Artėjant Lietuvos ir Latvijos valstybių 100-osioms metinėms, sulaukėme ypatingos dovanos, knygos, kurią mūsų bendro tikėjimo Romuvos bendruomenėms pateikė Latvijos dievturių sandraugos vadovas Valdis Celmas (Valdis Celms).
Tai išties šimtmečio žingsnis. Juk vos ne kiekvieną bendrą Baltų krivulę baigdavome šūkiu, jog turime kaip dvi broliškos tautos glaudžiau bendradarbiauti, tačiau tai taip ir likdavo tik tušti žodžiai, nes netgi televizijos programomis Ryga ir Vilnius iki šiol nesugeba pasikeisti, jau nekalbant apie kokius nors dažnesnius bendrus projektus.Ir štai šiemet Lokstenėje vykusioje Baltų krivulėje latviai įteikė išties nuostabią dovaną ir žengė naują žingsnį mūsų tautų santykiuose – latvių ir lietuvių kalba išleido ir abiem tautoms pateikė knygą BALTU DIEVASTIBAS PAMATI – BALTŲ RELIGIJOS PGRINDAI.
V. Celmas jau anksčiau mums buvo gerai žinomas kaip baltų simbolių žinovas, išleidęs solidų veikalą „Baltų raštai ir ženklai“ (liet. „Mintis“ , 2010). O 2016 metais šviesą išvydusi knyga „Baltų religijos pagrindai“ ne tik apibendrino mūsų tautų prigimtinio tikėijimo ir žinojimo pamatus, bet ir itin giliai bei išsamiai pagrindė, kad dievturiai, kaip ir romuviai, tikrai remiasi tūkstantmete tautos tradicija.
Knyga ypatinga ne tik tuo, kad ji dvikalbė – greta latviško rašto skaitome lietuvišką Ir ne tik tuo, kad tai bene pirmasis toks leidinys, itin suartinantis broliškas tautas ir gali pasitarnauti kaip geras būdas ne tik pažinti artimos tautos dvasią, bet ir išmokti latvių kalbą.
Beje, atidesniam skaitytojui turbūt jau krito į akį neįprastas žodis DIEVOJAUTA, kuris latvių puslapyje verčiamas – DIEVESTYBA. Tokio žodžio net 20 tomų LKŽ nėra, tačiau kaip darniai jis įsilieja į mūsų lietuvišką dvasią, jog atrodo visados čia slypėjęs. Tai dar viena latvių dovana mums.
Knygoje sutelktos žinios apie mūsų tautų religines nuostatas pasitelkus ir visą mokslo pasaulio išmintį. Čia remiamasi dievturių įkūrėjo Ernesto Brastinio, Marijos Gimbutienės, Vladimiro Toporovo, Juozo Girniaus ir daugelio kitų iškilių mokslininkų įžvalgomis. Tačiau svarbiausia – knygoje perduodama pati Tautos išsaugota žinia apie savą prigimtinį tikėjimą, pateiktos sakralinio turinio latvių dainos, kurių stulbinanti gausa atskleidžia gilias dvasines nuostatas, gyvenseną, dorovinių vertybių branduolį, tūkstantmečius puoselėtą ir nuolat atsinaujinančią gyvąją tradiciją. Knygoje tarsi brangakmeniai žėrėte žėri dainų ketureiliai, patvirtinantys, jog mokslininkų įžvalgos yra ne iš piršto laužtos, o seniausiai poetiškai išreikštos įsimintinais vaizdais ir žodžiais.
V. Celmas seka latviška dievturių tikybos tradicija kiekvieną teiginį pagrįsti tautosakine medžiaga – dainomis ir prasmingais ornamentais, kurie taip pat puošia knygą. Šią tradiciją išplėtojo dar Ernestas Brastinis 1932 metais pasirodžiusioje knygoje „Dievturių sielmokslis“, kurios lietuvišką vertimą Kaune išleido Religijos ir tautinės kultūros centras bei Lietuvių – latvių brolija 1994 metais. Deja, kaip ir pastarojoje, taip ir „Baltų religijos pagrinduose“ įsigalėjo nelabai vykęs paprotys latviškas dainas versti pažodžiui, nepagrįstai baimintasi, jog esą lietuvindami iškraipysime jų turinį. Tad lietuvių skaitytojas dažniausiai būdavo verčiamas slebizavoti nesklandžius, poetinę logiką pažeidžiančius žodžių derinius. O juk šių dainų žavesys kaip tik ir slypi grakščioje išpuoselėtoje formoje, kuri nuostabiai aiškiai ir suprantamai atskleidžia giliausias tikėjimo tiesas.
Be abejo, jau seniai šie latvių šedevrai privalėjo tapti ir lietuvių dvasine savastimi. Tad, manyčiau, kad pats laikas ir mums žengti šimtmečio žingsnį link dievturių bei pradėti šioms dainoms suteikinėti ir lietuvišką skambesį, juolab tai padaryti nėra sunku, nes lietuvių ir latvių kalbos yra tokios artimos, kad daugeliu atvejų turi akivaizdžius atitikmenis. Todėl visiems, kurie studijuos knygoje sukauptą išmintį, būtų pravartu vadovautis tobulesniais dainų vertimais, keletą jų drįstu pateikti skaitytojų teismui.
Kiekvieną ketureilį galėsite palyginti su latvišku originalu atsivertę „Baltų religijos pagrindus“, puslapis nurodo jo vietą lietuviškoje knygos dalyje. Po kiekviena daina nurodytas šaltinis, santrumpų paaiškinimai – knygos 272 puslapyje.
Vertėjas Vaclovas Mikailionis
Latvių dainų vertimai į lietuvių kalbą
20 p.
Spindinti žvaigždė nukrito
Ties jaunamartės durim;
Tai ne spindinti žvaigždelė,
Tai juk kūdikio dvaselė.
BB 1127
29 p.
Trenk, Perkūne, sausan medin,
Liepk žaliajam sulapoti!
Bauski, Dieve, piktus žmones,
Leisk geriesiems pagyventi!
LD 9139
38 p.
Šoka Dievas su Perkūnu,
Aš su savo brolužėliu;
Visą žemę tur Perkūnas,
Aš – devynis brolužėlius.
LD 24044
Oi, Dievuli, Perkūnėli,
Ko piktai dundėjai?
Saulės dukra graudžiai rauda,
Aukso plaukus pasileidus.
LTdz III 105101
45 p.
Kieno vaško girnužėlės
Aukšto ąžuolo viršūnėj?
Dievo sūnaus girnužėlės,
Saulės dukra malėjėlė.
LD 337
51 p.
Ką galvojai tu, Perkūne,
Ant kardužio pasirėmęs?
Ar peklos duris galvojai,
Ar žemelę sutrankyti?
LTdz III 7854
53 p.
Perkūnėliai – penki broliai,
Ką ta jūsų sesė veikia?
Mūsų sesė sietus pina,
Reiks sijoti lietužėlį.
LTdz 3370
Perkūnėlis griaudėjo
Visą ilgą vasarėlę:
Atsiuntė jis žalią žolę.
Dobilėlius, papuošėlius.
LTdz III 7847
Ką mes duosime Perkūnui,
Kurs per vasarą dundėjo?
Pūrus rugių, pūrus miežių,
Pusbirkavį apynėlių.
LTdz 28818
54 p.
Laimė, laimė tam sūneliui,
Kuris užgimė saulutėj,
Jam laimužė vadžias vijo,
Sidabre mirkydama.
LD 1176
59 p.
Nepaniekink ir nepeiki
Kitos močios kūdikėlio:
Kokį Dievas, Laima davė,
Tokį motina augino.
LD 8741
Tavo patarta, Dievuli,
Tavo liepiama, Laimuže,
Iš mergelės tapau žmona,
Iš žmonelės – motinėle.
LD 1235
63 p.
Įėjau aš į malyklą,
Neištarus labo ryto;
Sėdi Dievas, Laima stovi
Labo ryto laukdami.
LD 7996
Kas čia spindi, kas čia tviska
Ant to aukštojo kalnelio?
Man vainiką Laima kala
Iš šio pilko akmenėlio.
LTdz III 7802
64 p.
Laimė ėjo su Nelaime
Per tą patį lieptą;
Eik pirmoji tu, Laimuže,
Stumk Nelaimę vandenin.
LD 1219
67 p.
Atsisėdus ant kalnelio
Laima pinanti pantelį,
Ir pripynė mamos dukrą
Netikšai tėvulio sūnui.
LD 12001
Laima klykė, Laima šaukė
Ant kalnelio atsistojus,
Mane įvedamą matė
Į Nelaimės vietą.
LD 18618,2
69p.
Tėvų tėvai lieptus tiesė,
Vaikų vaikai vaikšto jais,
Vaikščiokite taip, vaikeliai,
Kad užtektų visam amžiui.
LD 3086
75 p.
Tai kalta motulė buvo,
Kad netikusiai aš augau:
Kam tarnaitę ji man samdė,
Mane valioje augino.
LD 3321
Kokį Laima amžių skyrė,
Tenka tokį nugyventi;
Negaliu juk nusižengti
Tai Laimužės lemčiai.
Tdz 548163
79 p.
Dievs man davė, Dievs man davė,
Į rankas neįdavė,
Į rankas neįdavė,
Kol pati neužsidirbau.
LD 6854
82 p.
Mesk, Dievuli, aukso kryžių
Kambarėlio gilumon!
Kas nevalgęs, lai pavalgo,
Kas negėręs, lai atsiger.
LD 19350
Pink, Dievuli, aukso pynę,
Pink per visą jūros krantą,
Kad nepultų svečios šalnos
Žemėj šioj žiedų draskyti.
BB 31032
85 p.
Mano Dėkla, Karta, Laima
Kalbasi, keliu žingsniuoja.
Gan gerai jos nutarė,
Kad su duona man gyventi.
Tdz 3633
Būtų upėje nuskendęs
Mano gražus stuomenėlis,
Jei Laimužė būt nemetus
Man šakoto žagarėlio.
LD 31021
Aug berželis trim lapeliais
Didžio kelio pakraštėlyj.
Pirmame tekėjo Saulė,
Antrame ji nusileido,
O į trečiąjį lapelį
Laima liejo sidabrėlį.
JLB 33748
87 p.
Žino Dievas, žino Laima,
Kur Saulelė naktį miega:
Jūros viduryj salelėj
Sausos nendrės viršūnėlėj.
LD 33788,2
Neduok, Dieve, miela Mara,
Mirt skaistybėje merginai;
Josios Laima graudžiai rauda
Ant kapelio atsisėdus.
LD 27741
91 p.
Maža maža ugnužėlė
Man malykloj švietė:
Mara žibino ugnelę,
Dievas girnas kalė.
Tdz 54732
92 p.
Aš regėjau Vėlių motę
Per vartus įeinant:
Balta skraiste apsigobus,
Smėlio batais avi.
Tdz 49478
95 p.
Į pirtelę eidama
Dureles užsidarau,
Miela Dievo Mara žino,
Ar išeisiu, neišeisiu.
LD 1095v
101 p.
Iš dangaus aš nusileidau
Sidabrinėmis virvelėm,
Į mielosios Maros lopšį,
Į skraitelį motinėlės.
LD 1156,1
Šventa Mara keliu bėga
Basomis kojelėm,
Neša rankose Dievuliui
Karžygio vėlelę.
LTdz 22871
106 p.
Po akmeniu kiemužėlyj
Penki velniai slėpės.
Manasai Perkūno žirgas
Visą penketą suspardė.
LD 19054
118 p.
Dievo sūnūs klėtį statė,
Aukso gegnes ręsdami.
Ten praėjo Saulės dukra
Kaip lapelis suvirpėjus.
LD 33754
123 p.
Keturi Kalėdų broliai, kalėda, kalėda!
Jie visi tai Dievo sūnūs, kalėda, kalėda!
Duok, Dievuli, man jaunajai, kalėda, kalėda!
Nors už vieno ištekėti, kalėda!
LD 54365
125 p.
Ūseli, ateik, ateiki,
Laukėme tavęs seniai:
Arkliai žalios žolės troško,
O skambių dainų – berneliai.
LTdz 14570
Šitą vakarą, broleliai,
Į naktigonę išjosim.
Mes aukosime Ūseliui
Šimtinę kiaušinių.
Ū 32
126 p.
Saulė davė aukso balną,
Mėnuo kamanas sidabro;
Tad galiu jau drąsiai joti
Draug su Dievo sūnumis.
BB 33865
131 p.
Ai, Dievuli, ai Jumyti,
Apjok manąjį laukelį,
Lai užaugs rugiai ir miežiai,
Lai užaugs visi javeliai.
LTdz 2076,1
141 p.
Visi Dievo sutvėrimai
Saulytėj lingavo:
Žiedai, gėlės, javų varpos,
Medžių viršūnėlės.
LD 53508
143 p.
Saulės dukra skraistes audė,
Vidur oro atsistojus:
Du lašai iš gryno aukso,
Trečias tyro sidabrėlio.
LTdz 8008
145 p.
Aš bernelis, tu mergelė,
Drauge audžiam audimėlį!
Tavo skietas, tavo nytys,
Aš – sidabro šaudyklėlė.
LD 33907,1
146 p.
Dievo sūnūs išaugino
Ąžuolėlį pajūryj:
Pro šakas tekėjo Saulė,
Pro šaknis ji nusileido.
DK
149 p.
Dievas rašo danguje
Vieną mažąją knygelę:
Kam reiks mirti, kam gyventi
Šiam pasaulyje baltam.
LD 27684,2
156 p.
Iš dangaus aš nusileidau
Sidabrinėmis virvelėm
Į mielosios Maros lopšį,
Į skraitelį motinėlės.
LD 1156,1
159 p.
Maros Laimos kambarėlyj
Daug mažų lopšelių;
Vieną Mara pasūpavo,
Visi sulingavo.
RLB 1872-1
168 p.
Duok, Dievuli, kalnan kopti,
Ne nuo kalno į klonelį;
Duok, Dievuli, kitam duoti,
Ne iš kito prašinėti.
LD 1448
171 p.
Man priklauso tėvo žemė
Su visais dirvonais.
Man pačiam teks ponu būti,
Teks – ir artojėliu.
LD 4674
194 p.
Jumis ieško Jumalytės
Vaikščiodams javų lauku;
Brolis nuotakos ieškojo
Savo sesės atsiklausdams.
JB
199 p.
Aukštan įkopiau kalnelin,
Gražius dobilėlius skyniau;
Būčiau dar aukščiau užkopus,
Būčiau gražesnių priskynus.
LD 21411
Nežinau kuo nusikalto ‘baltams’ lietuviški žodžiai…
Vaclovas Mikailionis:
,,projektus, baltų simbolių, solidų, tradicija, sakralinio, tradiciją, poetiškai, tradicija, ornamentais, kultūros centras, tradiciją, poetinę logiką, formoje, šedevrai, studijuos, originalu…”
Ačiū Vaclovui už labai įdomų straipsnį. Gera žiemos Saulėgrįžos metą pabūti kartu su tikėjimo broliais latviais.
Puiku. Tikrai laukta knyga!
tai ir knygos pavadinime galėjo įrašyti ne “baltų religijos”, o baltų tikėjimo ar dievojautos pagrindai.
O šiaip labai gerai, kad tokia knyga išėjo.
Kembliui ir ne tik:
http://xn--grynalietuvikalba-lud.lt/Zodynas/
Nors ten tranas (dron), zyzalas ar kyba.. kažkaip pokeisčiai teikiams;
tad augti augti ir augti,
– na vakare ir TAM po bluką – negandų bei blogio-drakono švaizdį
sudegint-sunaikint k i e k v i e n a m
(tasai SaulėGRĮŽOS, saulės susigrąžinimo iš drakono ženklas net
mūsų ir rusų, tai yra ankstyvųjų estų žemių už Protvos Maskvos herbe.., ir ne tik 🙂 )
Ačiū, Skalve, už nuorodą.
Įsigilinsiu vėliau.
Manau, lietuviškų žodžių kūrimas sukels daug ginčų. Gal pirmiau grąžinkime į kalbą svetimžodžiais išstumtus esamus lietuviškus žodžius. Daug kartų, norėdami įvaryti ‘kemblį’ į kampą, gudručiai prašė išversti išrinktus svetimžodžius – išverčiau sakinius pagal mintį (taip, kaip supratau). Dauguma net nepadėkojo. Mintį galima pasakyti kitais žodžiais, kartais net trumpiau ir aiškiau. Pradžia, nekelianti ginčų, įtrauktų daugiau žmonių. Lengviau būtų mums vėliau kurti lietuviškus atitikmenis tiems svetimžodžiams, kuriems reikia. Pvz., jei auginame mums svetimą ‘pomidorą’, tai gal geriau vadinti ‘tomatu’, kam kurti, jei augalas turi vardą savo kraštuose.
Sveika, laiminga, Skalve, pasitik grįžtančią Saulutę ! 🙂
Pagarbiai
Paulius
Gerb. Skalvei.
Labai dėkingas už nuorodą, valandėlę pasižvalgiau, pasiskaičiau.
Mano nuomone tai yra tikrai gerai.
Nežinau net kaip pasakyti, kad neužgauti, bet praplėsti akiratį ir suprasti kai kuriuos žodžius atlietuvinant daromas klaidas dėl kalbų kitimo : graikų, liaudynų, lietuvių.
Paimsiu gr. ‘kuklos’-kaklas. Matome tą patį žodį abiejose kalbose su tarminiu skirtumu.
2 amž. pr. Kr. romėnai nukariavo Graikiją ir persiėmė graikų kalba ir kultūra.
Pagal tuometinę liaudynišką rašybą gr. ‘kuklos’ užrašė ‘cyclos’ tardami ‘kiuklos’ klasikine graikų kalba (iki Homero dar buvo tariama ‘kuklos’, kaip ir graikai, kūrė naujadarus su šio žodžio šaknimi.
5 amž. pabaigoje žlugus Romai ir joje įsikūrus užkariautojams auštragudams, kurie labai stipriai dzūkavo, tai pradėta jų įtakoje tarti prieš minkštą balsį (e, i, y) ir dvigarsius ae, oe (virtusius ė) rašomą C tarti jau C, bet ne K, kaip anksčiau.
‘Cilindras’ turi dar įdomesnį kelią iki lietuvių kalbos.
Gr. ‘kulindros’ (kulė+linda+ra(reiškiantis pastovumą, amžinumą)) yra aiškiai neteiktinos kilmės, reikia dėti ‘+18 metų’ ženklą aiškinant.
Liaudynai užrašė ‘cylindrus’ beveik pagal graikų tarimą ‘kiulindros’ ir patys taip tarė iki 5 amž. pabaigos, o tada dzūkuojant ‘ciulindrus’.
Negalima tiesiogiai daryti atlietuvinimų pagal dabartinius žodžius, dažnai nukrypstama tokiais atvejais nuo visaapimančio lietuvių kalbos pačiaprado ir giluminės taisyklės Tiesai apie žodį – visi Žemės kalbų žodžiai turi lietuvių kalbos vystyklus.
Linkiu sėkmės toliau atlietuvinant mūsų kalbos išbarstus.
Gerb. Skalvei.
Truputį dar pasižvalgiau po žodyną, parašysiu keletą pastabų.
Turėčiau išdėstyti ir daugybę dėsningumų, bet esate supratinga, suprasite ir iš pusės žodžio :
kalendorius – kalendorius, nes turime kalėdos, kurių pradinis žodis gala+ei(n)tas,
kalibras – kalyvaras, iš kalti+varyti,
kanalas – ganalas, iš ginti,
kastratas – paraidžiui skaistraitis,
kebabas – kepavas, anatolų k. liko turkams kebap, iš kepti,
kileris – gilčiorius, giltorius,
klasė – klosta,
klasifikuoti – klostinti,
klynas – tikras lietuviškas grynuolis, iš klimpti,
klišė – pranc. cliche’, kilo iš klišti,
klubas – klūpas, iš klūpėti,
knyga – tikras lietuviškas žodis, sutrumpėjęs iki knyga iš kauninga,
kodas – kautas, liaudynų coda < cauta,
kodeksas – kaudėkas, kaudingas, liaudynų codex < caudex,
kolekcija – collectio, sulėkta, sulėkčia,
kolonija – colonia, iš kėliona,
kompiuteris – čia jau nešvankybės – computere būtų paraidžiui suputinti (sukišti vagynon), tai būtų suputis ?,
kondensacija – condensere – sutensėti/sutęsti, gal sutensa ar sutęsa,
kontraforsas – statramstis šiuo atveju visiškai netinkamas, tai sakau kaip statybų inžinierius su daugiamete patirtimi, man pačiam kilo noras kelis kartus šį žodį gražiai lietuviškai skambantį ir prasmingą surasti, bet nepavyko : contra – prieš, force – jėga, bet paraidinis priešjėgis nelabai skambus,
kupė, kupolas – tikrai puikiai aprašyta ir nusakyta – viskas nuo lietuviškų gaubti ir kaupti,
kvestionuoti – atsirado tai iš lietuviškų kvosti, kviesti,
korozija – liaud. corrodere – surūdėti, gal surūda,
podagra – padiegra (pridedu nuo savęs),
sfera – gr. sfaira – svaira, nuo svyruoti, svirti,
spazmas – spausmas,
stagnacija – sąstingis, gali būti tiesiog stinga,
stereo – eistera (žvaigždė),
struktūra – straukdara,
subtilus – pranc. subtiliter – įkasti uodui, pažodžiui subinė+dildinti, noriu priminti, kad sub- kilmė yra liaudynų supinus – lietuviai sako subinė,
skeletas – skėletis, skėlaitis, skylėtis,
na dar keletą :
chelatas – naud. mikroelementai be jungčių su kokiomis nors cheminėmis medžiagomis – skeltaitis, skiltaitis,
kabaretas – nuo pranc. cabaret – lapelis, kabinamas viešoje vietoje apie linksmą vaidinimą – gal kabarėtis, gal kabaraitis,
kabosas – pranc. cabosse – kakavos vaisius ant medžio – kabostas, nuo kaboti,
kabelis – kabelis, nuo kabėti,
alkova – marle uždengta lova, pirmiausia tai mūsų tikėjimo alkas, vieta alkova, likusi apsaugota nuo vabzdžių lova arabams,
ir t.t. ir t.t.
Šiam darbui reikia bent 20 kalbininkų dirbti 100 metų.
Man džiugu, kad be manęs yra dirbančių. Sėkmės Jums.
…televizijos programomis Ryga ir Vilnius iki šiol nesugeba pasikeisti,…Labai rimtas perspėjimas. Savoje aplinkoje apie tai kalbu seniai ir kuo toliau, tuo klaikesnis vaizdas. Lietuviškos tv užverstos maskoviška ” kultūra”. “Strateginį partnerį” matome. Taigi , taip išeina, kad Latvija yra labai pavojingas kaimynas ir jų “propoganda pražudys” Lietuva. Nes “mes esam katolikai “,o ar galimas koks nors bendravimas su “reformatais”. Ne. Lenkiška “božnica” to nepakęs ir per savo šnipus neleis.
Išties Bartai, net į Latvijos pusę negalima žiūrėti, o ką jau kalbėti apie TV programas. O juk reikėtų ir su estais draugauti, o per juos ir su suomiais. Pas visus yra ko pasimokyti. Taigi mūsų valdžiažmogiai juose įžvelgia galimus konkurentus, todėl ir vengia suartėjimo.
Nuostabu, kad dievturiai ir romuviai randa bendrą kalbą. Tik kodėl skaitytojai neatkreipė dėmesio į latviškas dainas, negi jos mūsų dvasiai nieko nesako? Negi jau visai nusikatalikinome?