A. Lapinskas. Lietuvos lenkai vėl siautėja

LLRA patekimo į Vyriausybę proga entuziastingai (o dabar matau – naiviai) rašiau: „Prasidėjo naujas lietuvių ir lenkų sugyvenimo etapas“, „LLRA tampa normalia politine jėga, o Lietuvos lenkų mažuma integralia šalies visuomenės dalimi“. „Tautinių mažumų atstovams įsitraukus į valstybės valdymą ir nustojus rašyti begalinius skundus Europai, pakils ir visos valstybės gyvenimo tonusas, kuriai nereikės amžinai atmušinėti tų beprasmiškų skundų atakas“.

Ir iš tikrųjų pirmąjį praeitų metų pusmetį lenkų skundų beveik nesigirdėjo, o ir antrąjį pusmetį, pirmininkaujant ES, buvo palyginti ramu. Deja, kaip dabar paaiškėjo, tai buvo tyla prieš audrą. Nuo pat šių metų pradžios LLRA puolė atsigriebti už neveiklos pauzę ir grįžo į tradicinę „Nė dienos be kovos“ būseną. Pasipylė jau žinomos tematikos šmeižtai dėl lenkų pragaro Lietuvoje, siunčiami Europos struktūroms, visais įmanomais instrumentais keliamas triukšmas ir Lietuvoje.

Naujausia akcija: 2014 sausio 23 d. Seimo LLRA frakcijos nariai paskelbė „Prašymą imtis priemonių tautinių mažumų teisėms apginti Lietuvoje“, adresuotą Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, Europos Parlamento ir Europos Komisijos vadovams. Kitaip nei kituose skunduose, jame bandoma remtis tarptautiniais dokumentais, neva įrodančiais Lietuvos vykdomas skriaudas. Pasižiūrėkime, kas rašoma lenkų prašyme ir atidžiau pasiskaitykime nurodytus dokumentus (sudarytus ne be aktyvių Lietuvos lenkų ir pačios Lenkijos pastangų į tarptautinę erdvę iškelti visiškai nepamatuotus ir neteisėtus reikalavimus).

1. „Europos komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) ataskaita pažymi susirūpinimą dėl nuo 1989 iki 2010 m. Lietuvoje galiojusios tautinių mažumų apsaugos praktikos panaikinimo… daugumą tautinių mažumų klausimų galima spręsti remiantis Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija… Komisija siūlo Lietuvos valdžios institucijoms skubiai priimti tautinių mažumų įstatymą, kuris aiškiai reglamentuotų tautinių mažumų teises”.

Ką galima atsakyti, paskaičius šią kovos su rasizmu ataskaitą? Pirmiausia, ECRI reikalavimas „prikelti iš numirusių“ 1989 m. sovietinį Tautinių mažumų įstatymą, yra visiškai nepriimtinas, tai kišimasis į suverenios valstybės reikalus. Antra, Europos standarto vartoti tautinių mažumų kalbas geografinėse nuorodose tiesiog nėra. Trečia, pasibaigus 1989 m. tautinių mažumų įstatymo galiojimui, jų apsauga nė kiek nesumažėjo, tai bukas „tautinių mažumų atstovų“ melas. Ketvirta, Lietuvos istorijos ir geografijos mokymas lietuviškai nė kiek nepažeidžia mažumų teisės į švietimą, tai vėlgi tų pačių „atstovų“ Komisijai pateiktas melas. Vienintelė teisinga mintis, kad daugumą, o iš tikrųjų visus tautinių mažumų klausimus galima spręsti remiantis Europos Konvencija, kurią Lietuva, kitaip nei Lenkija, ratifikavo be jokių išlygų.

2. „2012 m. Ministrų Komiteto rezoliucija dėl Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje. Rezoliucijoje kalbama apie kalbines teises, apie tai, kad nėra teisinio reglamentavimo, apie būtinumą tobulinti konsultavimosi su tautinių mažumų atstovais dėl su jais susijusių klausimų sistemą. Rezoliucija CM / ResCMN (2012) 19 apie Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje“.

Rezoliucijoje sakoma, kad Lietuva turėtų suteikti teisines garantijas ir praktines sąlygas Europos Konvencijos nustatytam viešam tautinių mažumų kalbų vartojimui, t.y., kad „kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę laisvai ir be jokių trukdymų vartoti savo mažumos kalbą privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu“. Konvencija paaiškina, kad „sąvoka „viešai“ reiškia, pavyzdžiui, viešojoje vietoje, lauke arba kitų asmenų akivaizdoje“.
„Šalys stengiasi, kiek tai įmanoma, sudaryti tokias sąlygas, kurios leistų vartoti mažumos kalbą santykiuose tarp šių asmenų ir administracinės valdžios“.

Lietuva niekaip nepažeidžia nei mažumų kalbų viešo vartojimo, nei kreipimosi mažumos kalba į administracinę valdžią nuostatų. O dėl konsultavimosi su tautinių mažumų atstovais, tai Lietuvos lenkų prašymo autoriai visiškai pasiklydo, nes kitame prašyme nurodytame dokumente – ECRI ataskaitoje – sakoma: „konsultacijų poreikis yra daug mažesnis nei anksčiau ir todėl neatrodo, kad Tautinių bendrijų taryba yra galių turintis politinis žaidėjas“. Kurios tarptautinės organizacijos tuomet reikėtų klausyti ir su kuo konsultuotis?

3. „Europos tinklo prieš rasizmą (European Network against Racism, ENAR) ataskaita , kurioje kalbama apie blogėjančią Lietuvos lenkų tautinės mažumos padėtį“.

Kodėl Lietuvos lenkai pateko į dar vieną kovos prieš rasizmą Europos dokumentą „Racism and related discriminatory practices in Lithuania“? Todėl, kad į jį įtraukti neva Lietuvos lenkų atstovų, o iš tikrųjų Europos Tarybos lenkų delegacijos pirmininko Dariuszo Lipinskio pateikti kaltinimai, esą būsimasis Lietuvos Švietimo įstatymas „kelia grėsmę tautinių mažumų mokyklų egzistavimui, nes numatoma dalį dalykų dėstyti lietuvių kalba, taip iškeliama lietuviškų mokyklų pirmenybė, pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija“. Taip pat nurodoma, kad šis įstatymas sulaukė negatyvios Lenkijos vyriausybės reakcijos ir sukėlė įtampą tarp dviejų šalių.

Taip išeitų, kad Lietuvos tautinių mažumų mokyklose, kur pagal bendraeuropinę praktiką imtas vienodinti valstybinės kalbos mokymas, Lenkija atrado rasizmo židinį. Ir ne tik rasizmo, nes geresnis lietuvių kalbos išmokimas, Lenkijos manymu, prilygsta kitam baisiam dalykui – žmogaus teisių pažeidimui…

Jeigu toks būtų europinis požiūris, tai visas Europos šalis, kur veikia tautinių mažumų mokyklos ir kur valstybinė kalba išmokoma tikrai gerai (tarp jų ir Lenkijos lietuviškos mokyklos), reikėtų apšaukti Žmogaus teisių pažeidėjais. Tačiau „kaltininkė“ kol kas tik Lietuva, nors ataskaitoje užkabinta ir Lenkija, kaip pasipiktinusi (o gal nukentėjusi?) dėl tokios Lietuvos politikos šalis.

4. „2011 m. vasario mėn. Žmogaus teisių stebėjimo institutas savo alternatyvioje ataskaitoje, remdamasis Lietuvos oficialiomis ketvirtąja ir penktąja periodinėmis ataskaitomis, kurios buvo sudarytos remiantis Tarptautine konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo, nurodė, kad „Lietuva pasižymi žemu žmogaus teisių sąmoningumo lygiu tiek tarp sprendimus priimančių pareigūnų bei institucijų, tiek teismuose, žiniasklaidoje ir bendrai visuomenėje. Lietuva dar nėra išvysčiusi efektyvaus institucinio ir teisinio žmogaus teisių gynimo mechanizmo.“

Šiame dokumente aiškinama, kad tautinės mažumos priešinasi lietuvių kalbos mokymo stiprinimui, lenkai 20 metų kovoja už pavardžių rašybą lenkų kalba, teikia peticijas dėl lenkų kalbos vartojimo Vilniaus ir Šalčininkų rajonų įstaigose, o jų vadovai atsisako nuimti lenkiškas gatvių pavadinimų lenteles.

Ką bendro su žmogaus teisėmis turi paminėti veiksmai? Nieko. Tautinių mažumų aiškinimai, kad jie priešinasi valstybinės kalbos stiprinimui dėl to, kad su jomis valdžia nesitarė yra visiškas nonsensas. Visi kiti dalykai privalo turėti įstatyminį pagrindą, o tokio nėra. Nėra teisinio pagrindo ir lenkų pavardžių rašybai, tai įrodė Europos teismai, o Lietuvos ir Lenkijos sutartis numato mažumų pavardžių rašybą tik pagal skambesį.

Europos konvencija įvardija nuostatą dėl kreipimosi į administracinę įstaigą mažumos kalba (jokių problemų dėl to Lietuvoje nėra), bet atsakymai į prašymą ir visas administracinis darbas savivaldybėje turi būti valstybine kalba. Lenkiškos gatvių lentelės irgi turi turėti juridinį pagrindą, kol tokio leidimo nėra, tokios lentelės yra nelegalios ir užsitraukia baudą. Beje, Lenkijoje už nelegalias lenteles baudos didesnės.

Kaip matome, Lietuva niekuo nenusikalsta tarptautiniams dokumentams, tuo labiau žmogaus teisėms. Jos nieko neturi bendro nei su administracinės įstaigos raštvedyba, nei su gatvių pavadinimų lentelėmis. Tai yra įstatymais ir teisės aktais pagrįsta tvarka.

5. „Freedom House“ ataskaita kritiškai vertina naują Švietimo įstatymą, priimtą 2011 metų kovo mėnesį ir kurio pagrindu 2013 metais abiturientai buvo priversti laikyti tokius pačius egzaminus, kokius laikė jų bendraamžiai iš lietuviškų mokyklų“.

2013 metų ataskaitoje „Freedom House“ tautinėms mažumoms skiria vos kelias eilutes. Apie tautinių mažumų diskriminaciją čia pasakyta, kad ji „lieka problema, ypač tarp romų tautybės gyventojų“. O dėl egzaminų be jokių paaiškinimų tvirtinama, kad „2013 m. tautinių mažumų abiturientai turėjo laikyti tokį patį lietuvių kalbos egzaminą, kaip ir lietuviškose mokyklose“.

Galima būtų paklausti, tai kur čia diskriminacija? Juk pats lotyniškas žodis discriminatio reiškia atskyrimą, o suvienodintas egzaminas reikštų, kad toji diskriminacija panaikinama… O jei visiškai tiksliai, tai praeitų metų lietuvių kalbos egzaminas tautinėms mažumoms buvo gerokai palengvintas, nes už tą patį klaidų kiekį rusams ir lenkams buvo rašomi aukštesni pažymiai nei lietuviams. Tačiau šį faktą ir „Freedom House“, ir Lietuvos lenkai išverčia taip, kad vis tiek lietuviai diskriminuoja lenkus, o juk yra ir dar penkerius metus bus atvirkščiai.

6. „2012 m. gegužės mėnesio Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) vyriausiojo komisaro tautinių mažumų klausimais Knuto Vollebaeko ataskaita dėl tautinių mažumų padėties Lietuvoje“.

Šioje ataskaitoje komisaras paminėjo jam išsakytus Lietuvos tautinių mažumų atstovų nuogąstavimus dėl švietimo sistemos pakeitimų bei viešo mažumos kalbos vartojimo ir paragino Lietuvos vyriausybę užpildyti teisinį vakuumą, atsiradusį, nustojus galioti tautinių mažumų įstatymui ir dar užtikrinti, kad naujasis Švietimo įstatymas būtų įgyvendinamas konsultuojantis su tautinėmis mažumomis ir garantuotų aukštą švietimo kokybę mažumų mokyklose.

Visa bėda, kad šiuos skundus komisarui išdėstė ne visų ar bent daugumos tautinių mažumų, bet tik vienos tautinės mažumos politinės organizacijos – Lenkų rinkimų akcijos atstovai, kurie pirmiausia siekia politinių, t.y. noro patekti į valdžią ir tuometinės valdančiosios koalicijos kritikavimo, o ne tautinio identiteto saugojimo tikslų. Beje, bendrame tautinių bendrijų susitikime su komisaru lenkai nedalyvavo, o pareikalavo su juo susitikti atskirai.

Buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis tuomet sakė: „Lietuva įvykdys tas K.Vollebaeko rekomendacijas, kurios neprieštarauja Lietuvos įstatymams“. Galima čia pridėti, kad ES neturi jokių priekaištų Lietuvai nei dėl mūsų įstatymų atitikimo europinėms normoms, nei dėl Europos tautinių mažumų apsaugos konvencijos, nei apskritai dėl Lietuvos tautinių mažumų politikos vykdymo.

Lietuvos Seimo nariai lenkai, išvardiję tarptautines ataskaitas, pykčio ugnies neužgesina ir toliau: „Ataskaitos vienareikšmiškai patvirtina faktą, kad tautinių mažumų padėtis Lietuvoje blogėja“ (nepatvirtina); „Norime savo vaikus auklėti pagal mūsų tradicijas ir kultūrą“ (kas draudžia?); „užuot sakę tiesą, aukščiausi Lietuvos valdžios pareigūnai meluoja tarptautinei bendruomenei“ (aukščiau pateikti įrodymai parodo, kad meluoja būtent Lietuvos lenkai); „tarptautinių standartų taikomų visose Europos Sąjungos šalyse Lietuva nepripažįsta“ (jokia Europos institucija neturi priekaištų Lietuvai dėl Europos Tautinių mažumų konvencijos vykdymo, kitokių standartų nėra).

Finalinis lenkų prašymo Europos vadovams akordas suvis griausmingas: „Atkreipdami Jūsų dėmesį į akivaizdų tautinių mažumų diskriminavimą ir žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, prašome nedelsiant imtis visų priemonių tautinių mažumų teisėms apginti“. Europos atsakymas galėtų būti tik toks: Lietuvoje nėra jokios tautinių mažumų diskriminacijos, nėra jokių žmogaus teisių pažeidimų, visos tautinių mažumų teisės yra seniai apgintos.