A. Lapinskas. Ar pasikartos „lietuvių nacionalizmo“ skandalai? (35)

Anatolijus Lapinskas | asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas | asmeninė nuotr.

Spalio 21 d, Lenkijos Senatas (aukštieji parlamento rūmai) Lenkijos Seimui pateikė įstatymo projektą „Dėl įstatymo, draudžiančio komunizmo ar kitos totalitarinės santvarkos propagandos draudimo…“  pakeitimo.

Naujajame įstatyme rašoma: „Kita totalitarine santvarka laikoma fašizmas, vokiečių nacizmas, ukrainiečių ir lietuvių nacionalizmas (negi tai santvarka?), prūsų, rusų ir vokiečių militarizmas“. Propaganda gali būti laikomi organizacijų – mokyklų, vaikų darželių (!), ligoninių (!), kultūros įstaigų pavadinimai, taip pat paminklai, skirti asmenims, įvykiams, datoms, simbolizuojančioms totalitarines santvarkas (tarp jų, matyt, ir „lietuvių nacionalizmą“), netgi paaiškinama, kad tokiais paminklais laikomos skulptūros, kolonos, obeliskai, atminimo akmenys ir lentos, užrašai ir ženklai“.

Įstatymo rengėjai tokių objektų Lenkijoje priskaičiavo beveik 500, beje, į šį sąrašą jo rengėjai pasidrovėjo įtraukti „lietuvių nacionalizmo“ objektus, todėl Beržnyko paminklas gal ir nebus nugriautas…

Lenkijos Seime įstatymo svarstymas buvo numatytas gruodžio 15, tačiau gruodžio 14 Lietuvos ambasadorius Varšuvoje Šarūnas Adomavičius sukėlė ant kojų visą Lietuvos valdžią, atsiųsdamas jai ekstra pranešimus.

Juose nuogąstaujama, kad jeigu toks įstatymas būtų priimtas, iškiltų pavojus Lenkijos lietuvių istorijos ir kultūros paveldui,  nes „Lenkijos savivaldybėms ir vietinės valdžios administracijoms būtų sudaryta galimybė nugriauti esamus paminklus, istorinių įvykių įamžinimo vietas, jei būtų įvertinta, kad jie neatitinka įstatymo reikalavimų“.

O svarbiausia, kad įstatyme Lietuvos santvarka (dabartinė?) prilyginama fašizmui ar vokiečių nacizmui. Baisiau ir negali būti, juk šiais žodžiais vadinama koncentracijos stovyklų ir agresyvių karų epocha, nusinešusi dešimtis milijonų gyvybių, jos siaubą patyrė ir Lietuva, bet taip pat ir Lenkija. Beje, ar nėra lenkiškojo nacionalizmo? Lenkų enciklopedijos pripažįsta, kad toks yra, tačiau apdairiai patikslina, kad jis skirtas tik lenkų kultūros bei tautos etninės struktūros išlaikymui. Lietuviškasis, matyt, kitoks. 

Tarp ambasadoriaus Š. Adomavičiaus Lietuvai adresuotų laiškų adresatų buvo Prezidentūra, Užsienio reikalų ministerija, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis – ambasadorius desperatiškai prašė jį nusiųsti laišką Lenkijos Seimui ir Senatui (nėra žinių, ar jis tai padarė), Seimo komitetų pirmininkai, Vyriausybės kanceliarija, Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio komandos nariai, netgi Krašto apsaugos ministerijos vadovybė.

Ir ką jūs manote, kilus šiam šurmuliui, o „Lietuvos rytui“ net 5 val. ryto paskelbus apie šį Lenkijos akibrokštą, Lenkijos Seimas nutarė išbraukti „lietuvių nacionalizmo“ klausimą “iš gruodžio 15 darbotvarkės. Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje energingų mūsų ambasadoriaus, valdžios institucijų pastangų dėka, taip pat dėl operatyvių žiniasklaidos veiksmų, Lietuva pasipriešino Lenkijos politikams.

Kaip į įstatymą pakliuvo tas „lietuviškasis nacionalizmas“? Aišku, kad jį sugalvojo ne Lenkijos Senatas, bet aktyvūs Lietuvos lenkų veikėjai, vos ne kiekvieną savaitę dar stipresniais žodžiais koneveikiantys Lietuvą, rašantys skundus Lenkijai, Europai, organizuojantys mokinių streikus ir mitingus, dalyvaujant net pradinių klasių mokiniams (!), dėl esą baisios lenkų švietimo būklės.

Nors 100 tūkst. lenkų tenka 42 lenkiškos mokyklos, kai 100 tūkst. lietuvių – 35, nekalbant jau apie vienintelį pasaulyje lenkišką universitetą už Lenkijos ribų. Tačiau šie pritrenkiantys skaičiai Lietuvos negelbsti, o Lenkijos parlamentas, žlugus vienam, matyt, ieškos kitokio būdo nubausti Lietuvą.

Kodėl apie Lenkijos Senato parengtą skandalingą projektą, Lietuva, taip pat ir ambasada Lenkijoje, sužinojo tik dieną prieš jo svarstymą? Ką veikia ta pati ambasada, Lietuvos žvalgyba, jei tokia yra, URM Užsienio lietuvių departamentas, Seimo tarptautinių ryšių skyrius, užsienio ir Europos reikalų komitetai?

Man rodos, kad visi šiose įstaigose dirbantys ponai, gaudami kosminius atlyginimus, turėjo apie Lietuvą dergiantį įstatymą sužinoti ne paskutinę dieną prieš svarstymą, bet vos atsiradus jo projektui, prieš pusantro mėnesio, spalio 25. Juk tam nereikia siųsti žmogaus į Varšuvą, visus Lenkijos būsimų įstatymų projektus, jų svarstymo datas, galima sužinoti nepakylant nuo kompiuterio.

Jeigu minėtose įstaigose nėra žmonių tokiam darbui – sekti prieš lietuvius ar Lietuvą nukreiptą Lenkijos įstatymdavystę, sutikčiau aš pats be jokio atlygio tai daryti. Žinoma, jei valdžia nuspręstų, kad to reikia, o mano atsiųstas depešas perskaitytų.  

Įvykęs precedentas dar nereiškia, kad ateityje Lietuva irgi imsis aktyvių priemonių, gindama savo tautiečių ir valstybės reikalus. Deja, mūsų Seimas, ministrai dėl prastų Lietuvos-Lenkijos santykių, pirmiausia, kaltina pačią Lietuvą, minėdami neva jos nuodėmes lenkų atžvilgiu arba priimdami Lenkijos kaltinimus be jokių prieštaravimų. 

Gediminas Kirkilas | Alkas.lt, A. Sartanaviciaus nuotr.

Gediminas Kirkilas | Alkas.lt, A. Sartanaviciaus nuotr.

Seimo vicepirmininkas, kartu ir Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas po šio skandalo tiesiai apkaltino Lietuvą: „tokią būklę lemia Lietuvos nesugebėjimas išspręsti pavardžių rašybos dokumentuose ar kitų Varšuvai rūpimų problemų“.

Ne vienas žinomas lenkas Lietuvoje ir Lenkijoje aiškina, kad toji pavardžių rašyba tai jokia problema, Lietuvos lenko gyvenimo kokybei nedaranti jokios įtakos. Priedo, atitinkanti Europos standartus, Lietuvos-Lenkijos sutartį, o realų gyvenimą daranti  tiesiog patogesniu. Dėl kitų „Varšuvai rūpimų problemų“, kurias Lietuva esą turi išspręsti, tai jos visos yra lenkų išgalvotos, negi Seimo vicepirmininkas to nežino? 

O Seimo pirmininkas, pas jį „mandagumo“ vizito užsukusiam Lenkijos ambasadoriui į jo akibrokštą esą Lenkijos valdžia iš Lietuvos laukia pozityvių žingsnių, sprendžiant Lietuvos lenkų problemas, nepratarė nė vieno prieštaraujančio žodžio. O juk tai gėdinga ambasadoriaus provokacija ir kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus, skatinant tautinių mažumų priešpriešą su Lietuvos valdžia. Tuo labiau, kad ambasadorius žinojo ir apie skandalingą „lietuviškojo nacionalizmo“ įstatymą Lenkijoje, bet apie tai, aišku, nutylėjo. 

Linas Antanas Linkevičius | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Linas Antanas Linkevičius | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Praeitų metų pabaigoje įvykusį Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pokalbį su Lenkijos laikraščiu (lygiai taip pat jis kalba ir dabar) tektų laikyti visiško valstybės nusižeminimo viršūne, ko tik čia nėra: „Lietuvoje yra skaudžių lenkų gyvenimo problemų“, „Santykiuose su Lenkija padarėme klaidų“, „nesiginčiju, tai blogai… tas vėlavimas (Lenkijos reikalaujamų įstatymų priėmimo) ir mums nepadeda… turiu vilties, kad problemos išsispręs“. 

O ministro reakcija dėl nepriimto pavardžių įstatymo turbūt įeis į diplomatijos istoriją, jis tuomet pareiškė: „Tai didžiulė gėda, norėčiau už tai atsiprašyti (laikraščio, Lenkijos vyriausybės, lenkų tautos?)… tai buvo skausminga pamoka… padėkime sau abipusiškai (!)”. L.Linkevičius lenkams priminė ir Lietuvos „nepadarytus namų darbus“, kad Lietuvos piliečių pasuose atsirastų įrašai lenkų kalba, o lenkiškose mokyklose būtų mažiau lietuvių kalbos. Turime tokį ministrą… 

Po tokių nuolankybių Lietuvos lenkų veikėjai irgi kalba vis drąsiau. Netgi nuosaikus publicistas Aleksandras Radčenka savo portale diskusijoje su oponentu gina išgalvotas lenkų pretenzijas: „problemos mūsų santykiuose egzistuoja (nebent jūs manote kitaip, bet tai reikštų, jog esate iš paralelinės, geresnės Visatos). Lenkų pusė  nurodo, kad Rusijos grėsmė su kiekviena diena vis didėja ir Lietuvos labui išspręsti šias problemas kuo greičiau. 

Galime kartoti, jog problemų nėra, bet tai tikrai Lietuvos-Lenkijos santykių nepagerins. Jų nepastebėti ir nespręsti tiesiog neįmanoma. Pavardžių rašymas man neatrodo svarbiausias, bet, deja jis labiausiai „išpiarintas“, taigi jis bus nuolat keliamas nepriklausomai nuo mano norų“. 

Kokia pateiktų minčių reziumė? Neigiantieji Lietuvos lenkų problemas yra bepročiai (iš kitos visatos…); Lenkija neatsisakys Lietuvos kaltinimų politikos; Pavardžių rašymas bus keliamas nuolat (nors Lietuva nepažeidžia jokių tarptautinių ar dvišalių teisės aktų). 

Atrodytų, padėtis be išeities. Tačiau „lietuvių nacionalizmo“ bylos baigtis rodo, kad ryžtingai pasipriešinus tikrai galima apginti Lietuvos garbę ir orumą, valstybės suverenitetą. Jei mes esame europinė valstybė, to privalome siekti ir ateityje.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *