Kalba, pasakyta Lietuvos Respublikos Seime, prisistatant kandidatu į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko pareigas 2017-11-14 d.
Gerbiamieji Seimo nariai,
Valstybinė Lietuvių Kalbos Komisija – tai įstaiga, sprendžianti Valstybinės lietuvių kalbos politikos įgyvendinimo klausimus. Trijuose komisijos darbo baruose – kalbų politikos, kalbos norminimo bei sklaidos ir švietimo – šiandien įžvelgiu šiuos svarbiausius uždavinius:
1. Kalbų politikos smaigalyje – būtinybė plėtoti lietuvių kalbos vartojimą valstybėje ir skleisti ją užsienyje, pirmiausia per išeivių lituanistines mokyklas ir per baltistinius mokslo centrus, pabrėžiant jos svarbą bendrojoje Europos kultūros istorijoje.
Reikalinga bendra integruota programa, kurioje būtų aiškiai numatytos visų aktyviau Lietuvoje vartojamų kalbų perspektyvos, sukurta vientisa kalbų politikos vizija.
Būtina stiprinti lietuvių kalbos vartojimą išeivijoje, sudarant sąlygas išmokti lietuvių kalbos ir grįžtančių išeivių vaikams. Ko gero, tam reikėtų net specialios programos.
Ypač pabrėžčiau kalbos politikos demokratėjimą, priartinant šią politiką prie vartotojo, siekiant kalbos suprantamumo, patrauklumo, modernumo, pritaikant ją ne tik kasdieniniam patogiam vartojimui, bet ir skaitmeninei erdvei, informacinėms technologijoms, kad jos ištekliai nebūtų kaip kliūtis, bet padėtų tiek kūryboje, tiek kitoje darbinėje veikloje.
Buvau viešai kritikuojamas, jog sakiau, kad lietuvių kalba nėra vien kalbininkų baras, kad ji priklauso ir turi rūpėti pirmiausia jos vartotojams, o komisija turėtų jiems talkinti. Šią mintį pakartoju ir čia. Manau, kad su ta mintimi daugelis turėtų sutikti. Tuo labiau, kad ir nuomonės apie esą despotišką praėjusios kadencijos komisijos veiklą – nėra tiesa, o vien tik išpūstas mitas.
Dar vienas svarbus kalbos politikos reikalas – Konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos įstatymas, kurio greitesnį priėmimą komisija turėtų nuolat skatinti, bendradarbiaudama su Seimu ir kitomis valstybės institucijomis ir kituose teisėkūros baruose, teikdama išsamiai pagrįstus pasiūlymus bei išvadas.
Šioje srityje svarbu didinti ir akademinių institucijų galimybes, daugiau ekspertinių galių suteikiant universitetams ir pirmiausia Lietuvių kalbos institutui. Tačiau būtina prisiminti, kad lituanistikos ir baltistikos mokslai visavertiškai gali gyvuoti tik Lietuvoje ir Latvijoje. Tad apie jų vertę pirmiausia turėtų būti sprendžiama pagal nuveiktų darbų svarbą, o ne pagal tai, kiek jie indeksuoti kur nors užsienyje. Bendradarbiaujant su akademinėmis institucijomis, būtina saugoti ar net atkurti lietuvių kalbos bei kitas lituanistikos katedras ten kur jos staiga virsta abstrakčiomis taikomosios kalbotyros ar kitų kultūrų tyrimo katedromis.
Būtina greičiau įjungti lietuvių kalbą į šiuolaikinių semantinių technologijų plėtrą. Tuo labiau, kad lietuvių kalba tam ypač tinka. Būtina kurti patrauklią elektroninę erdvę lietuviškai.
Kalbos tvarkytojai ir jų statusas rajonuose – atskira tema, kurią reikėtų atidžiai panagrinėti. Kas jie šiandien yra? Merų kalbų rašytojai ar tikrieji kalbos puoselėjimo šeimininkai?
2. Kalbos korpusas arba norminimas, kuriam šiuo metu skiriama išties daug dėmesio, ypač Terminų bankui bei kitose lietuviško pritaikymo srityse. Iš esmės šis darbas atliekamas gerai, todėl komisijos uždavinys – tęsti, organizuotai plečiant šį darbą, išsaugant tradiciją, ekspertus, kurie jau turi įdirbį ir patirtį.
Tačiau katastrofiškai trūksta naujos šiuolaikiškos gramatikos, dienos šviesos dešimtmečiais neišvysta naujasis bendrinės kalbos žodynas. Ir tai ne vien Lietuvių kalbos instituto darbo reikalas, komisijos finansuojamos programos turi būti kreipiamos šia kryptimi.
3. Švietimas. Ko gero, ši sritis yra labiausiai užleista, nes nepripažįstama kaip svarbus komisijos darbo baras. Pasižiūrėjęs Seime praėjusį penktadienį surengtą konferenciją, supratau, kad ir praėjusios kadencijos komisija tai pabrėžė. Būtina ieškoti dar glaudesnio sąryšio su Švietimo ir mokslo ministerija, tobulinant lietuvių kalbos ugdymo programas, įskaitant ir kitakalbių švietimo politikos sritį.
Kitas aktualus klausimas – kalbos kultūros sklaida. Kaip padaryti ją patrauklią mokyklose, žiniasklaidoje?
Arba kitas klausimas, kodėl kalbos kultūros dėstymas aukštosiose mokyklose yra finansuojamas iš VLKK biudžeto? Ar tai reiškia, kad kalbos kultūra yra atgrasi ir svarbi tik komisijai, nes nėra verta būti visaverte aukštųjų mokyklų studijų disciplina? Ko gero, reikėtų išspręsti pagrindinį esminį klausimą – kaip išmokyti lietuvių kalbos patraukliai, ne tik nesukeliant atstūmimo ar baimių, bet atvirkščiai – iššaukiant jaunosios kartos pasididžiavimą turtu, kurį pati istorija mums dovanojo, ugdant kalbos jausmą.
Gal pats laikas keisti pamokamąjį pagrasomąjį toną, kuris dar vis pasitaiko, pristatant VLKK politiką visuomenei?
Čia, beje, mano žurnalisto patirtis turėtų labai praversti, dar labiau priartinant komisijos veiklą prie praktikos, kaip ir tai, kad pats esu kalbos praktikas, radijo žurnalistas, septyniolika metų dirbęs eteryje, tuomet lietuvių kalbos inspekcijos išrinktas taisyklingiausiai kalbančiu Lietuvos žurnalistu.
Buvau kritikuojamas, kad nesu iš akademinės sferos, todėl esą susidursiu su sunkumais, derinant ekspertines nuomones. Mane, Seimo pageidavimu, į komisiją delegavo Lietuvos žurnalistų sąjunga kaip žmogų, turintį lituanistinį išsilavinimą, filologijos magistro laipsnį bei kaip sąjungos vicepirmininką, kurio viena iš pagrindinių pareigų yra ryšių su įvairiausiomis institucijomis palaikymas, žurnalistų bendruomenės telkimas, diskusijų moderavimas, įsiklausymas į įvairias nuomones.
Manau, kad tas įdirbis praverstų ir dirbant komisijoje. Ir tai yra kaip tik mano kandidatūros stiprioji pusė. O atidus įsiklausymas, įvairių nuostatų nagrinėjimas ir derinimas – tai mano profesinė duona pačiose įvairiausiose srityse. Kodėl šie gebėjimai turėtų trukdyti kaip tik tame bare, kuriame esu daugiausia profesiškai išsilavinęs? O tiriamieji įgūdžiai, manau, tik padėtų pasiekti komisijos teikiamų pasiūlymų ar išvadų logiško pagrįstumo, aiškumo, suprantamumo, išsamumo.
Turiu nemažai patirties bendraujant ir su politikais. Su daugeliu iš jūsų esu bendravęs, ir turbūt nė vienas negalite pasakyti, kad neišklausiau, spaudžiau, neleidau pasisakyti, kaip nors primečiau savo šališką nuomonę, nepagarbiai elgiausi. Šių pagarbos bei atidaus įsiklausymo principų laikyčiausi ir dirbdamas komisijoje, kuri yra kolegiali institucija. Kita vertus, žurnalistinio bendravimo patirtis man leistų oriai atstovauti komisijos nuomonę, atsiribojant nuo politinių žaidimų, viešai apginant jos dalykines nuostatas bei savarankiškumą, plačiau ir suprantamiau viską išaiškinant viešojoje erdvėje.
As pries lietuviskos abeceles Sulenkinima!!!
Lietuvių abėcėlė turi būt tik lietuviška, be jokių invazinių raidžių… 32 raidžių tikrai pakanka.
Palaikau p. Audrį Antanaitį, jo geranoriškumą ir kompetenciją, bet matant, koks yra pasipriešinimas iš konservatorių ir liberalų, sunku pasakyti kaip pakryps reikalai. Tai priklausys nuo “valstiečių” daugumos, o jų gretose yra visokių. Sėkmės rinkimuose.
Už Audrį Antanaitį.
Už A. Antanaitį.
Audrys Antanaitis:
,,kultūros istorijoje, integruota programa, perspektyvos, politikos vizija, specialios programos, politikos demokratėjimą…………………. ”
Audrys Antanaitis:
,,Kitas aktualus klausimas – kalbos kultūros sklaida.” – AKTUALUS…
“Aš manau, kad jūs turite puikią progą dabar pasakyti savo nuomonę apie tris raides ir pagrįsti arba paneigti galimas kalbas apie jūsų politinį paskyrimą“
Gabrielius Landsbergis Audriui Antanaičiui
“… apie tris raides aš nesu pasakęs (nuomonės) todėl, kad, kaip profesionalas, aš negaliu sau leisti atsakyti nematydamas tyrimų, neturėdamas ekspertų nuomonės, neįsiklausęs ir neišgirdęs visų profesionalų nuomonės. Todėl aš pasakysiu visiškai atvirai.
Šiandien aš neturiu savo nuomonės ir aš manau, jog ir kaip komisijos pirmininkas aš pirmiausia įsiklausysiu į argumentus, surinksiu visus argumentus, iškelsiu visus reikalingus ir įmanomus klausimus ir kai jau turėsiu atsakymus, tuomet susidarysiu savo nuomonę. Aš manau, to, kad man patinka ar nepatinka, tiesiog per maža, kad aš jums pasakyčiau: taip, aš norėčiau, kad tos trys raidės būtų ar ne.”
Audrys Antanaitis Gabrieliui Landsbergiui
Kietai politikos lanku suveržta galva nepajėgi net pati sau iškelti klausimą – o ar tikrai yra tik ši viena išeitis-gelbėtoja? Gal jų daugiau gali būti?
Ne pirmus metus stebint politikus, jau seniai buvo galima prieiti išvadą, jog politikai paprastai tik savo partinės ar asmeninės naudos siekia. Net ir šalies, partijas maitinančios tautos gerovės sąskaita. O Lietuva nuo savanaudžių, gobšių partijų jungo dejuoja garsiau, negu bet kada.
O ar ne visai Lietuva, ne visų pirma JAI geriausio sprendinio siektų A. A.?
Bet ir panižo
tos QWX
Gabrieliui Landsbergiui
ant galiuko …
Reik pasakyt, “neskaniai” jo atsakymas atrodo – lieka tikėtis, kad A. Antanaitis nenuspręs pritarti svetimų kalbų (jokių ne “trijų raidžių” – gi tiek rašyba, tiek tarimas bus nelietuviški) įvedimui į Lietuvos asmens dokumentus, kad įrodytų, jog tai nebuvo “politinis paskyrimas”. O liberastas Anūkas ir jo šutvė los bet kokiu atveju, tad prie jų taikytis tiesiog kvaila būtų.
Paklausiau A. Antanaičio kalbą ir nesuprantu, ko čia taip džiūgaujama:
1. Jis kalba apie kalbų – ne kalbos politiką, vadinasi, be, lietuvių kalbos, turėtų būti ir daugiau…
2. Jis kalba apie kalbos politikos demokratėjimą – vadinasi, laisvės būtų tik daugiau. Tai gal ir nėra blogai…
3. Klausimą dėl svetimų raidžių jis laiko išspręstu – vadinasi, komisijos nuomonė greičiausiai liktų tokia pati…
Labai rimta, atsakinga A. Antanaičio kalba, verta Kalbos komisijos pirmininko. Pirmą kartą po daugelio metų atkreiptas dėmesys į tas sritis, kurios buvusios Kalbos komisija buvo nustumtos į paraštes. Buvusi komisijos pirmininkė skirstė lėšas savo rato “lojaliems kalbininkams”, nebendravo su visuomene, neaiškino priimtų sprendimų esmės, priiminėjo politizuotus nutarimus. Kalbos komisijos pirmininko pakeitimas yra savalaikis, per ilgai užimti pareigas yra žalinga, atsiranda draugų ratas ir pan.
negali būti nė klausimo apie valstybinės kalbos statuso keitimą kažkokių qwx pagrindu. Tai – nei politikų,teisininkų ,o tuo labiau – kažkokios Lenkijos reikalas
Kadangi į politologijos terminų žodynus naujoji nuo dabar draudžiamos sąvokos prasmė dar nespėta įtraukti, gal VLKK, kai jau ten ją trauks, greta sąvokos „p…rastas” išaiškinimo galėtų kartu ir Seime girdėtą naująją sąvoką „š..do gabalas” išaiškinti? Ar ši sąvoka taikoma tik parlamento nariams, ar ir kitiems politikams, ar tik tam tikrai parlamentarų frakcijai, ar visiems? Ar ji bet kokiomis aplinkybėmis vartojama, ar, pvz., iškilmingomis, pvz., Seimo nario priesaikos Lietuvai ir LR Konstitucijai metu? O gal yra kažkokios kitos savybės, nusakomos šia sąvoka?
Dėkoju VLKK iš anksto.
………….
VLKK, priėmusi sprendimą dėl žodžio „PEDERASTAS“, negali perrašyti Oksfordo žodyno
– pozicija.org/vlkk-priemusi-sprendima-del-zodzio-pederastas-negali-perrasyti-oksfordo-zodyno/