Kas trukdo naujos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudarymui?

Gerb. Žemyna,noriu Jums paprieštarauti dėl sekančių žodžių : “Ar mūsų kalba, tiek amžių guita lauk ir slopinta, jau pasiekė tą lygį? Ne, nes negalėjo.”
Lietuvių kalba yra išsaugojusi dešimčių tūkstančių (70.000) metų išpuoselėtą dainingumą, kai prancūzų kalba pradėjusi trumpėti iš gaulių (gauloise), liaudynų ir varangių (francaise) kalbų mišinio išsaugojo daugybę puošmenų savaime grįždama prie žodžių jungimo balsėmis, todėl kartais tariamas galinis priebalsis, jei sekantis žodis prasideda balsiu ir atvirkščiai, vengiama baigti vieną žodį baigti priebalsiu ir kitą pradėti priebalsiu.
Lietuvių kalba amžinai kalbama ištariant taisyklingai ir iki galo visus garsus, be skubos, nukandimų ir per tiek metų yra viskas susikratę, pasižymi nuostabiu dainingumu, kitakalbiams klausantis mūsų kalbėjimo lietuviškai visas sakinys skamba lyg trumpas išdainavimas, kur neina atsekti nei žodžių pradžios, nei pabaigos. Asmeniškai man yra pasakęs vokietis, kad tiek daug S padaro sakinį slidžiu besiraitančiu unguriu.
Dėl lietuvių kalbos bendrinimo mes esame praradę nemažai : nebeliko kasdieninėje kalboje dviskaitos (ją sutikti galima apie Kidulius) – netgi buvo ‘du litai’ vietoj ‘du litu’, nebeliko in, ing, miškan, labai daug tvirtapradžių priegaidžių vietoj tvirtagalių (pvz. merg’aitė vietoj mergai~tė), vardinti tikrai daug reikėtų.
Lietuvių kalba nepaisant lietuvių tautos nešamo jungo dvasiškai išliko atspari per šimtmečius ir mums tereikia išsaugoti bent tokią, kokią ją turime šiandien po daugybės mūsų kalbininkų įdėto triūso.
Dėl naudojamų tarptautinių žodžių, kurių dauguma kilme yra iš graikų ir liaudynų kalbų – reikia atlietuvinti, kurti naujadarus ar perskaityti pirminiu skambesiu, tik abiems kalboms pradėjus nusilietuvinti ?
Žvelkiva :
– graikų huakintos – hiacintas, gal žvakintas (pasižiūrėkite nuotraukoje),
– gr. sfarangi (sfaraggi) – liaud. asparagus – vok. Spargel -liet. šparagas, gal svarangis,
– gr. huaina – hiena, gal žvaina,
– gr. kolombos – keliautojas, tai gal skalambas,
– gr. kentros – centras, gal keintras, gal kėtras, gal skeitras,
– gr. kedros – kedras, gal kėtras,
– gr. kitrina – citrina, gal kėtryna,
– gr. kuon -šuo, iš jo išvestas liaud. cinicus (iki 5 amžiaus pab. tartas kinikus), tai gal šuninkas, ir t. t. iš graikų,
– liaud. bonus – bonusas, gal dovanus,
– liaud. fiesta – fiesta, gal švensta, gal telieka šventė,
– liaud. aura – aura, tai juk ta pati aušra,
– liaud. forma – forma, gal daryma ar darma (fumus < dūmas),
– liaud. textilus – tekstilė, juk tai tėkštilė,
– liaud. textus – tekstas, juk tai tėkštas, ir t.t. iš laidynų.
Tūkstančiai tokių pavyzdžių, tai tik truputis čia.
Europos kalbose daugybei svetimžodžių yra sukurta savi žodžiai, pvz. vok. Ehrgeiz vietoj Ambition, tikras vokietis inteligentas sakys pirmąjį.
Gausus svetimžodžių naudojimas rodo žmogaus nesusitupėjimą, reiškinį reikėtų palyginti su cigaretės poreikiu, kuris prilygsta mamos spenio paieškai ir įsitvėrimui – ateina užtikrintumas savimi.
Anglų kalba, kuri yra labai prasta ir savo žodynu, ir savo sandara, užtvindžiusi pasaulį, tiesiog bukina kitų tautų žmones, ypač atsisakančius ir nuvertinančius savo motinos kalbą.
Savo žodžių anglų kalba iš laikų prieš J.G. Kaizario užkariavimą teturi apie 2000, visi kiti yra atneštieji ar anglių nuo Šventynės (Schwentine) upės prie Kylio, ar šėkšnų (saksų), ar normandų ((lietuviakalbių vikingų – vikingas tegali būti tik lietuviškas žodis, Skandinavijoje ir šiandien pilna lietuviškų vietovardžių, ką jau kalbėti apie laikus prieš krikštą) toje Normandijoje labai gražūs bajorai su pavardėmis kaip Habart ar žemaitis Gabartas Lietuvoje), gauti per prancūzų, liaudynų ir graikų kalbas, prisirankioti D. Britanijos kolonijose.
Gerb. Žemyna, reikia suprasti kokią kalbą turime, suprasti ją visa jos didybe, nesižavėti dirbtinai gludintomis kalbomis per kelis paskutinius šimtmečius, kai jos prarado savo lietuvišką skambesį, tas dirbtinis gludinimas taip ir neprilygsta savaime išsigludinusiai lietuvių kalbai per 70.000 metų.