P. S. Krivickas. Lietuvių kalbos riktai ir reikalai (18)

Žiniasklaida | sumin.lt nuotr.

Žiniasklaida | sumin.lt nuotr.

Ar pamenate tie, kas dalyvavote Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) praėjusiame suvažiavime, vykusiame 2014 metų lapkričio 22 d. nutarimą Dėl lietuvių kalbos vartojimo žiniasklaidoje? Štai jo pradžia:

Mes, LŽS XVI suvažiavimo delegatai, reiškiame susirūpinimą ir raginame visas žiniasklaidos priemones bei valstybines organizacijas skubiai imtis priemonių prieš lietuvių kalbos susinimą viešojoje erdvėje.

Visų organizacijų vadovai privalo imtis asmeninės atsakomybės siekiant valstybinės kalbos taisyklingumo, turtingumo ir grožio.

Kas gi kalbos antisusinimo linkme nuveikta per ketvertą metų?

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba lapkričio 16 d. paskambino tokiu pavojaus varpu: kiemo leksika per Facebook‘ą įsitvirtina žiniasklaidoje?

„Pastaruoju metu (…) vis daugiau pavojingų tendencijų Lietuvos žiniasklaidoje paplitusiuose autoriniuose komentaruose. Tokių komentarų autoriai vis dažniau ignoruoja kalbos kultūrą, nešališkumą, jų tekstuose pateikiama informacija ir žodžiai balansuoja ties etikos ir elementaraus padorumo riba. (…) Ar kiemo leksika būtina visuomenei? Kokia bendravimo ir oponentų kritikavimo kultūra formuojama, jei nepatinkantys oponentai tikslingai išvadinami įžeidžiais žodžiais? (…) Nejau nesuprantama, kad tokie komentarai dar labiau skatina patyčias, neapykantos kurstymą, visuomenės kiršinimą? Atsakomybę dėl to turėtų prisiimti ir žiniasklaidos priemonės“.

Ką jau ten „kiemo leksika“? Nors ir kieme padorūs žmonės vengia kreikti ne tik buitines, bet ir žodines šiukšles? Užtenka atidžiau pasidairyti ne po anoniminių komentatorių, o po profesionalių kolegų internetinius rašinius ar viešų asmenų pasisakymus per radiją, televiziją, kad pamatytum stebėtiną neatidumą elementariai korektūrai ar dar daugiau – kurtumą gimtosios kalbos žodynui ir stiliui.  Tik keletas žodinio šleivumo pavyzdžių. Girdime nuolat viešai kartojant: „šioje vietoje, šioje vietoje…“ Dažniausiai ne vietos, o laiko ar kitokių aplinkybių prasme. O jau „priimti sprendimą“ tiesiog prikepė prie tekstų ir liežuvių. Ar girdėjote vaikystėje, kad mama būtų „priėmusi sprendimą“ kepti blynus, o  ne tiesiog nusprendusi. Čia, matyt, bus padėję rusai savo posakiu „принять сто грамм“, bet visai kita prasme. Jau net nebesinori kalbėti apie iki kaulų smegenų įsiėdusią bendratį po „kad“ (kad daryti, kad norėti) ar idem per idem (tas pats per tą patį) „šiandien dienai“, ar „atstovėti“ apginties prasme. Arba suplakant vienaskaitą su daugiskaita: „Du tūkstantis aštuonioliktieji metai.“

Nesirengiu čia prieš jus dėstyti viso „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo“, tačiau labai patarčiau Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK) jo nepaversti vien tik patariamuoju. Atvirkščiai: po daugiamečio rusenimo neturime pasiduoti globaliajam anglėjimui. Jokiu būdu neturime silpninti „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo“ svarbos. Nuo jo turėtų pradėti kiekvienas per kalbą viešai pasireiškiantis, ypač seimūnai ir aukštavaldžiai biurokratai. Jonas Jablonskis yra sakęs: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti.“ Atmintin grįžta prieškario Lietuvos kultūrai didžiai busipelnęs žmogus Levas Karsavinas.

1922 m. rugpjūčio 16 d. jauną Peterburgo universiteto profesorių Levą Karsaviną areštuoja čekistai, ir jis nuteisiamas tremčiai be teisės grįžti į Tėvynę. L. Karsavinas nuvyko į Berlyną ir aktyviai tęsė mokslinę veiklą. Po ketverto metų Karsavinų šeima (jis, žmona ir trys dukterys) persikelia į Paryžių, bet ten gyvena vos metus. Levas Karsavinas priima savo studijų draugo Peterburgo universitete, tapusio Lietuvos premjeru, Augustino Valdemaro kvietimą. Jis 1927 m. lapkričio 16 d. išrenkamas Kauno universiteto  ordinariniu profesoriumi. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, profesorius nepasitraukė į Vakarus, nes nesijautė kam nors prasikaltęs Grįžusių komunistų jis pakviečiamas vadovauti Vilniaus dailės muziejui. Tačiau  neva už antitarybinę veiklą 1950 m. L. Karsavinas nuteisiamas dešimčiai metų kalėti ir, neatlaikęs Gulago kankynės, po poros metų miršta.

Kaip jis puikiai išmoko lietuvių kalbą, rodo lietuviškai parašyta penkiatomė „Europos kultūros istorija“. Įžangoje autorius prisipažįsta: „Pradėjau rašyti vos teglėzodamas lietuviškai ir tik rašydamas kalbos tepramokau. Todėl prašau dovanoti man, kad daug kas „perdaug lietuviškai“ pasakyta, o šis tas ir vertimėliu kvepia.“  Užtat kokia išmintimi alsuoja kad ir šis profesoriaus Levo Karsavino sakinys: „Menas yra žmogaus dvasios savižina.“ Štai tokiems rusams, kaip Levas Karsavinas, dailininkas Mistislavas Dobužinskis, architektas Vladas Dubeneckis norisi žemai nusilenkti.

Lietuvai minint valstybinės lietuvių kalbos statuso atkūrimo 30-metį Seime surengta spaudos konferencija „Atkurtam valstybinės lietuvių kalbos statusui – 30“. Joje dalyvavęs Mykolo Romerio universiteto profesorius, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Adas Jakubauskas teigė, jog būdamas totorių bendruomenės lyderis gali didžiuotis, kad jo gimtoji kalba yra lietuvių. „Šiandien Lietuvoje gyvena 154 tautybių žmonės. Žinoma, tokių senų bendruomenių kaip totoriai, žydai, lenkai, gudai, karaimai atstovai puošia Lietuvos valstybę“, – teigė profesorius. – „Lietuvių kalba turi tapti širdies ar kraujo kalba, jaunajai kartai turi būti garbė, kad ji kalba ta kalba – viena archajiškiausių kalbų. Mokslininkai turi kartais susirinkti ir tartis, kaip išsaugoti lietuvių kalbą.“ A. Jakubauskas išsakė savo nuomonę dėl tautinių mažumų integracijos problemų: „Tautinės mažumos turi nepriekaištingai mokėti lietuvių kalbą, nes tai padeda integruotis į Lietuvos gyvenimą.“ Profesoriaus nuomone, jaunoji karta puikiai moka lietuvių kalbą ir tokia integracija vyksta. Toks įspūdis jam susidarė su kolegomis lankantis Šalčininkų krašte. Arba šaunus Visagino jaunimas.

Lietuvių kalbos modernizavimas nepakenks jos archaiškumui, sakė toje konferencijoje VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis. „Lietuvių kalba yra archajiška ir moderni kalba. Šios sąvokos viena kitai neprieštarauja. Vengčiau žodžio – liberalizavimas. Modernizavimas lietuvių kalbos archajiškumui, gramatikai ir struktūrai neturi kenkti, o turi vystyti. Modernizuokime savo kalbą ir ženkime koja kojon su laiku“, – teigė VLKK pirmininkas. Pasak jo, kaip modernizuoti kalbą, privalu susitarti ir kalbininkams, ir visuomenei.

Čia (taip, „šioje vietoje“, stovint prie šis tribūnos) kyla nuodėminga mintis, kad reikėtų modernizuoti ne tik kalbą, bet ir abėcėlę. Neišsigąskite. Nesiūlau liesti tradicinės įsigalėjusios, tačiau greta sukurti alternatyvią. Juk štai itališkoje abėcėlėje 26 raidės ir, panaudojant atitinkamus derinius, jų pakanka ir balsėms pailginti ir priebalsėmis pašnypšti. Tai puikiausiai tiktų ir telefoninėms žinutėms ir taisyklingiau rašant kompiuteriais, neturinčiais raidžių su lietuviškomis nosinėmis ar kitais originaliais akcentais.

Taip, kalba yra svarbiausias ir brangiausias mūsų profesinis įrankis.  Kaip virtualioji realybė toliau keis žiniasklaidą, ar socialiniai tinklai taps dar stipresne atsvara žiniasklaidos priemonėms? Argi mus ir ateityje turės vienyti tik alus, paviršutiniški malonumai ir kruvinos sensacijos? Ką ir kaip dažnai girdime, skaitome, matome per televizijas apie mūsų pasaulinio lygio lazerių fiziką, apie stebukladarius medikus, apie mokslininkus užsienyje, apie jaunąjį matematiką, laimėjusį aukso medalį pasaulinėje olimpiadoje? Tai, atseit, kruvinomis sencacijomis atbukintai „plačiąjai visuomenei“ nėra įdomu, tuo pačiu ir neperkama. O juk žurnalistika gali būti ne vien kandančioji, bet ir guodžiančioji. Tai patvirtino ir neseniai į Lietuvą atvykęs Romos Popiežius.

Jei būtų mano valia, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga – teikčiau premijas žurnalistams už lietuvių kalbos taisyklingumą, turtingumą ir grožį, kaip minėta šio pasisakymo pradžioje cituotoje rezoliucijoje. Gal tokiai  premijai tiktų Jono Jablonskio arba jo slapyvardžio Rygiškių Jono vardas?

Apie tai, kad reikia „ištaisyti kalbą“ prieš du šimtus metų svajojo mūsų raštijos pirmtakas, savo antkapiui skyręs tokius žodžius:

Žinok, ateivi, jog tas kapas yra
Tikro
žemaičio ir garbingo vyro,
Kurs kalbą mūsų ištaisyti troško,
O pats vadinos Dionizas Poška.

Parengta pagal 2018 m. lapkričio 24 d. Vilniaus Rotušė,  Lietuvos žurnalistų sąjungos XVII-ąjame suvažiavime skaitytą pranešimą

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *