Lietuvos ir Latvijos baltų tikėjimo tęsėjai palaiko kovotojus už Lietuvos miškų išsaugojimą (1)

Dievturiai | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Spalio 13 d., šeštadienį,  iš visų Lietuvos kampelių į visuotinį pėsčiųjų žygį per Labanoro miškus ir kirtavietes, skirtą atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į negailestingai naikinamus Lietuvos miškus ir sengires, buvo susirinkęs gausus žygeivių būrys. Tautiečiai įkvėpti senojo baltų tikėjimo nuostatų, pajuto skausmą dėl naikinamo miško. Juk giliai širdyje kiekvienas lietuvis yra augte suaugęs su gamta ir negali pakęsti nedarnos. Šis žygis pradėjo naują tarpsnį mūsų tautos gyvenime, ne veltui daug kas pasijuto tarsi stoję Baltijos kelią. Tik šį kartą stojome ginti mūsų gamtos, to Tėvynės kūno, su kuriuo esame augte suaugę.

Gana ilgai kentėme vertelgišką požiūrį į gamtą, į žemę, į miškus, pagaliau į visa, kas vadinama bendru tautos gėriu. Labanoro girios kirtavietėse atsiskleidė ta barbariška godžių greito pelno besivaikančiųjų elgsena, kai skubiai nurėžę ir išpardavę išlakias pušis gamtai palieka klaikias dykvietes, išraustas duobes, ir pūvantys kelmai anaiptol nežada, kad tokias žaizdas kada nors gamta pajėgs užsigydyti. Nė užuominos čia nerasite į senovės lietuvių išmintį, kad kirsti medį dera tik žiemą, kad nepažeistume miško paklotės. Ir taip elgiamasi regioniniame parke, tad kas vyksta kituose miškuose?!

Romuviai | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Baltų tikėjimo bendrija Romuva drauge su broliška Latvijos dievturių sandrauga kreipėsi į spalio 13-osios žygio už Lietuvos miškus dalyvius išreikšdamos savo dvasinę bendrystę su žygeiviais, ir kviesdama visus romuvius įsijungti į bendrą veiklą saugant ir tausojant Tėvynės gamtą, mūsų visų gyvasties ir gėrio šaltinį.

Senojo baltų tikėjimo tęsėjų kreipimąsi žygio dalyviams perskaitė Romuvos vaidilė Rasma Buzienė.

Labanoro žygis | J.Vidzėnės nuotr.

„Apsaugokime Labanorą, išsaugokime ir Lietuvos gamtą

Žygiuodami per Labanoro girią ir jos kirtavietes, lankydami šias sunkiai gyjančias gamtos žaizdas, pagaliau turime suvokti, kad trumparegė ūkinė veikla miškuose, medienos beatodairiška ruoša ir jos besaikis eksportas kelia pavojų pačiai lietuvių tautos kultūrinei tapatybei. Juk prigimtinis lietuvių tikėjimas, kuris yra ir Romuvos dvasinė savastis, nebegali taikstytis su godžių žmonių grobuoniška elgsena, kai dėl abejotino pelno niokojamos girios bei jų nelygstamos visiems teikiamos ne tik materialinės, bet ir dvasinės gėrybės, kurios sunaikinamos po ypač barbariškų plynų kirtimų.

Baltų tikėjimo bendrija Romuva, kaip ir Latvijos dievturių sandrauga, siekia ir ragina saugoti darną tarp žmogaus ir gamtos, todėl girias ypač vertina kaip nuolat atsikuriantį visokeriopos gyvasties šaltinį, senovėje jas ne veltui vadindavo šventomis. Lai nuo žygio į Labanorą prasideda rūpestingesnis ir šeimyniškesnis požiūris į visus mūsų miškus bei į visas kitas gamtos vertybes. Tebūnie Darna“, – rašoma kreipimesi, kurį pasirašė Senojo baltų tikėjimo Romuva Krivė Inija tRinkūnienė ir Latvijos Dievturių sandraugos (Latvijas Dievturu sadraudze) Didžvaldonis Andrejs Broks.