A. Lapinskas. Vilniaus savivaldybėje lenkai liejo priekaištus Lietuvai

Spalio 28 d. Vilniaus savivaldybėje įvyko Europos žmogaus teisių fondo surengta tarptautinė konferencija „Tautinių mažumų teisės ir lūkesčiai Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės kontekste“, skirta aptarti tautinių mažumų teisių problematikai Lietuvoje.

Minėtas fondas buvo įkurtas 2010 metais Vilniuje, kaip „atsakas į žmogaus teisių bei tautinių mažumų teisių pažeidimus ir piktnaudžiavimus Lietuvoje“. Toks veiklos diskursas, matyt, verčia nuolat ieškoti tų pažeidimų ir piktnaudžiavimų, o jeigu jų neįmanoma surasti, tai pačiam fondui arba jam artimiems asmenims juos sugalvoti. 

Ir pati konferencija, ir publikacijų apie ją antraštės Lietuvos lenkų žiniasklaidoje (pvz., Znad Wilii („ZW“)) teigė nuomonę, kad mažumų teisės Lietuvoje vis dar neapsaugotos – „Mažumų teisių srityje niekas nepasikeitė“, suprask, kaip buvo pažeidinėjamos, taip ir liko. Arba dar stipriau „Privalome įveikti tautinių mažumų diskriminacijos apraiškas“. Čia gi jau Baudžiamojo kodekso 169, 170 str., baisu!

Fondo direktoriaus pavaduotoja Kristina Voiciukevič tikino, kad per metus jokių esminių pakitimų tautinių mažumų teisių apsaugos srityje neįvyko, tačiau neįvardijo, kokiose srityse tie pakitimai turėjo įvykti. Kaip ir nebuvo įgyvendintos tarptautinių organizacijų rekomendacijos, kokios jos irgi nepasakė. Matyt, laikėsi principo – svarbu šaukti apie pažeidimus, o ar jie tikrai yra, ne taip svarbu.

Tiesa, ji pažadėjo, kad konferencijoje bus apžvelgti konkretūs pastarųjų metų žingsniai, pagerinę tautinių mažumų teisių apsaugą. Deja, konferencijos dalyviai nevykdė jos priesako, matyt, jie būtų sutrukdę Lietuvą skandinti nenutrūkstamų kaltinimų jūroje.

Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos mokslinė sekretorė dr. Elžbieta Kuzborska, kaip ir dera mokslininkei kalbėjo konkrečiau. Vis dėlto įsikalbėti stereotipai neleido jai objektyviai įvertinti esamų mūsų gyvenimo reiškinių.

Kaip ir kiti kalbėtojai, pirmiausia, ji trenkė stipriausią salvę: Lietuvoje vyksta diskriminacija pagal kilmę, nes nėra galimybės užrašyti savo pavardę originalo forma. Čia gerbiama daktarė šovė truputį pro šalį, nes būtent tokia diskriminacija gali pasitaikyti, pvz., priimant į darbą, viešojo ir medicininio aptarnavimo įstaigose, dėl apsigyvenimo tam tikrose teritorijose, taip pat žmonių tarpusavio santykiuose – pasityčiojimai, įžeidinėjimai.

Kad diskriminacija pavardžių rašyboje vyktų dėl kilmės, negirdėtas dalykas. Lietuva laikosi savo įstatymų, tarptautinių ir dvišalių teisės aktų, t.y. Europos Tautinių mažumų konvencijos, Lietuvos-Lenkijos sutarties. Pastarojoje sutartyje aiškiai nurodytas vienas variantas – „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“.

Skirtingai nuo Latvijos-Lenkijos sutarties, kurioje dar įrašyta pagal „kalbos skambesį ir rašybą“. Bet Latvijoje lenkų pavardės vis tiek rašomos tik pagal skambesį ir nė vieno pikto žodžio iš Lenkijos nesulaukia, jos manymu, lenkų padėtis Latvijoje yra pavyzdinė.

Kitas E. Kuzborskos nurodytas neva pažeidimas: „Nėra galimybių raštu ir žodžiu kreiptis į vietos valdžią gimtąja kalba gausiai mažumos apgyvendintoje vietovėje“. Tai visiškas melas. Kreipkitės lenkiškai į Šalčininkų savivaldybę kad ir kasdien. Šio rajono valdžia sako, kad priimtų net ir kiniškai parašytą prašymą, tik surasti vertėją užtruktų ilgiau. O lenkų kalbos vertėjo toje savivaldybėje iš viso nereikėtų, ten visi ją moka. Beje, paklausus, ar gauna prašymų, parašytų lenkiškai, atsako, kad neprisimena tokio atvejo.

Kaip visada E. Kuzborska mini lenkų švietimo problemas. Faktų apie pažeidimus ji nesurado, nes jų nėra, todėl žiebė… Lietuvos visuomenei (!). Neva ji klaidingai įsitikinus, kad „mažumų švietimas yra sovietinių laikų reliktas“ arba kad „mažumų mokyklų abiturientai silpnai moka lietuvių kalbą“. Ši konferencija, anot prelegentės, leis įveikti šiuos ir daugelį kitų stereotipų.

Tai dar ne viskas. Anot pranešėjos, „Tarptautinių organizacijų, pvz., Pasaulio banko, tyrimais nustatyta, kad vaikai geriausiai įsisavina žinias, mokydamiesi gimtąja kalba, ypač pirmuosius 6-8 metus. Toks mokymasis skatina pasitikėjimą, sumažina mokyklos metimo tikimybę ir netgi leidžia geriau išmokti valstybinę kalbą“. Beje, šie tyrimai buvo vykdomi vienoje iš Afrikos šalių, o visoje Afrikoje pradinis mokslas iš tikro vyksta mažumos kalba, bet vidurinė baigiama valstybine anglų, prancūzų ar portugalų kalba.

E. Kuzborska dar pridėjo, kad „investuodami į mokymą tautinių mažumų kalba, gauname geriau išsilavinusią mažumą, turinčia galimybių studijoms, geresniam darbui, kas lemia ekonominę ir visuomeninę visos valstybės sėkmę“. Lietuva tą ir daro, gaila, bet kaimyninė Lenkija – ne, nes savo pusei milijono mažumų turi tik vos keturias mokyklas mažumų kalba, taigi neklauso nei Pasaulio banko, nei ponios E. Kuzborskos siūlymų.

Tarptautinis žmogaus teisių ir tautinių mažumų ekspertas Lukašas Vardynas (Lukasz Wardyn) piktinosi dėl  Lietuvos užtikrinimo, kad ji vykdo Europos tautinių mažumų konvenciją. Vis dėlto, anot jo, svarbiausios Lietuvos bėdos yra ne dėl konvencijos – vykdo ar nevykdo, bet dėl Tautinių mažumų įstatymo nebuvimo ir rinkimų slenksčio rinkimuose į Seimą.

Dėl to slenksčio tai čia dar vienas pavyzdys kaip šaukti vien dėl to kad šaukti. Lietuva yra vienintelė Europos, kartu ir pasaulio valstybė, kur lenkai už Lenkijos ribų turi lenkų frakciją parlamente. Bet, pasirodo, to maža, esą tas rinkimų slenkstis, jo neperžengus,  kada nors esą neleis lenkams dalyvauti šalies politiniame gyvenime (o ar dabar, turėdami frakciją jie dalyvauja šalies gyvenime?).

Kai dėl įstatymo, tai ar nebus taip, kad atsiradus įstatymui ir lenkai neradę jame savo vadinamųjų postulatų užtikrinimo (paskutinis projektas yra būtent toks), apie jį tiesiog užmirš. Kaip kad užmiršo atsiradusį Tautinių mažumų departamentą, lenkai jo tiesiog nepasigenda, nors dėl jo nebuvimo buvo šimtai skundų visai Europai.

Gana svarbi eksperto atskleista naujiena yra tai, kad lenkiškų pavardžių klausimas Lietuvoje nesisprendžia dėl to, kad jų… mažai kas nori. „Žinoma, daug kas apie tai kalba, net šaukia, bet niekas iki galo nenori pakeisti realybės, nes tai kainuos, reikės naujų dokumentų. Net Lietuvos lenkų politikai, kurie turėtų parodyti pavyzdį, primygtinai eksperto prašyti, niekur dėl savo pavardžių nesikreipė. Vieni sako, kad per seni, kiti, kad per jauni, taigi neaišku, kam tas pavardžių keitimas būtų reikalingas“.

Vis dėlto, anot L. Vardyno, svarbiausia ne pavardės, bet lenkų švietimas, kad lenkiškos mokyklos būtų tokio aukšto lygio, kad į jas plūstų lietuviai ir rusai. Ir svarbiausia: „Kad tie vaikai būtų auklėjami lenkų kultūros atmosferoje ir visko, kas yra šioje aplinkoje“. Na, žinoma, Lietuva yra niekieno žemė, todėl lenkai galėtų čia pasireikšti…

Tai dar ne visos Lietuvos nuodėmės. Ekspertas būtinai pamini ir žemės grąžinimą lenkams, nors Šalčininkų rajone žemė grąžinta 99,8 proc. pretendentų, Vilniaus rajone 97,9 proc. O tuo pat metu Lenkijoje, Varšuvoje yra negrąžinta ar ne 8000 po karo nacionalizuotų butų ar namų, vyksta milžiniškos reprivatizacijos aferos. Apie tai ekspertas, Lenkijos pilietis kažkodėl nekalbėjo.

Taip pat vėlgi melagingai tvirtino, kad negalima lenkiškai parašyti laiško savivaldybei, pyksta kad nėra lenkiškos informacijos Lietuvos bankuose, ir nusikalba, kad lenkai Lietuvoje laikomi ne pirmos rūšies piliečiais, bet antrarūšiais. Pagaliau teisinga mintis: jeigu kalba nevartojama, ji numiršta. Galima būtų ponui iš Europos priminti, kad Šalčininkų gyventojai (teigiama, kad 80 proc. gyventojų – lenkai) patys atsisakė rajono lenkiško laikraščio, nes nenori jo skaityti. Kas dėl to kaltas, lietuviai?

Žodžiu, visa ši konferencija buvo pačių lenkų sugalvotų neva tautinių mažumų teisių pažeidimų įvardijimo koncertas. Kaip visada, joje dalyvavo nemažas būrys užsieniečių, kuriems buvo mėginama įteigti lenkų pragaro Lietuvoje vaizdą. Ačiū Dievui, jiems jau nusibodo tokių koncertų tonacija.

Lenkija, atrodo, irgi jau mažiau kreipia dėmesio į šiuos lenkų pragaro Lietuvoje vaizdus. Taigi liko pats fondas, kuriam pačių sugalvotos Lietuvos lenkų engimo fantazijos yra reikalingos kaip narkotikai. Bet gal jau metas pagalvoti apie sveiką gyvenimo būdą, be narkotikų?