kalba, pasakyta 2010-ųjų lapkritį Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje konferencijoje. Tuomet poetas su dideliu rūpesčiu kalbėjo ir apie tai, kad labai svarbu išsaugoti Tolminkiemį Karaliaučiaus krašte, Gedimino kalną Vilniuje ir lietuvių kalbą. Kaip Jūs manote, kokia dabartinė lietuvių kalbos padėtis? Ar jau turime susirūpinti dėl jos saugumo?

– Lietuvių kalba yra įrašyta į Valstybės saugumo strategiją, vadinasi, ji yra nacionalinio saugumo dalis. Rūpinamės valstybės saugumu, kariuomene, švietimu, sveikatos apsauga, lygiai taip pat turime rūpintis ir valstybine kalba.

Valstybinė kalba yra apginta įstatymais, turi savo statusą, bet dėl jos ateities valstybėje dar turime daug ką nuveikti. Įstatymai patys savaime neveiktų, jeigu neturėtume normalių švietimo programų, nuostatų, finansavimo.

Mes per retai sakome, kad mūsų kalba yra mūsų vertybė. Todėl nenuostabu, kad jaunas žmogus šiandien klausia: o kam jam reikalinga ta lietuvių kalba? Kodėl ne anglų kalba, su kuria jis pasaulyje pasiektų daug daugiau? Per 30 pastarųjų metų išaugo karta, kuri moka užsienio kalbų, ir tai labai gerai. Bet kai kuriose srityse anglų kalba vis labiau spaudžia lietuvių kalbos vartojimo erdvę.

Apgailestauju, tačiau netgi mokslo darbus dabar naudingiau rašyti anglų kalba, o labai svarbu plėtoti mokslinę lietuvių kalbą, kad mūsų kalba neliktų tik kanceliarine arba tik virtuvine…

– Kiek įtakos lietuvių kalbai turėjo istoriniai pokyčiai?

– Kalba – gyvas organizmas. Ją veikia tos pačios įtakos, posūkiai, pergalės ir pralaimėjimai, būdingi visai tautai. Deja, Vytauto laikais nesukūrėme savo rašto. Paprasti žmonės, savo tarmėmis šnekėdami, išsaugojo mums mūsų kalbą. Didelė garbė jiems. Sovietų okupacijos metu rusų kalbą priėmėme kaip okupantų kalbą ir priešinomės jos piršimui. Žinoma, visiškai įtakos išvengti nepavyko. Dar ir dabar kai kurie žodžiai klesti mūsų gyvenime. Juokauju, kad dabartinis jaunimas rusiškai nebesupranta, tačiau keikiasi vis tiek rusiškai.

– Ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir rajonų centruose, o ir mažesniuose miesteliuose daugėja įmonių užsienietiškais, dažniausiai angliškais, pavadinimais. Net ir Prienų krepšinio klubo komanda, turėjusi labai prasmingą „Vytauto“ pavadinimą, pasikeitus generaliniam rėmėjui, jau žais su „Skycop“ vėliava. Matyt, tai neišvengiama. Ką Jūs galvojate apie tai, ar įmanoma suvaldyti šį procesą?

– Manau, ne. Tačiau turime skatinti, kad valstybės įmonės ar įstaigos rinktųsi lietuviškus pavadinimus.

Smulkios privačios įmonės taip pat suranda labai gražių lietuviškų vardų: „Stiklo tiltai“, „Gėlių burtai“, „Pilnas samtis“ ar „Pirmas blynas“, tai labai savita ir gražu.

– Neseniai Birštone vykusiame diskusijų festivalyje „Būtent“ vienoje iš diskusijų buvo keliama mintis, kad angliški pavadinimai didina Lietuvos žinomumą. Ar pritariate šiai minčiai?

– Man rodos, tai tik provincialus mąstymas. Ar tikrai anglams, prancūzams ar vokiečiams labai rūpi mūsų angliški pavadinimai? Gal kaip tik atvirkščiai? Juk mes Italijoje norime matyti itališkus pavadinimus, Vokietijoje – vokiškus.

Kalba yra šalies charakteristika, jos spalvos. Atsisakydami jos, daug prarandame.

– Ar įmanoma lietuvių kalbą apginti ir nuo visokių sunkiai suvokiamų trumpinių „vau“, „čmz“ ir kitokių, kurie atėjo kartu su SMS žinutėmis. Ši tendencija ypač populiari tarp vaikų ir jaunimo. O gal neverta dėl to jaudintis, gal į šį reiškinį žiūrėti tik kaip į žaidimą?“

– Tai privačioji kalbos erdvė. Šnekamojoje kalboje vartojame daug sutrumpinimų, daug ką praleidžiame, tai normalu.

Šiais laikais pasaulis taip greitai keičiasi, kad kiekvieną dieną atsiranda tūkstančiai naujų žodžių. Vieni jų prigyja, kiti – ne. Šiandien jau prigijo žodžiai feisbukas, gūglinti.

Ypač džiaugiuosi, kai gimsta nauji lietuviški žodžiai, pvz., „dūzgės“, jos paplito vietoj angliško „after party“. Aš už tai, kad, jeigu galime, rinktumėmės lietuvišką žodį.

– Birštono savivaldybė yra įsteigusi žymaus kraštiečio kalbininko, pasaulinio lygio baltisto prof. J. Kazlausko premiją už darbus kalbotyros srityje. Šiemet per profesoriaus gimtadienį jo tėviškėje Matiešionyse premija buvo įteikta Rygos ir Stokholmo universitetų profesoriui latviui Pėteriui Vanagui. J. Kazlausko dukters Eglės nuomone, latvių kalbininko darbai  prisideda prie lietuvių kalbos sklaidos pasaulyje ir yra artimi jos tėčio lūkesčiams, nes vienas iš svarbesnių J. Kazlausko tikslų ir buvo siekti lietuvių kalbos tarptautinio pripažinimo. Ar mes viską darome, kad taip būtų?

– Lietuvių kalba jau yra pripažinta, nes ji – oficiali Europos Sąjungos kalba. Egzistuoja lietuvių kalbos centrai pasaulyje, lietuvių kalbos studijos, ji yra įdomi mokslininkams, tačiau paversti ją tokia tarptautine kalba, kokia yra anglų ar prancūzų, yra nerealu.

Tarptautiškumą aš dar siečiau su Latvija, nes esu įsitikinęs, kad kiekvienas lietuvis turėtų šiek tiek mokėti latviškai, o kiekvienas latvis – lietuviškai. Su Latvijos valstybiniu kalbos centru jau sutarėme kitais metais surengti mūsų kalbininkams latvių kalbos kursus Liepojoje, o lietuvių kalbos – Klaipėdoje.

– Ypač liūdina kai kurių šiandieninių mūsų emigrantų požiūris į savo gimtąją kalbą. Pagyvenę vos metus ar porą Anglijoje, Ispanijoje ar kitoje šalyje, grįžę atostogų jie jau tiesiog dirbtinai stengiasi kalbėti su akcentu, nuolat įterpdami svetimų žodžių. Tikrai nesitiki, kad taip greitai galima užmiršti lietuviškus. O gal aš klystu?

– Tendencija, deja, nėra džiuginanti.

Istorija parodė, kad lietuviai, išvykę svetur, labai greitai prisitaiko prie svetimos kalbos ir papročių. Išskirtinis reiškinys – JAV išeivija, lietuvių kalbą perdavusi ir trečiajai kartai. Tačiau tai buvo ne ekonominiai emigrantai, o inteligentai, intelektualai. Skaudu, bet dabartinių emigrantų vaikai dažnai jau nebemoka savo tėvų kalbos.

Aš norėčiau, kad mūsų tauta, sukūrusi valstybę, neštų ir baltiškąją kultūrą, kad šeimose ir mokyklose skatintume pasididžiavimą, jog esame lietuviai.

– Mes savo šnekamąją kalbą turtinome, skaitydami knygas, šiandien skaitymas tapo lyg ir atgyvena tarp jaunimo, jie išminties semiasi visagaliame internete. Kaip jiems galima padėti?

– Na, jie patys turbūt nesutiktų, kad jiems reikalinga mūsų pagalba…
Knygų skaitymas – bendros vidinės kultūros reiškinys. Žvilgtelėkime, ar jų tėvai skaito knygas? Mane džiugina Vilniaus bibliotekose jaunos šeimos su vaikais, besirausiančiais knygų lentynose. Skaito žmonės, tikrai skaito. Na, bet visuomet norisi, kad būtų dar geriau, ar ne? Gal vertėtų paieškoti įvairesnių, patrauklesnių formų, skatinančių atsiversti knygą, – protmūšių, konkursų, viktorinų, ekranizacijų peržiūrų? Mūsų vaikai – kitokie, tad ir įprasti būdai jiems jau ne tokie įdomūs…
Kuo mes visi galime prisidėti prie lietuvių kalbos klestėjimo? Turime labai stengtis, kad motyvacija vartoti lietuvių kalbą būtų kuo didesnė. Turime džiaugtis, kad mūsų kalba yra graži, sena, ypatinga, verta mūsų pagarbos ir meilės.

Būkime patys verti savo kalbos, savo protėvių ir istorijos.

– Ačiū už pokalbį.