V. Rubavičius. Moskovijos ordos parado geopolitika

Pasaulio žiniasklaidoje bangavo Moskovijos ordos surengto parado vaizdai. Švenčiama didžioji prieš 80 metų pasiekta pergalė prieš fašistinę Vokietiją. Prisipažinsiu, nebuvau tarp stebėjusių tą šėtoniškos prigimties ritualą, nes mums, lietuviams, ji žymi ir naują sovietinę okupaciją, tačiau teko kai kuriuos jo vaizdus regėti įvairiausiuose žiniasklaidos kanaluose, daugiausia ukrainietiškuose, klausytis gausybės komentarų. Jų būta įvairių, tad ir mums svarbu kai kuriuos dalykus pasiaiškinti, juolab kad esame moskovitų taikiklyje. Mums svarbu susivokti, kaip keičiasi geopolitinė pasaulinių galių santykių konfigūracija, koks nujaučiamoje pasaulio tvarkoje Jungtinių Valstijų vaidmuo, su kuriuo mes siejame savo saugumą ir galimybes pasipriešinti Kremliaus užmačioms „atsikovoti“ sovietinės imperijos žemes, kitaip tariant, vėlei užgrobti kadaise socialistine vadintą Europos dalį.

Paradas kaip tik ir simbolizuoja tą siekį, kuris įgyvendinamas nepaliaujamos kovos su Vakarais, dabar vadinamais kolektyviniais, sąlygomis. Šitas karas Kremliaus patriarcho paskelbtas šventuoju, o šventieji karai gali baigtis tik priešininkų išnaikinimu. Ta genocidinė ordiškoji politika nuožmiausiu būdu ir vykdoma Ukrainoje, Vakarų pasauliui kol kas nesiimant visų veiksmingų būdų sutramdyti ordiečių įkarštį.

Moskovija turi sukaupusi didžiulę istorinę tautų naikinimo, perkėlinėjimo ir trėmimo patirtį. Apie apgailėtinus didžiojo amerikiečių „Bigdylininko“ Donaldo Trampo geopolitinius šokinėjimus pasvarstysiu kiek vėliau, nes labiau rūpi politinis simbolinis parado turinys ir jame ryškėjanti tam tikra geopolitinė struktūra, didinanti grėsmę ir Ukrainai, ir visai Europos Sąjungai, o pirmiausia – rytiniam NATO flangui.

Beveik visi komentatoriai sutinka, kad didžiausia Kremliaus caro sėkmė buvo prisikviesti Kinijos imperatorių. Valstybių vadovų įvardijimai caras, chanas, imperatorius bei sultonas nėra koks anachronizmas, netinkamas dabartinių laikų politologijai, atvirkščiai – tie titulai kuo tiksliausiai išreiškia atgimusių civilizacinių imperijų politinės valdžios pobūdį, kuriame valdžios institucija siejasi su istoriniu kultūriniu mentalitetu. Jo esmė – absoliuti vienvaldystė, tiesa, pagražinta kai kuriais vakariečiams mielais demokratiniais skudurėliais, ir visiškas valdinių paklusnumas, kuris didinamas ugdant pasididžiavimą imperine galia.

Toks valdymas dabartinės geopolitinės sumaišties sąlygomis yra daug veiksmingesnis nei procedūrinis demokratinis, kai būtini sprendimai paskęsta begaliniuose svarstymuose ir įvairių pozicijų derinimuose, juolab susijusiuose su pažangiausiais vadinamais ideologiniais kliedesiais, arba labai vėluoja, todėl agresyvioji iniciatyva įgauna didelį pranašumą.

Užpuolikas visada pranašesnis už auką, nes jis vykdo savo planą aukai nesitikint. Jungtinių Valstijų prezidentas ėmėsi pamėgdžioti tokį valdymo stilių, tačiau bėda ta, kad stokoja jam reikalingos civilizacinės politinės šimtmečių patirties ir jos kultūroje gyvuojančio politinio elito. Karinį kumštį galima nulaužti tik stipresniu kumščiu ar jo pagrindu vykdoma aiškia, priešininkui egzistencines grėsmes keliančia politika. Antraip – imperatoriaus vaidmeniui netinkamo žmogaus klounada, kuri rodo vidinę sumaištį, supratimo stoką ir sykiu nuvertina pačią instituciją.

Kinijos imperatorius Kremliuje atliko daugialypį vaidmenį. Jo pasirodymas buvo skirtas Globaliems Pietums, Jungtinėms Valstijoms, pirmiausia Donaldui Trampui, Europos Sąjungai ir Kinijos visuomenei. Pasauliui ir kinams buvo aiškiai pasakyta, kad Kinija turi savo II pasaulinio karo vaizdinį, kuriame ir pradžia, ir pabaiga yra esmiškai susijusi su Kinijos valstybe ir jos kova su Japonijos imperializmu. Karo pradžios ir pabaigos datos skiriasi nuo mūsų pripažįstamų, tačiau kinai yra tarp laimėtojų. Todėl ir pasirodo kariniame parade.

Kinams šis pasirodymas turi kelti pasididžiavimą didvyriška jų kova anais laikais, o sykiu ir rodyti, kokių aukštumų jie pasiekė valdant dabartiniam imperatoriui – juk kinų kariai jau žygiuoja juos šimtmečius skriaudusios ir didžiulius Sibiro plotus atplėšusios imperijos sostinės Kremliaus aikštėje, o apie jų valdovą padlaižiaudami šokinėja visi kiti susirinkę vadinamieji prezidentai.

Deja, prie to būrelio vadinamųjų šliejosi ir ES atstovaujanti porelė. Įtariu, kad šis imperatoriaus vaizdo aspektas buvo suvoktas ne tik Globaliuose Pietuose, bet ir ES, juolab kad kinų kariai  jau pasirodė ir Baltarusijoje. Tačiau ES labai ekonomiškai susijusi su Kinija, tad turėtų pakibti ore numatomos derybos, kurių tenka imtis po „Bigdylininko“ pastangų įsukti pasaulinę ekonomikos krizę, nes plėtojant su kinais santykius būtų akivaizdžiai palaikoma ir jų pagalba moskovitams. Tad laukia europinių nemenkų probleminių svarstymų metas.

Kinijos valdovas pirmą kartą aiškiai parėmė Moskovijos geopolitinius siekius Ukrainoje, pakartodamas  Kremliaus tvirtinimus apie taikai pasiekti būtinas panaikinti „pirmines konflikto priežastis“. Šitai parodė visišką amerikiečių geopolitikos nesėkmę. Kokią jie vykdė politiką?

Neleisti ukrainiečiams pralaimėti, tačiau sykiu išsaugoti Moskoviją ir jos carą, su kuriuo galima būtų tartis, bijant šios šalies subyrėjimo ir galimo branduolinių pavojų kupino pereinamojo etapo. Sykiu buvo siekiama Moskoviją atitraukti nuo Kinijos, kuri labai sustiprėtų perėmusi Sibirą. Tie sumanymai visiškai subyrėjo.

Ukrainiečiai galėjo priversti Kremlių užbaigti agresiją 2022—ųjų pabaigoje, kada rusų armija jau buvo prispausta prie Azovo jūros ir ukrainiečiams vėrėsi kelias į Krymą, tačiau tada amerikiečiai ilgam nutraukė amunicijos tiekimą. Ordiečiai per žiemą spėjo gerokai apsikasti ir visame fronte įrengti gynybinius Surovikino įtvirtinimus.

Nekalbėsiu apie amerikiečių planuoto ir jų skatinto ukrainiečių vėlesnio puolimo rezultatus, kai nebuvo užtikrinta persvara ore. Per tą laiką Moskovijai pavyko susirasti labai jiems pagelbėjusį sąjungininką – Korėjos demokratinį imperatorių, veikiantį pagal  Kinijos nurodymus. Kremliui buvo suteikta didžiulės apimties karinė pagalba artilerijos šaudmenimis ir gyvąja jėga, į kurią Vakarai niekaip nesugebėjo deramai atsakyti.

Ar girdėjome apie amerikiečių bandymus paspausti Kiniją ar Korėjos diktatorių dėl tokios pagalbos? O buvo galima paskelbti įspėjimą ir suduoti keletą smūgių  kariniams korėjiečių sandėliams ir gamykloms. Juk Budapešto memorandumas vis dėlto galioja, nors jo ir nenorima prisiminti – o po juo amerikiečių parašas. Taip pat ir kinų. Tačiau ir amerikiečiai, ir kinai apsimeta jų neprisimeną.

Kaip tik taip – įspėdamas ir smūgiuodamas – turėtų elgtis amerikiečių prezidentas, bandantis įsijausti į imperijos ar imperialistinės valstybės valdoviško vadovo vaidmenį, kurį bandė stiprinti aiškinimais, esą daugelio šalių prezidentai laukią eilėje palaižyti jam užpakalį. Tačiau sykiu siuntė savo atstovą užpakalį laižyti Kremliaus valdovui. Pasiuntiniui ta procedūra, kaip rodė žiniasklaidoje pasirodę vaizdeliai, nepaprastai patiko. Atrodė, kad po pirmo karto jam išsiugdė priklausomybė. Gal tokia ir yra dabartinėje geopolitikoje Amžinojo žydo vaidmens apraiška?

O ir „Bigdylininkas“ nesiliovė meilikavęs Kremliniui, sykiu gąsdindamas krauju plūstančią Ukrainą ir versdamas ją kuo greičiau kapituliuoti bei viso demokratiniu save vadinančio pasaulio akivaizdoje dar ir begėdiškai apiplėšti. Vargu ar toks jo elgesys padėjo amerikiečių geopolitikams kurti stipraus vadovo įvaizdį ir padidino valstybės, kaip patikimo, įsipareigojimus vykdančio ir demokratines vertybes ginančio partnerio, reputaciją.

Tarifais bandant prismaugti kinus nesuvokta, kad kinai tokiems stripinėtojams jau niekaip nenusileis, nesileis pažeminami, nes nukentėtų didžiausia jų kelių dešimtmečių darbu susikurta vertybė – vis stiprėjančios pasaulinės galios įvaizdis, tad jie atsakys dar labiau stiprindami saitus su Moskovijos orda. Šitai ir įvyko. Bent jau kol kas. Kinija stiprės visiškai prisijungdama ne tik Moskoviją kaip vasalą, bet ir su ja valdydama Vidurinę Aziją. Šią tendenciją aiškiai rodė tų valstybių prezidentų veiksmai.

Daugelis stebėtojų laukė kariniame parade korėjiečių pasirodymo ir niekaip nesuprato, kodėl nežygiavo joks jungtinis kovose dalyvavęs specialusis būrys. Korėjiečių generolams teko tenkintis stebėtojų vaidmeniu. Kodėl? Politinės simbolikos ypatumai, į kuriuos labai atsižvelgia ir ordiečiai, ir rytiečiai. Spektaklyje pagrindinis buvo Kinijos imperatorius.

Tačiau kol kas jis dar nesako pasauliui kariaujantis kartu su Moskovija prieš Ukrainą ir visus Vakarus, tik leidžia šitai daryti korėjiečiams. Jei abiejų šalių kariai pasirodytų žygiuojantys parade, tai rodytų ir kinus dalyvaujant kovose prieš ukrainiečius. Todėl kinai tik paženklino savo dalyvavimą, stengdamiesi dar ne visiškai saistytis su Moskovijos agresija ir jos „šventa“ kova.

O šiuo metu kaip tik ir švenčiamas ukrainiečių naikinimas, nors kaip tik ukrainiečiai santykiškai sudėjo daugiausia aukų kovoje su fašizmu ir turi būti pagerbti kaip didieji karo laimėtojai. Tačiau Vakarų politikai, ypač dabartinės amerikiečių administracijos, pernelyg ilgai atrajoja Mokovijos ideologinius kvaišalus, kurie tiekiami ir užpakalio laižymo Kremliaus salėse ritualuose.

Daugelį nustebino, kad į Maskvą nutarė nevykti Azerbaidžano sultonas. Visiems žinoma, Kad Kremliaus ir Baku santykiai pablogėjo moskovitams numušus keleivinį azerų lėktuvą ir nesiteikus net atsiprašyti. Tačiau pagrindinė priežastis, paskatinusi šios valstybės vadovą nevykti – santykiai su Turkija. Azerbaidžanas dabar pereina visiškon Turkijos ir jos galingo sultono globon, o šis ne tik kad pripažįsta Krymą esant Ukrainos, bet ir nesiteikė pastovėti prie kinų imperatoriaus. Tad kaip azerų sultonas būtų atrodęs šalia kinų imperatoriaus be savo globėjo turkų sultono? Tokie žaidimai stipriausiųjų sultonų ir imperatorių lygoje netoleruojami.

Juolab kad vis labiau stiprėja pasaulio žiniasklaidoje kol kas neaptarinėjama kinų ir turkų kova dėl įtakos toje pat Vidurinėje Azijoje, Kaspijos baseine, o Sirijoje turkams tenka atlaikyti moskovitų ir jiems padedančių izraelitų spaudimą.

Ne vienas parado vaizdinių komentatorių apgailestavo, kad ES tos pergalės šventę yra perleidusi Kremliui ir niekaip nesistengia jos susigrąžinti, tačiau taip ir nebandė pasiaiškinti – kodėl? Atsakymas akivaizdus, todėl ir pražiūrimas. ES niekaip negali švęsti pergalės prieš fašistinę Vokietiją, nes dabartinė Vokietija yra jos ekonominė ir politinė šerdis, kuriai ir mes linkime kuo greičiau atgauti karinę galią. Todėl ta pergalė tik vienaip ar kitaip paminima. Tačiau sykiu Europa ir bijosi Vokietijos karinio prisikėlimo, nes žino, koks grėsmingas yra vokiškasis imperinis militarizmas.

Kitas dalykas, kad Vokietijos karinis prisikėlimas vienaip ar kitaip žadina ir istorinę fašistinio „atgimimo“ atmintį. Juolab kad tas „atgimimas“ buvo nukreiptas ir prieš Moskovjos ordą. Tačiau dabar jau nėra kitos išeities – Europos saugumas didele dalimi priklauso nuo to, kaip greitai kaip tik vokiečiams pavyks sustiprinti europinį karinį nuo Kremliaus užmačių saugantį skydą.

O pirmiausia – kuo skubiau didinant karinę ir ekonominę pagalbą Ukrainai. Karinė Vokietijos ir Ukrainos jungtis, kad ir kaip ji būtų įtvirtinta, bus vienas svarbiausių naujos europinės saugumo architektūros elementų. Suprantama, tikintis, kad ir „Bigdylininkas“ atsipeikės ir imsis Jungtinių Valstijų karinę ir ekonominę galią  išreiškiančios jėgos geopolitikos, kuri jau nebebūtų laistoma ukrainiečių krauju Kremliuje derantis su orda dėl Izraelio reikalų, kuriuose ta orda galėtų pagelbėti. 

Sveikintinas yra jo nutarimas gegužės 8 pripažinti ir JAV pergalės aname kare diena. juk amerikiečiams tas karas kainavo daug aukų. Ironiškai galima būtų palinkėti amerikiečiams ir kinams kartu surengti draugišką paradą užbaigos dienai pažymėti, tik tą dieną jau galėtų nustatyti kinai. Tačiau ir vėl kliuviniai – Japonija kapituliavo amerikiečiams numetus atomines bombas. Kad ir koks simbolis būtų sugalvotas, jame bus ir politinių nuodų.