A. Lapinskas. Jaunieji Lietuvos lenkai vis dar pyksta ant Lietuvos (35)

Anatolijus Lapinskas | Asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas | Asmeninė nuotr.

Dažnai manoma, kad pastovios Lietuvos lenkų pretenzijos Lietuvos valdžiai ir patiems lietuviams yra tarpukario lenkų nacionalistinio raugo paveldas. Laikui bėgant jis lyg ir turėtų išnykti ir jokių etninių konfliktų Lietuvoje nelikti. Deja, jaunoji Lietuvos lenkų karta, net neaišku iš kur pritvinkusi amžino pykčio lietuviams, irgi pradeda reikštis.

Naujausias jauno Vilniaus tarptautinių santykių instituto dėstytojo Marijušo Antonovičiaus straipsnis „Lietuvos aide“ – „Tautinės mažumos ar tautinės bendrijos“, iš rodos nekalto terminologijos problemų nagrinėjimo, pavirto kaltinimų puokšte lietuviams.

Pirmiausia, autorius, remdamasis Vlado Sirutavičiaus studija „Lietuviai ir Lietuvos lenkai. Lietuva ir Lenkija 1988–1994“ primena tais metais skelbtą lenkų tautinį naratyvą: „Lietuvos lenkai yra tautinė bendrija, turinti teisę į apsisprendimą ir dėl to Vilniaus krašte privalo turėti teritorinę autonomiją“. Lietuvos, beje ir Lenkijos pastangomis ši staiga apsireiškusi „Rytų Lenkijos tarybų socialistinė respublika“, kaip žinome, greitai dingo istorijos šiukšlyne.      

Iš tos pačios studijos autorius pasiskolina ir to meto oponuojantį lietuviškąjį naratyvą, kad „lietuviai yra „titulinė“ Lietuvos tauta, o lenkai tegali būti tautinė mažuma“. Reikėtų pabrėžti, kad ryžtingų Lietuvos veiksmų dėka, taip pat ir Lenkijos pritarimo, Lietuvos lenkai atsisakė antivalstybinių autonomijos siekių ir sutiko pri(si)pažinti, kad save laiko Lietuvos tautine mažuma.

Problema išspręsta? Deja, gana greitai maišatį dėl šio sutarimo, M. Antonovičiaus nuomone, sukėlė… Lietuvos Konstitucija. Joje nėra „tautinių mažumų“ termino, tik – tautinės bendrijos (45 str.). Anot straipsnio autoriaus, mūsų Konstitucijos kūrėjai (gal apsidraudimui?) sakė, kad taip buvo padaryta pamanius, kad terminas „mažuma“ menkina tautinių mažumų orumą“… Galbūt tokia priežastis ir buvo, nors mano klausti tie kūrėjai to nepatvirtina, sako neprisimena.

Deja, tolesnėje straipsnio eigoje jau prasideda tikro melo ir pykčio žaidimai. M. Antonovičius aiškina, kad ilgą laiką ši ne iki galo apibrėžta situacija „bendrijos ar mažumos“ nekėlė ypatingų problemų. Viskas esą pasikeitė, kai Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, privalėjo pasirašyti ir ratifikuoti Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją.

Tai grubi klaida. Lietuva ratifikavo konvenciją 2000 02 17, t.y. gerokai anksčiau nei įstojo į Europos Sąjungą – 2004 05 01. Ir be jokių papildomų sąlygų. Lenkija ratifikavo konvenciją 2001 04 01, tačiau su „interpretacine deklaracja“, kurioje surišo jos mažumų apsaugą su lenkų mažumos apsauga kitose šalyse. Pagal ją, jei Lenkijai pasirodytų, kad Lietuvoje lenkai skriaudžiami, skriausmą parūpintų ir Lenkijos lietuviams. Į ES Lenkija įstojo irgi 2004 05 01.

Pasak  M.Antonovičiaus, Lietuva, ratifikavusi konvenciją įsipareigojo saugoti tautinių mažumų teises – „viešai vartoti lenkų kalbą, įskaitant (ten, kur tai atitinka poreikį ir galimybes) dvikalbius gatvių bei vietovardžių pavadinimus“.

Čia vėlgi keistas pasažas. Konvencijoje iš tikro sakoma, kad mažumoms priklausantys asmenys turi teisę viešai vartoti savo kalbą ir dar patikslinama, kad sąvoka „viešai“ reiškia, pvz., viešojoje vietoje, lauke arba kitų asmenų akivaizdoje. Lietuvoje nebuvo ir nėra atvejų, kad ši Konvencijos norma būtų pažeista.

Konvencija sako, kad „vietovėse, kur tradiciškai gyvena tautinė mažuma, santykiuose tarp mažumoms priklausančių asmenų ir administracinės valdžios, jeigu šie asmenys prašo ir toks prašymas atitinka realų poreikį, Šalys imsis priemonių kiek įmanoma sudaryti sąlygas vartoti mažumos kalbą. „Realaus poreikio“ buvimą valstybe turi įvertinti remdamasi objektyviais kriterijais“. Lietuvoje šios srities problemų irgi nėra ir nebuvo.   

Dėl dvikalbių pavadinimų. Konvencijoje sakoma: „Šalys teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi teisinės sistemos reikalavimais,  visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus, kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“.

Lietuvos teisinė sistema leidžia tik vienkalbius gatvių pavadinimus (Latvijoje taip pat). Be to, žodžiai „tradiciniai“ reiškia, kad mažumos kalba jie galimi tik turint tvirtus buvusių pavadinimų  įrodymus. Vilnijos miesteliuose ir kaimuose tarpukariu tokių pavadinimų praktiškai nebuvo. O Vilniuje Gedimino prospektas istorijos eigoje turėjo Lenino, Stalino, A. Mickevičiaus, Laisvės, A .Mickiewicza, Sw. Jerska, Кончевский, Георгиевский prospektų, taip pat Кафедральная gatvių vardus… Kurį rinktis?

M. Antonovičius nevengia ir gana keistų pasažų: „Visiems žinoma, kad tiek palankumas, tiek pasipriešinimas Lietuvos lenkų problemų sprendimui Lietuvoje yra toks pat senas kaip ir Sąjūdis(!). Tačiau valstybei teisiškai įsipareigojus išspręsti bent dalį Lietuvos lenkų klausimų, oponentai turėjo sugalvoti naują būdą tam pasipriešinti (!!). Kadangi Lietuvos lenkai – tautinė bendrija, jiems negalioja Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija“(!!!). Nėra reikalo net komentuoti šių naivių samprotavimų. 

Straipsnio autorius primena, kad šiemet Lietuvoje lankėsi Europos tautinių mažumų konvencijos patariamojo komiteto delegacija ir vertino, kaip mūsų šalyje ji įgyvendinama. Net nesulaukęs delegacijos ataskaitos autorius improvizuoja, kad „parengtoje ataskaitoje greičiausiai nieko naujo neperskaitysime“. Esą komitetas vėl primins „Lietuvos politikų nenorą įteisinti platesnį lenkų kalbos vartojimą viešojoje erdvėje, originalių asmenvardžių rašybą, tautinių mažumų švietimo problemas“.

Tačiau užtektų M.Antonovičiui atidžiau perskaityti tą konvenciją ir paaiškėtų, kad Lietuva nenusipelnė jokių priekaištų dėl savo tautinių mažumų politikos. Lietuvos lenkai turi viską ir net daugiau nei pažymėta Konvencijoje, o lenkų skundai arba nesusiję su konvencijos nuostatomis, arba tiesiog su europinio gyvenimo praktika.    

Patariamajam komitetui buvo pristatyta „Europos žmogaus teisių fondo“ alternatyvi ataskaita dėl konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje. Pagal ją viskas lenkams čia blogai: policijos intervencijos(!) prieš lenkų mažumą, suvaržytos tikėjimo laisvės(!), mažumų mokyklų mokinių mažėjimas, lyg jų nemažėtų lietuviškose mokyklose ir t.t. Taigi, beveik kaip Lenkijos URM ataskaitose apie Polonijos padėtį užsienio šalyse (2009, 2012), kur melagingai aprašyta siaubinga Lietuvos lenkų padėtis sukėlė skandalą net ir Lenkijoje.   

Šalčininkuose Europos delegacijai lenkai skundėsi, kad viena opiausių lenkų problemų – suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas, kokybiškų mokymo priemonių bei mokyklų finansavimo trūkumas. Kokį konvencijos straipsnį tai pažeidžia, šalčininkiečiai nepatikslino.

Delegacija Trakuose domėjosi ir karaimų padėtimi. Šie kalbėjo, kad „nesame diskriminuojami, esame gerbiami ir lygiateisiai Lietuvos piliečiai, stengiamės dirbti ne tik savo bendruomenės, bet ir savo valstybės labui“. Dvi mažumos, skirtingi gyvenimo vertinimai…

Straipsnio pabaigoje dar vienas M. Antonovičiaus akmuo į lietuvių ir lenkų sugyvenimo darželį. Pasirodo, Lietuvoje nėra pagarbos lenkų kultūrinei autonomijai ir „Lietuvos nacionalistų bandymai išsisukinėti nuo to įsipareigojimo įgyvendinimo yra nepagrįsti, o nuolatinis priešinimasis Lietuvos lenkų bėdų nesprendžia“. Kas čia per minčių kakofonija?

„Gal dabar, praėjus 30 metų, pagaliau vertėtų rasti kitokių būdų, kaip spręsti Lietuvos lenkų problemas?“ M. Antonovičius neįvardija tų būdų, bet pagal jį, matyt, reikėtų  sutramdyti tuos keliskart paminėtus „Lietuvos nacionalistus“.  Tik tada Lietuvos lenkai jaustųsi laimingais.

Bet kas juos tramdys? Gal Lietuvos lenkų mitinguose šmirinėjanti „Służba Bezpieczeństwa“? O jei mitingai būtų kartu su lenkų pakviestais rusais, tai galbūt pasirodytų ir vyrukai su rusiškais užrašais: „Služba bezopasnosti„ (neduok Dieve „gosbezopasnosti“, tuomet jau šiupuliukai per nugarą nubėgtų)? Negi tokia yra lietuvių ir lenkų sugyvenimo perspektyva?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

35 komentarai

  1. Žemyna:

    Tiems iš jų, kas nepiktybiški, reiktų išaiškinti, kad jie tuo patys kursto nesantaiką, blogina psichologinė klimatą, nes tokiomis pretenzijomis tik patys aitrina senas lietuvių žaizdas ir nuoskaudas, ir taip jos pereina iš kartos į kartą.
    Jų elgesys turėtų būti priešingas – jie turėtų demonstruoti savo lojalumą Lietuvai, pabrėždami, jog nekartos anų kartų klaidų. Turėtų kartu su lietuviais, kaip viena politinė bendruomenė, jungtis prie lietuvių reikalavimų kelti Lietuvos gerovę, gerinti sąlygas verslui.
    Dabartinės pretenzijos į tarpukario „žygdarbių” pripažinimą sulygina juos su kriminalinėmis gaujomis, kurios reikalauja, kad jų prisiplėštas turtas būtų pripažintas teisėtu.
    Raštingi ir išsilavinę kitataučiai turėtų žinoti (įv. tomaševskiai tai nuo jų slepia!), kad pasaulio teisininkų bendruomenė seniausiai paskelbė niekiniais okupacijų metų okupanto „laimėjimus”,
    kad paskelbė neturinčiais teisinės galios okupacijos metais kolaborantams bei kolonistams išduotų nuosavybės bei kitų dokumentų ir nepripažįsta dėl to jokių pretenzijų dėl „teisių sugrąžinimo”, todėl ir jų idėjinių vadų jiems į galvas peršamos pretenzijos dėl „skriaudų” rodo arba tų vadų neišmanymą, arba piktybišką, sąmoningą nesąžiningumą pačių kitataučių atžvilgiu.

  2. Žemyna:

    Būna, kad ir URM pasitaiko ką nors itin teisinga kaimynių atžvilgiu pasakyti …
    Štai, kad ir maždaug tokia jo mintis „ L. Linkevičius: santykių atšilimas turi vykti iš tos pusės, kuri juos šaldo”.
    Pvz., jei kaimynė staiga prisimintų, jog ji laikosi civilizuoto (tuteiševskių mėgstamas žodis!) pasaulio teisės principų ir normų, nustotų kiršinti savo „rodakus”, reikalauti iš LT to, kas pagal civilizuotų šalių teisę nei priklauso, nei TMAPK taip įrašyta, nustotų dosniai remti jų akcijas prieš LT įstatymus bei Konstituciją, savaime išnyks šaltų santykių priežastis, PL nustos piktybiškai kenkti Europai, šantažuodama LT savo pačios išgalvota „TM problema”, trukdydama įrengti europines energetikos bei susisiekimo jungtis, ir tuo puikiai pasitarnaudama Kremliaus tikslams ne tik išsaugoti Europos priklausomybę nuo jos naftos, bet ir turėti čia 5K, visada pasirengusią pakartoti čia „operaciją Krymas”. PL sukčiauja TMAPK, kaip kadaise kriminaliniai Europos nusikaltėliai dangstė savo grobiamuosius karus „krikščionybės nešimu”

  3. Pikc:

    „Gal dabar, praėjus 30 metų, pagaliau vertėtų rasti kitokių būdų, kaip spręsti Lietuvos lenkų problemas?“ – visiškai sutinku. Pradžiai tiktų “wannabe lugandon” aktyvistų sukišimas cypėn už antivalstybinę veiklą ir tiesioginio valdymo įvedimas separatistų infekuotose teritorijose. 😉

    Žemyna, nereikia Linksevičiaus žodžių išimti iš konteksto: jis apie Rusiją, o ne apie Lenkiją kalbėjo – pas lenkus jis įpratęs pilvu šliaužti ir atsiprašinėti už tai, kad pas mus dar Konstitucija galioja. 😉

  4. Antanas St.:

    Tai šitas atsiprašant VU dėstytojas Dariusz Antonowicz dar Lietuvoje ir jam mūsų valdžia leidžia skelbti kiršinančius lenkus ir lietuvius paskvilius?! Ir jis Lietuvoje dar nepaskelbtas persona non grata?! Tai gal Lietuva jau yra Lenkijos kresas?…

  5. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos ratifikavimas nėra koks patvirtinimas, kad toje šalyje tautinės mažumos egzistuoja. Šios konvencijos ratifikavimas teparodo, kad šalis yra gerbianti žmogaus teises. Lietuvoje nėra įstatymo nustatančio konkrečių tautinių mažumų egzistavimą. Ir dėl to Lietuvai niekas priekaištų nedaro, nes tai yra jos pačios vidaus reikalas, kadangi joje nėra tarpautinėje teisėje nustatytų objektyvių sąlygų, kurių pagrindu kuri nors Lietuvoje gyvenanti kitataučių grupė turėtų teisę į tautinės mažumos statusą. Pagal Konstituciją Lietuva teritoriškai yra vientisa. Čia yra tautinės mažumystės Lietuvoje teisinė abėcėlė. Tik ją išmokus samprotavimai tuo klausimu turi prasmę, priešingu atveju – bobelių turgus, kas šiuo atveju yra gavęsi ir autoriui…

  6. O kas yra Antonovičius? Ar jo tevai iš Lietuvos?

  7. Antanas St.:

    Gal, sakau, ir man “atknisti” savo lenkiškas šaknis, pasivadinti kokiu nors Antony Stankowicz ir pradėti varyti š. ant litwinų, tipo, kovoti už skriaudžiamų “lenkų ant Lietuvos” prigimtines teises? O ką? Užtat kiek “babkių” gausiu! Skolas grąžinsiu… Sakysite, negražu, nepatriotiška? Pofyg! Biznis yra biznis! To tak, panowie.

    • aha:

      Aš savo šaknis iki 18 a. pab. atknisau. Na ir nei lenko, nei lianko neradau. Man toks “biznis” neišdegs. kažką kitko reiks sugalvot skoloms grąžint. 🙂

      • Antanas St. (Antony Stankowicz):

        Mano laaabai gilios užuojautos Tamstai ir Tamstos artimiesiems neradus lenkiškų šaknų!!! Gal, Tamsta, paieškotum iki kokio XIV amžiaus? Gal išlįstų koks nors sulenkėjęs žemaitis?…

    • Beje, pavardė “Stankowicz” nerodytų lenkiškų šaknų, o tik jos apslavinimą atitinkamu metu. Šaknis wicz- yra iš lietuvių žodžio ‘vieta’. Tokia pavardė rodo žmogų kilusį iš Stankaus, Stanko vietos (vardininkas Stankus, Stankas). Šis žodis yra bendrašaknis su liet. pavardėmis Stonkus, Stakus, Stuoka, Stonys, taip pat su vietų pavadinimais Stakliškės, Stoniškiai šaknimis ir pan. Taigi šios pavardės abu kamienai yra lietuviški (baltiški).

      • Antanas St.:

        Pofyg!!! Užsirašysiu, kad esu lenkas (kaip, pvz., Dariusz Antonowicz!) ir imsiu skųsti jus, litwinus, į Varšuvą, į Briuselį, na, dar į Maskvą, Putkinui, kad mane diskriminuojate kaip tautinę mažumą. Bus jums, litwinams!

    • Žemyna:

      O ką, ar ne nuskriausti, ar ne skriaudžiami, ar neapgauti?
      Juk lenkai jų (pro)proseneliams už savanorišką persikrikštijimą ir kolaboravimą kuriamoje Wielkopolskoje žadėjo žemių, turtus, pagarbą ir herbą su lenkiškai įrašyta pavarde! Ir dar žadėjo nuo šiol į juos ne kitaip, kaip tik „pan” kreiptis!
      O kas gavosi – ir vėl rusas užėjo. Tik tąkart bolševikas. Ir atėmė net tą, ką iki karo jis pats spėjo pasisavinti (kaimyno šeimą iššaudę, ar ką valdžia už uolią tarnybą AK bei w policji padovanojusi buvo).
      O po karo kas? – Kai, Stalinui leidus, norėjo nuo bolševiko bent į Lenkiją pabėgti, tai ana jų apskritai atsižegnojo, tada jau jie nebebuvo rodakai?! Tada jau jie nebe lenkai?! Nė dabar iš tiesų tokiais nelaiko – vėl jų už to meto giminės nuopelnus į Lenkiją nekviečia, dvarais neapdalina! Tai ar ne skriauda, ne kančios visa tai?
      Na, bet jie nenuleis rankų, toliau sieks, kad juos į aukštesnę civilizaciją priimtų, dar kartą pasistengs dėl Lenkijos ir jos pažadų – filmuojant PL TV, garsiai rėks, raudos, mitinguos su Lenkijos specialiai tam parūpintais plakatais, ir taip padės PL atsiimti tada jos didvyriškomis pastangomis užgrobtą, todėl teisėtai priklausančią visą Wilno-Trocką guberniją (žinoma, kartu su BY bei UA likusia lenkų žeme) bei su visa ten likusia jų gimine… Tada vėl litwinus „pastatys į vietą”, o juos, ištikimus „rodakus”, visus bent jau dabar pagaliau deramai apdovanos žadėtais turtais ir statusu …
      Bet, tiesa, jų pavardės… O ką, jei PL tada sąmoningai kai kurių pavardžių net įprastu, lengviausiu – priesaginiu būdu – nepakeitė, bent šiek tiek neaplenkino? Gal specialiai taip darė, kad per daug neįsipareigotų, tutaikais neapsikrautų, kad, prireikus, lengviau ir greičiau juos nuo tikrųjų savo rodakų atskirtų?… Kas juos, politikus, perpras – ar (pro)prosenelius į parapijos knygas įrašė, kaip panui proboszczui tada pasirodė, ar jam taip liepta buvo – nepersistengti savais pripažįstant tuos, kas ne savo noru, o pagal valdžios potvarkį iš lietuviškos į lenkišką parapija perrašytas buvo?

        • Žemyna:

          Tai gal nesutinki tamsta, kad jie skriaudžiami?
          O skriaudžia juos būtent lietuviai!
          Imkime faktus: kurioje valstybėje jie gyvena, katros mažuma jie yra? (taip juos lenkai vadina, kai su dovanomis atvažiuoja). – Lietuvos.
          O kas jiems tarpukariu Lenkijos žadėta, bet taip ir netesėta?
          Tai kodėl Lietuva jų ŽT ligi šiol neapgina, nepriverčia Lenkijos pažadus tesėti? Nepriverčia, reiškia kalta. Dėl visko kalta Lietuva. Jiems tai PL lenkai podrobnie išaiškina, kai atvažiuoja ir pasipiktinimo mitingų mokymus rengia, visas jų skriaudas ir nepakeliamas kančias vardija, apie kurias jie per mitingus rėkti ir skųstis privalo. – Ne kad PL jais kaip patrankų mėsa savo gigantomaniškais tikslais pasinaudojo, apgavo (lygiai, kaip ir Kremlius jais naudojosi), o kad Lietuva, Lietuva, ir dar kartą dėl visko kalta Lietuva. Lenkai sako, lenkai žino, lenkai nemeluos.

  8. Papeikimas Lapinskui: iš kur ir vėl trauki Lietuvoje lenkus?
    Gal jau baigiam su tais lenkais Lietuvoje – jokių kitų tautų, išskyrus lietuvius, Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo, nes čia nėra kitų tautų teritorijų.

    • Antanas St.:

      Tai kad jų traukti nereikia, – jie patys neaišku iš kur atsiranda kaip tarakonai!!! 🤣 Tikrai nenoriu nieko įžeisti, bet sovietmečiu Pietryčių Lietuvoje nebuvo tiek lenkų, kiek jų ten atsirado dabar (?!)… Buvo kažkokia Lenkijos gyventojų invazija į Pietryčių Lietuvą ir aš ją pramiegojau ar kaip?! 😲

  9. Kalbant tautiniu klausimu toks geografinis terminas kaip Pietryčių Lietuva netinka, nes joje tautinio tolygumo nėra. Pvz, Vilniuje lenkų nėra nė 10 %, o tarkim Šalčininkuose gal jų apie 70 %, taigi jokio apibendrinimo tarp šių vietų lenkiškumo prasme būti negali, nors geografiškai jie abu yra Pietryčių Lietuvoje, tačiau Vilniuje virš 75 % lietuvių. Pasenusio supratimo, kad Vilnius lenkiškas laikas atsikratyti…

    • Antanas St.:

      Manau, kad pirmų pirmiausia laikas atsikratyti vieną kartą ir visiems laikams sąvokos “lenkai ant Lietuvos” (Polacy na Litwie), nes Lietuvoje jokių lenkų nėra. Lenkai gyvena Lenkijoje!!! Juk aš, lietuvis, pvz., panorėjęs tapti žydu, totoriumi, karaimu, vokiečiu ar latviu juo netapsiu, tiesa? Ir tai yra normalu. O lenku galiu tapti be didesnių problemų? Taip? Kažkoks marazmas…

      • Antanas St.:

        P.S. Kas mano, kad aš blefuoju dėl tapimo lenku, patikėkite, kad tai yra tiesa. Reikia nueti į Lenkijos ambasadą ir pareikšti (be abejo, lenkiškai, o ne lietuviškai!), kad mano seneliai kalbėjo lenkiškai, tai aš, tipo, esu lenkų kilmės lietuvis (mano pavardės galūnė, beje, yra -evičius, kas lenkiškai būtų -iewicz) ir noriu gauti “Lenko kortą”. Patikėkite, kad didelių problemų gauti tą “Lenko kortą” tikrai nebūtų… Jei tą panašią akciją norėčiau “prasukti” Vokietijos ambasadoje, nors ir kaip gerai kalbėčiau vokiškai ir muščiausi į krūtinę, kad mano seneliai buvo memellenderiai, manau, kad gaučiau… spyrį į minkštą vietą… To tak, panowie.

  10. Ar pasirengę VISAI 3 dalių dienos programai?:

    DALYVAUKIME ŠEIMOMIS!
    Balandžio 25 d. po šventinės eisenos su trispalvėmis (pradžia 12 val. nuo Seimo),
    13 val. Daukanto aikštėje įvyks pilietinis mitingas
    „LIETUVA YRA ČIA!“
    Tarp kitų jame bus iškeltas ir reikalavimas
    „Grąžinkite Vilniaus universitetą Tautai ir Lietuvos Valstybei!“

    Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visa šalis ir jos švietimo ir mokslo sistema bei akademinė bendruomenė buvo įtraukti į neoliberalizmo ideologija grindžiamą globalistinę rinkos revoliuciją. Jos idėjiniu vėliavnešiu ir avangardu tapo Vilniaus universitetas, didžiąją dalį savo istorijos buvęs tvarią vertę turinčių žinių kalve, tautos intelektinio potencialo kūrimo ir kultūros tradicijų puoselėtoju ir perdavėju, taip pat sąmoningų ir patriotiškų piliečių ugdymo židiniu. VU rektoriumi tapus prof. A. Žukauskui šios universiteto misijos atsisakyta. Jo iniciatyva įgyvendinant neoliberalizmo ideologija ir pseudomoksline „naująja viešąja vadyba“ grindžiamas pertvarkas, VU vis labiau atsaistomas nuo įsipareigojimų bei atsakomybės visuomenei ir valstybei. Universitetas sparčiai darosi ištautinta ir išvalstybinta globalaus akademinio verslo įmone. Vis labiau surinkinamas ir suprekinamas universitetas faktiškai verčiamas specialistų rengimo fabriku. Siaurinamas jo kuriamų žinių ir studijų laukas: nuosekliai atsisakoma visuomenės intelektualinio elito ugdymui reikalingų mokslo tyrimų ir studijų, prioritetą vis atviriau teikiant tik komerciškai naudingoms ir reitingus generuojančioms veikloms. Pertvarkos taip pat keičia pačios VU akademinės bendruomenės narių žmogiškus ir profesinius santykius – sveiką mokslinę konkurenciją ir akademinį bendradarbiavimą vis labiau išstumia bendruomenę ardanti kova dėl pelningų veiklų.
    Kartu stiprėja ideologinio ir politinio VU resovietizavimo tendencijos. Dangstantis „globalumo“ ir „tarptautiškumo“ šūkiais VU nuosekliai ir kryptingai ribojama lietuvių kalbos vartojimo erdvė ir griaunamas jos prestižas. Siaurinamos lituanistikos studijos ir menkinamas jų statusas. Studijų ir tyrinėjimų srityje įtvirtinamos neomarksizmo ir neoliberalizmo nuostatos, todėl VU sparčiai darosi ideologizuota neosovietinio stiliaus aukštąja mokykla. Reikalavimas grąžinti universitetą Lietuvai yra tautiškai ir valstybiškai mąstančios visuomenės dalies atsakas į šias tendencijas. VU Tarybos pirmininkas ir Rektorius bus pakviesti susitikti su mitingo dalyviais ir paaiškinti jo dalyviams universitete voliuntaristiškai vykdomų pertvarkų tikslus ir naudą šalies visuomenei, valstybei bei pačiai VU akademinei bendruomenei. Jiems bus įteiktas Tautos forumo pareiškimas „Dėl VU misijos“ su konkrečiais reikalavimais sustabdyti VU kaip Lietuvos mokslo ir kultūros židinio griovimą.

    MITINGAS BUS PRATĘSTAS prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto.
    14 00 val. Vokiečių g. 10 įvyks protesto akcija
    „VU TSPMI – ne vienos ,,partinės” tiesos institutas!“

    VU TSPMI buvo įsteigtas kaip valstybės išlikimui ir raidai strategiškai svarbi mokslo ir studijų institucija. Ilgą laiką gana sėkmingai vykdęs šią savo misiją, institutas dabar jos neatlieka. TSPMI studijų programose ir vykdomuose mokslo tyrimuose įtvirtinus neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologines dogmas, smuko šios nacionaliniam saugumui itin reikšmingos įstaigos akademinis lygis. Visada gyręsis diskusijų laisve ir deklaravęs siekį ugdyti kritišką mąstymą, pastarąjį dešimtmetį VU TSPMI pamažu virto nepagrįstai liberaliomis pristatomų, bet iš esmės antitautinių ir antivalstybinių idėjų sklaidos židiniu. Jo taryba ir dėstytojų kolektyvas nuosekliai apvalytas nuo kitaminčių. Sovietmetį primenančiais metodais slopinama akademinė laisvė ir pažeidžiamos „neteisingai mąstančių“ darbuotojų pilietinės ir profesinės teisės. Tęsiasi apie šias neigiamas tendencijas viešai kalbančio prof. V. Radžvilo ideologinis ir politinis persekiojimas bei pastangos pašalinti jį iš instituto. Mitinge bus pareikalauta esminių VU TSPMI pertvarkų. Subrendusi būtina jų sąlyga – instituto direktoriaus R. Vilpišausko at(si)statydinimas.

    Kviečiame aktyviai dalyvauti Trispalvių eisenoje (12 val.) ir abiejuose – 13 bei 14 val. pilietiniuose mitinguose.

  11. Tvankstas:

    Vienas toks Antonovič iš liankų avtamonynkų 1990.03.11 balsavo susilaikydamas prieš Lietuvos Nepriklausomybę.
    Mariusz Antonowicz – sūnus, sūnėnas ar šiaip giminaitis ?

  12. Drobynas:

    Per daug čia žaidžiat su tais lenkais ir dėmesio skiriat durniams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *