A. Lapinskas. Lenkija nekenčia Lietuvos ir myli Latviją

Lenkijos Respublikos ambasadorius Jaroslavas Čiubinskis (Jaroslaw Czubinski), prisistatydamas darbui Vilniuje, tai buvo 2013 liepą, kalbėjo: „Lietuvos lenkai per jiems atstovaujančią politinę partiją, kurios nariai dirba ir Seime, ir Vyriausybėje, turi visas galias spręsti jiems aktualius klausimus… šiuo metu Lietuvos ir Lenkijos dvišaliai santykiai GERI, užsienio reikalų ministrai [Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski) ir Linas Linkevičius] palaiko tiesioginį ryšį, tačiau paprastiems gyventojams reikėtų labiau domėtis kaimynais“. 

Tų pat metų rudenį ambasadorius susitikęs su Seimo pirmininke Loreta Graužiniene pažėre dar daugiau viltingų Lietuvai žinių, išdėstė tarytum savo programinę deklaraciją:

„Tautinių mažumų teisių ir pareigų reguliavimas yra grynai Lietuvos vidaus sprendimas“,  „Lietuvoje nėra galiojančio Tautinių mažumų įstatymo, tiems žmonėms [Lietuvos lenkams] gali kelti nedidelę problemą. Kita vertus, egzistuoja tarptautinė teisė“, „Lenkijos politikai, kalbėdami apie lenkų kilmės žmonių padėtį Lietuvoje, visuomet prašo Lietuvos valdžios „rodyti daugiau empatijos klausimams, kuriuos kelia šie asmenys“, „Kita vertus, manome, kad šis klausimas yra Lietuvos Respublikos kompetencija, ne Lenkijos Respublikos. Negalime kištis į kitos šalies reikalus ir spręsti klausimus, kurie nėra Lenkijos kompetencija“.

Drąsiai galima teigti, kad ambasadoriaus skelbiamos nuostatos buvo visiškai europietiškos, su pagarba reziduojamai šaliai, europietiško bendravimo normoms. Tuo pat metu ambasadoriaus viršininkas – Lenkijos užsienio reikalų ministerija  tų pačių 2013 vidurvasarį išleido solidų, visą pasaulį apimantį 436 psl. leidinį „Pranešimą apie lenkų padėtį užsienyje – 2012“, jo Lietuvos skyrių kartu su Lietuvos lenkų organizacijomis rengė ir Lenkijos ambasada Vilniuje.

Liūdna, bet Lenkijos požiūris į Lietuvą šioje knygoje jau visai kitoks, priešingas ambasadoriaus deklaruotoms nuostatoms. Kitaip nei kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus šio dokumento nepavadinsi: apie neva neišspręstas, žinoma, tik Lenkijos manymu, Lietuvos mažumų problemas šiame dokumente kalbama su neįtikėtinu pykčiu, tiesiog piešiamas Lietuvos lenkų pragaro vaizdelis pačioje Lenkijos pašonėje. Tektų vertinti, kad atvykusio ambasadoriaus deklaruotos mintys buvo tik propagandinė dūmų uždanga, slepianti tikruosius Lenkijos kėslus. 

Nė viena iš leidinyje apžvelgiamų 33 šalių nesusilaukė tiek piktų žodžių, apie kitas šalis jų iš viso nėra, kiek apie Lietuvą. Į ambasadoriaus nuostatą, kad šie klausimai priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai ir nedera į juos kištis, Lenkija nekreipia jokio dėmesio. 

Pagrindinės, Lenkijos manymu, neišspręstos Lietuvos lenkų teisinės ir politinės problemos: nėra pažangos žemės grąžinime lenkų kilmės žmonėms, nestabili lenkų švietimo padėtis, negalima naudotis lenkų kalba viešojoje erdvėje, nėra galimybės rašyti mažumų pavardes gimtąja kalba, rinkimų apygardų ribų keitimas prieš pat rinkimus, lojalumo neigimas turintiems Lenko kortą, Tautinių mažumų įstatymo nebuvimas, nepalankus lenkams 2011 Švietimo įstatymas, pagal kurį dalies dalykų bus mokoma lietuviškai, o abitūros lietuvių kalbos egzaminas suvienodintas.

Jau nekartojant, kad šie kaltinimai dėl Lietuvos lenkų problemų yra kišimasis į suverenios valstybės vidaus reikalus, juos visus lengva paneigti ar tiesiog atmesti kaip absurdiškus, pvz., dėl „nestabilios“ lenkų švietimo padėties ar neva draudimo lenkų kalbą vartoti viešojoje erdvėje. O dėl „nuodėmės“ – vykdomos mažumų integracijos politikos, pastebėsiu, kad visa Europa, taip pat ir Lenkija, vykdo tokią politiką. Visos šios „problemos“ – tai kaltinimai Lietuvos valdžiai, juos su pasimėgavimu Lietuvos lenkai platina Lenkijoje ir Europoje.

O kokias lenkų problemas Lenkijos ambasada pamatė Latvijoje? Pasirodo, pagrindinės jų slypi… pačioje Latvijos lenkų mažumoje: čia bujoja abejingumas lenkų reikalams. O pagrindiniai iššūkiai būtų tokie: užtikrinti lenkų švietimui bent dabartinį lygį, skatinti lenkų ir mišrias šeimas leisti vaikus į lenkiškas mokyklas; rasti bendrą kalbą dėl Lenkų namų Rygoje statybos, nes jiems kol kas siūlomos skirtingos vietos, nesutariama ir dėl veiklos vizijos; gavus lėšų atnaujinti lenkų spaudą; įtraukti į veiklą jaunimą; stiprinti Latvijos lenkų sąjungos veiklą; skatinti bendrą Latvijos ir Lenkijos verslą; siekti gauti lėšų iš ES, Šveicarijos, Norvegijos.

Tai gana objektyvus vertinimas, be jokių kaltinimų ir įžeidinėjimų Latvijos valdžiai, pripažįstantis problemas, bet apie jas čia kalbama ramiai ir dalykiškai. Šalia audringų Lietuvos lenkų reikalavimų šūksnių, tokie Latvijos lenkų „iššūkiai“ atrodo kaip švelnus upelis…

Latvijos lenkai nekartoja pagrindinių Lietuvos lenkų pretenzijų: dėl originalios pavardžių rašybos, gatvių pavadinimų lenkų kalba, tautinių mažumų švietimo apsaugos. Latvijoje yra galimybė lenkams rašyti savo originalias pavardes kitų įrašų paso puslapyje, tačiau Latvijos lenkai yra abejingi tokiai galimybei, apie ją dažnai net nežino ir jokių pavardžių problemų nekelia. O dėl gatvių lenkiškų pavadinimų, pvz., Daugpilio meras išdidžiai pareiškė, kad Latvijos lenkai pažįsta lotyniškas raides ir latviškus pavadinimus lengvai perskaito.

Esama švietimo padėtis, t.y. 4 mokyklos ir vaikų darželis 45 tūkstančiams Latvijos lenkų, taip pat dvikalbis mokymas, kai lenkų kalba mokoma tik kelių etnolingvistinių dalykų, Latvijos lenkus tenkina. Jokių nuolaidų lenkams mokantis latvių kalbos čia nėra, abitūros egzaminai vyksta latviškai, latvių ir lenkų kalbų pamokų skaičius vienodas visose klasėse, pradedant nuo pirmos. Latvijos lenkai gyvenimu yra patenkinti ir jokioms europoms skundų nerašo.  Kaip čia neprisiminsi nuolatinių Lietuvos lenkų skundų Lenkijai ir Europai dėl jų „baisaus” gyvenimo. Iš visų užsienyje gyvenančių pasaulio lenkų Lietuvos lenkai turi daugiausia lenkiškų mokyklų ir net universitetą, bet nesustodami keikia Lietuvą visais jiems įmanomais būdais. Paradoksas: tokie patys lenkai yra ir Latvijoje, ir Lietuvoje, bet savo gyvenimą jie vertina diametraliai priešingai.                 

Visa tai atsispindi ir Latvijos-Lenkijos santykiuose. Ką tik įvykęs neįtikėtinai draugiškas, jau ne pirmas Latvijos ir Lenkijos prezidentų susitikimas Varšuvoje buvo kupinas šiltų žodžių ir panegyrikų. Ankstesnio Lenkijos prezidento žodžiais, Latvijos politika tautinių mažumų atžvilgiu yra pavyzdinė.

Lietuvos ir Lenkijos prezidentai jau seniai nesusitinka, o Premjerų Sauliaus Skvernelio ir Beatos Šidlo (Beata Szydlo) susitikimas Taline, kaip teko sužinoti, vyko „į vienus vartus“, kaltinant Lietuvą lenkų engimu. Lygiai toks pat buvo ką tik įvykęs Lenkijos Seimo narių vizitas į Lietuvą ir jų susitikimas su Seimo Pirmininku, vėl buvo kalbėta tik apie tą „engimą“.

Vilnius sakosi pasirengęs dialogui, ekspertų susitikimams, Lietuvos-Lenkijos mažumų komisijos atnaujinimui ir norėtų tikėtis, kad šios problemos netrukdys bendradarbiavimui kitose sferose. Varšuva su tuo lyg ir sutinka, bet pabrėžia, kad Lenkijos URM šefo žodžiais, „imperinė Rusijos politika neturi tapti Lietuvos išsisukinėjimu, nesprendžiant Lietuvos lenkų problemų, kurias reikia išspręsti“. Taigi, Lenkija iš Lietuvos reikalauja ne stiprinti kartu su NATO savo gynybą, bet pirmiau išspręsti neva lenkų mažumos problemas. Originali pozicija!

Tokio agresyvumo nė lašo nėra Lenkijos santykiuose su Latvija. Bet iš kur tuomet kyla mūsų šalių konfliktas, kas jį skatina – Lenkija ar Lietuvos lenkai? Iš dalies jie abu, bet pirmiausia tai  kaimynė iš kitos pusės – Rusija. Jos pastangomis politiškai susivienijo Lietuvos lenkai ir rusai, tai Rusijai teikia žymiai didesnes galimybes savo ardomajai veiklai. Lietuvos lenkai tikina, kad Rusija jų neįtakoja, jie veikia autonomiškai. Bet geriausiu atveju tai tik saviapgaulė.