R. Miliūnaitė: Atėjo metas keisti kalbos politikos ir švietimo kryptį

Gegužės 7-ąją minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šios tautai reikšmingos dienos išvakarėse Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. Ritos Miliūnaitės klausėme, su kokiais iššūkiais šiandien susiduria lietuvių kalba, spausdintas žodis ir kam labiausiai trūksta kalbinės savigarbos.

– Minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ar šiandien turime ką atgauti? Gal yra dalykų, kuriuos lietuvių kalba jau prarado?

– Spaudos šiandien – su kaupu, kalba liejasi laisvai, knygos netelpa į lentynas ir polentynius. Per šimtmetį suvirš – milžiniškas pokytis. Tarytum nieko ir nebetrūksta. O pokyčiai vyksta toliau – ir pačioje kalboje, ir visuomenės kalbinėje sąmonėje. Nieko keista, kad atsiranda naujų dalykų, kartu kas nors išnyksta, prarandama. Tik nelygu, kaip į tai žiūrėsime. Visuomenei techniškėjant, kalbos jausmą keičia perdėtas kalbos dalykų logizavimas. Be to, žmonės nebėra sėslūs, todėl maišosi, stipriau veikia vienos kitas ir kalbos. Gaila, kai kurie kalbų skirtingumai niveliuojasi. Antai, kas bejaučia įvardžių kažkoks ir koks nors vartojimo skirtumus? Lietuviai seniau rinkdavosi „būti“, dabar pagal anglų kalbą – „turėti“: balandį dažnai turime sniego ir šalčio; kažin ar turėsime gražius ir korektiškus debatus; netikrų naujienų turėsime vis daugiau – visos savo kartotekos čia neišrašysiu…

Lietuvių kalba – tautos šaknys, auginančios Lietuvos valstybę. Nedidelei besisklaidančiai tautai svarbu kiekvienas lietuviškai kalbantis žmogus. Kai naujųjų išeivių vaikiukai su tėvais ir seneliais dar kalba lietuviškai, o tarpusavy – jau angliškai, nėra ko spėlioti, kaip kalbės tų vaikiukų vaikai. Va tas anglėjančias širdis labiausiai ir reikia atgauti.

– Prieš pat Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną paskelbta, jog nebebus leidžiamas vienas iš seniausių Lietuvos laikraščių „Lietuvos žinios“. Simboliška, ar ne? Kaip įsigalinti internetinė žiniasklaida veikia kalbą?

– Kad spauda vis labiau kraustosi į internetą – sparčiai besisukančiame pasaulyje yra dėsninga. Atkrinta spausdinimo ir platinimo išlaidos, informacija plinta žaibiškai, čia pat matyti skaitytojų reakcija. Visuomenės demokratėjimas ir pačią kalbą padarė laisvesnę, šnekiškesnę. Skaitytojų akys vis labiau pratinamos prie raiškos įvairovės, prie žaismės, bet kartu ir prie kalbinių nuklydimų, kalbinės taršos.

Naujausioje savo knygoje „Kalbos normos ir jų savireguliacija interneto bendruomenėje“ parodžiau, kad interneto žiniasklaidos skaitytojai ne tik Lietuvoje puoselėja švarios, taisyklingos kalbos lūkesčius. Profesionaliosios žiniasklaidos žodį jie nori matyti kaip kalbos etaloną.

Tačiau dabartinei lietuviakalbei interneto žiniasklaidai, skirtingai nei, tarkim, prestižinei anglakalbei, dažnai gerokai trūksta kalbinės savigarbos. Anądien citavau kolegoms vieno iš stambiųjų naujienų portalų straipsnio tekstą – interviu su verslo lietuviu: kableliai sudėlioti tiek be nuovokos, kad galima suabejoti, ar to teksto nebus rengusi netreniruota kompiuterinė programa. Mokyklą baigęs žmogus taip rašyti negalėtų.

Profesionaliosios knygų leidybos reikalai, sakyčiau, nepalyginti geresni. Žaviuosi patyrusių vertėjų, redaktorių darbu – stambiosiose leidyklose buvo sukurtos ištisos jų mokyklos. Bet ar ugdoma jaunesnė redaktorių karta? O jos tikrai reikia ir reikės, vien turint galvoje neblėstantį Vilniaus knygų mugės populiarumą.

– Esate sakiusi: „Kokie esame mes, tokia ir kalba“. Tad kokie mes? Ar pagrindinė grėsmė kalbai – svetimybės?

– Kalba atspindi ne tik tai, kuo užsiima visuomenė, bet ir kokia jos intelektinė bei emocinė būklė. Dabartinė tyrimams atvira elektroninė komunikacija socialiniuose tinkluose, įvairiuose interneto forumuose ir komentaruose leidžia piešti spalvingą laisvos visuomenės portretą. Tarp mūsų randa vietą selebričiai, vipai, mačo, gykai ir frykai, hipsteriai, gandragalviai ir projektažmogiai, stambutės ir plonulės, kvyrai, trečialyčiai ir translyčiai, vatnikai, vaivorykštiniai, vaikmušiai, runkeliai ir atsilupėliai, kiaunės ir blondaunės, konteineriautojai ir pašalpiniai…

Kitos kalbos lietuvių kalboje visais laikais palieka savų pėdsakų. Kalbų mainai – pasaulyje įprastas dalykas, ir tam tikras skolinių kiekis neišvengiamas. Su kitų kalbų intarpais galima žaisti, gyvinti stilių, bet tie žaidimai nekenkia tol, kol neprarandamas saikas, kol iš vartosenos nepradedamos agresyviai stumti savos raiškos priemonės. Jeigu kitų kalbų poveikiui nebūtų sąmoningos atsvaros tiek visuomenėje, tiek valstybės mastu, – lietuvių kalbos savitumas nyktų greičiau.

Nauja tai, kad anglų kalba į lietuvių kalbą skverbiasi jau ne tik pavieniais žodžiais. Tingima pakrutinti smegenis, todėl į lietuvių kalbos srautą – sakytinį, rašytinį, viešąjį ir privatųjį – įterpiamos skolintos frazės, ištisi sakiniai. Tai tampa įpročiu. Kalbinių nuostatų tyrimai rodo: žmonės vis dažniau pripažįsta, kad kai kuriomis temomis jiems lengviau kalbėti angliškomis frazėmis ar apskritai kalbėti (rašyti) angliškai nei ieškoti lietuviškos raiškos. Ką tai rodo? Kad anglų kalba per paviršinį lietuvių kalbos sluoksnį veikia mąstymą. Lietuvių kalba iš kai kurių sričių ima trauktis, pirmenybę atiduodama kitakalbei terminijai, konstrukcijoms, o galiausiai ir visam kitakalbiam tekstui.

Jei norime bent sušvelninti neigiamus šio proceso padarinius, reikia jau ne medžioti pavienes svetimybes, o keisti kalbos politikos ir švietimo kryptį. Į kultūrinę lietuvių kalbos formą, kokią turi visos civilizuotos tautos, – bendrinę kalbą – daugiau kaip per šimtmetį sudėta tiek pastangų, kad paleisti ją vėjais nebūtų protinga.

– Tvarkote Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną. Ar išties atsiranda labai daug naujų žodžių? Kas juos dažniausiai kuria?

– Į Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną (www.naujazodziai.lki.lt/) atrenku naująją XXI a. pradžios leksiką, kurios nėra pagrindiniuose lietuvių kalbos žodynuose. Į norminamuosius žodynus patenka tie nauji žodžiai, kurie pavadina naujus dalykus ir tinka bendrinei kalbai. O duomenyne svarbu matyti visą gyvą naujadaros ir skolinimosi vyksmą, tad čia nevengiame pateikti ir situacinės, tik konkrečiam atvejui sukurtos, ir nenorminės, ir jau beįsigalinčios leksikos.

Naujų žodžių – ir skolinių, ir naujadarų – tiek daug, kad mudvi su doktorante Agne Aleksaite, galėdamos šiam darbui skirti tik po kokią valandą kasdien, nespėjame visų aprašyti ir pateikti duomenyne. Dalis naujų žodžių, kurių aptinkame pačios, kuriuos pluoštais siunčia duomenyno lankytojai, bent jau gula į kartoteką, kad nedingtų.

Jeigu atidžiau pasidairytumėte po šį duomenyną, įsitikintumėte, kad naujus žodžius kuria anaiptol ne kalbininkai (šie nebent pavieniais atvejais). Naujus žodžius kuria visi kalbos pajautą turintys žmonės – ir ne tik žinomi visuomenėje.

Kadaise pradėjusi tvarkyti Naujažodžių duomenyną, tik svajojau, kad naujų žodžių kūrimas galėtų tapti mada, puikia saviraiškos forma. Šiandien tai vyksta ir rodo, kad mūsų kalba turi užtektinai gyvybinių galių ir išteklių, o žmonės – kūrybinio parako.

– Kokių įdomesnių ir netikėtų naujadarų atsirado pastaruoju metu?

– Įdomesnių naujų žodžių atrenku duomenyno naujienoms. Jas pasklaidžius matyti visuomenės aktualijos ir kasdienybė: kavinžmogiai, skiepeniai, antiskiepininkai, žurnališiai, žurmulys, mažataršis, -ė, madnešys, savisvarba, greitmakaroniai, likutiena, uostukas… Neaiškinsiu čia jų reikšmių – jas galite nujausti arba žvilgterti į patį duomenyną.

– Ar internetinis šveplavimas, kai rašoma be lietuviškų rašmenų ar naudojant įvairius trumpinius, labai veikia jaunosios kartos rašybą? Ar su šia technologijų amžiaus rykšte kalbininkai pajėgūs kovoti?

– Gyvuoja toks supratimas, kad švepla ir pilna trumpinių elektroninio bendravimo kalba yra ištisas blogis. Nepulčiau kapoti tos „amžiaus rykštės“ kirviu. Reikia atskirti du dalykus. Trumpiniai (jiems, beje, sugalvotas naujadaras santrumpukai) ir kitokios elektroninio bendravimo žaismės, įvairūs jausmaženkliai būdingi visoms elektronizuotoms bendruomenėms. Jie nulemti pačios elektroninės terpės, greito kasdienio bendravimo ir teikia naujų raiškos galimybių.

Kas kita – šveplasis raštas, kurį lėmė iš pradžių lietuviškiems rašto ženklams nepritaikyta programinė įranga ir įrenginiai. Žinoma, rašybos įgūdžius tas šveplavimas apgadino. Mokytojai lituanistai pastebi, kad dėl to (ir dėl kitų priežasčių) mokiniams sunku darosi atskirti, kur e, kur ė, kur nosinė ar paukščiukas. Dabar techninių kliūčių beveik nėra, tad tikiuosi, iš to šveplavimo anksčiau ar vėliau išaugsime. Rašyti šveplus dalykinius laiškus jau pasidarė nepadoru.

– Kur krypsta lietuvių kalbos politika Lietuvoje? Ką pasakytumėte apie siekius įteisinti nelietuviškas raides?

– Šiandien galiu drąsiai sakyti: ne krypsta, o kreipiama. Šios kadencijos Seime ir Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje (VLKK) atsirado daugiau politinės valios rūpintis kalbos politika. VLKK įkurta Kalbos politikos pakomisė, pernai Seimas patvirtino Valstybinės kalbos politikos 2018-2022 m. gaires, šiemet Vyriausybė – tų gairių įgyvendinimo priemonių planą. Taip pat parengta Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programa. VLKK rengiamasi itin atsakingam darbui – sukurti ilgesnio laikotarpio kalbos politikos strategiją; čia kol kas esame gerokai atsilikę nuo artimiausių kaimynų latvių ir estų.

Jei kalbėtume apie nelietuviškas raides asmens dokumentuose, turime spręsti, kas svarbiau: atskirų piliečių grupių teisių iškėlimas ar visų Lietuvos piliečių integracija valstybinės kalbos pagrindu, nes asmens dokumentai rodo piliečio santykį su valstybe. Dėl užsienio pilietybę turėjusių asmenų ir už užsieniečių ištekėjusių moterų pavardžių rašymo būtų atskira kalba, o dviguba pilietybė iškeltų dar krūvą naujų klausimų.

Kalbos politika nebus veiksminga, jeigu jos nepalaikys visuomenė. Visi turime auginti tautos šaknis, saugoti kalbos gyvybę: savo buvimu, mintijimu, kalbėjimu, rašymu, vaikų mokymu, naujų kalbos galių atradimu.