Ilgus metus Lietuva kentėjo jokios diplomatijos neturintį šovinistą Lenkijos užsienio reikalų ministrą Sikorskį ir jo spaudimą bei patyčias Lietuvai.
Dabar vos grįžęs į šitą postą jis duoda vaikų darželio lygio užuominą, kad Lenkija (iš tikro Tusko vyriausybė) nori iš Lietuvos diakritinių ženklų įteisinimo.
Atkreipkit dėmesį: dešimtmetį Lietuvoje visi w šalininkai kartojo, kad čia gi „tik trys raidės, ką jos jums trukdo“. Dievagojosi, kad diakritinių ženklų niekas nežada įteisinti. Bent kiek suprantantys temą kartojo, kad diakritinių ženklų būtinai reikalaus. Vien europinėse kalbose jų yra per 150. Mokysimės.
Kai slaviškasis Šimonytės, Čmilytės ir Dobrovolskos trio privertė Konstitucinį Teismą padaryti atvirkščią kūlverstį ir išaiškinti, jog „tik trys raidės“ Konstitucijai neprieštarauja (nors prieš tai bent tris kartus aiškino, kad prieštarauja) ir įteisino „tris raides“, pradėta kartoti, kad nieko prieš ir dėl diakritikų, bet „dabar dar ne laikas“. Na bet laikas, suprask, ateis.
Ir štai Sikorskis damoms „subtiliai“ užsiminė prie vakarienės, ko jo didenybei dabar norėtųsi, kad gerai jaustųsi. Jis mat netgi žino, kas bus ar nebus lietuvybei nuo jo šovinistinių užgaidų. Lietuvybės ekspertas.
Dabar stebėkite, kaip Seime lyg šunyčiai sušvilpus švilpuku pradės diskutuoti ir registruoti jau ir diakritikus. Nes „dabar jau bus laikas“. Sikorskis davė komandą.
Bent man kalbos politikos temoje visada šlykščiausia ir niekingiausia buvo ne tai, kaip tai kvaila, kaip niekas išsivysčiusiame pasaulyje to nedaro, kaip nepatogu bus praktikoje, net ne tai, kad visuomenė prieš ir valdžiai ant jos nusispjauti. Valdžiai pas mus visada ant tautos nusispjauti.
Šlykščiausia yra tai, kaip atvirai ir niekingai, be menkiausios savivertės mes pataikaujame lenkų užgaidoms, kurios net nėra lygiaverčiai mainai (nors prekiauti kalba nebūtų priimtina), o tik pono nurodymai klusniam valstiečiui, kuris dar ir pats susigalvoja abrakadabrų to pono įsakymo vykdymui prieš Lietuvos piliečius pateisinti. Visu gražumu.
Prisiminsit šį įrašą, kai bus įteisinta. Beje, prieš tai Konstitucinis Teismas dar kartą radikaliai paprieštaraus savo ankstesnei pozicijai. Jei žemintis, tai iki žemės.
Visa tai fone mitingų, kuriuose tūkstančiai lenkų iš visos šalies šaltyje protestuoja ne dėl algų ar panašiai, o dėl gresiančios Tusko diktatūros, kuri vidury transliacijos uždaro visuomeninę televiziją, veržiasi į Prezidento rezidenciją ir kitaip rodo, kad nebus jokių skrupulų įvedant naują tvarką šalyje. Sikorskis tuo tarpu juokauja su Šimonyte. Prieš ką mes lankstomės.
Bet iš kitos pusės, kaip tik todėl, kad mes ne kaip lenkai, kad mes nesipriešiname trypiami ir niekinami, todėl su mumis taip ir elgiasi. Sikorskis, iš esmės kaip Putinas, ima tiek, kiek jam leidi, ir gerbia tik valią ir jėgą.
Politinis farsas, politinė reklama.
Laukiu , su nekantrumu, rinkimų. Negi mano tautiečiai nesusipras, kad šitas, šituos Lietuvos naikintojus į politinį patvorį.
Ar manot kad socialdemokratai geresni? Juk vienas jų vadovų prieštaravo dėl reikalavimo pavežėjams tinkamu lygiu mokėti valstybinę lietuvių kalbą O Vilniaus rajono meras, ginantis viešus užrašus nevalstybine kalba- kylanti socialdemokratų žvaigždė.
Gaila lenkų. Šią tautą prakeikė Vytautas Didysis ir prakeiksmą užrakino savo mirtimi. Kalti patys lenkai ir mes čia niekuo negalime padėti. Tai jie net du kartus pavogė Vytauto karūną. Vytautui siūlė karūną atgabenti slapta, bet jis atsakė, kad jam karūnos iš pakrūmių nereikia ir numirė. Pavogdami karūną lenkai prisiėmė visą atsakomybę už didžiulę valstybę ir ją pradangino. Lenkija yra katalikiškas kraštas, juk žinojo, kad vogti svetimą yra nuodėmė. Jeigu Lenkija nori gerų kaimyniškų santykių ir bent kiek išpirkti savo kaltę, privalo grąžinti Lietuvai Palenkę ir Suvalkų kraštą. Krokuvą padaryti bendru lietuvių ir lenkų miestu su dvikalbėmis lentelėmis su gatvių, architektūrinių ir istorinių paminklų pavadinimais. Gidų turėtų būti po lygiai tiek lietuvių, tiek lenkų. Lenkai turi parodyti kur paslėpė Vytauto palaikus, kada atrado ir atidengė valdovų kriptą Vilniaus katedroje, 1931 metais ir atsiprašyti už palaikų išniekinimą. Grąžinti Lietuvai meno kūrinius, kuriuos išvežė Maskva po Vilniaus apiplėšimo 1655 metais ir atidavė lenkams taikos sutartimi po bolševikų sumušimo prie Varšuvos. Pateikti nepriklausomiems tyrėjams ištirti Krėvos sutartį, kad nustatyti jos surašymo datą. Lietuviai, tikriausiai susigūžėte vien nuo tokių minčių. Lenkai, tikriausiai tai laikote neregėtu įžūlumu. Deja, tereikia tik suvokti tiesą ir pasielgti teisingai savo pačių labui ir lygiaverčių santykių atstatymui tarp tautų.
Mums jokia bendrystė su jais, joks jų atsiprašymas nėra reikalingas. Mums pakanka garbingumo vien iš savo istorijos. Mums garbę yra atnešęs ne Vytautas, tai yra padaręs dar Mindaugo tėvas – Letauskas/Letonis/Letuvonis. Kas iš Vilniaus pagrobta, suprantama, privalo grąžinti. Ir tegu gvena jie sau, mes sau, jokių bendrysčių su jais nei iš tolo negali būti. Tikrų draugų nestigome ir nestigsime.
Parašiau ir laukiu Awaiting’e
Enciklopedija Britanica apie Lenkiją rašo, kad istorijos ūkanose I-amžiuje Europoje tarp Vyslos ir Oderio (nežinia iš kur, – mano pastaba) atsirado slavai, apsikrikštijo ir įkūrė ten savo valstybę. Lietuvos nuo seniausių laikų istorijos knyga “Istorija pareinant į Lietuvą / History when going to Lithuania ” Klaipėdos universiteto Leidykla, Klaipėda/2023, kadangi joje, be kontaktų su rusais yra ir lietuvių kontaktas su lenkais, skyriuje “Tautų persikraustymo nebuvo – buvo tik chazarų perkraustymas” psl. 73 rašo apie lenkų atsiradimą iki Britanic’oje minimų ūkanų taip: “Rusijos variagai užpuolė judaizmą išpažįstančią Chazarijos (Khazars) valstybę, kuri buvo žinoma dar Palaukių – Polovcų vardu. Po rusų variagų smūgių valstybė, kuri azijinėse stepėse ir kontroliavusi dalį prekybos kelių iš Europos į Persiją bei Kiniją, sunyko, nes viršų ten tada paėmė Bizantijos remiami kariai. Roma, kuri konkurencinėje kovoje dėl sausumos prekybos kelių į Kiniją bei Persiją rėmė polovcus, perkėlė tada šias chazarų bendruomenes į sarmatų vakarus tarp Vyslos ir Oderio, kur 966 m. juos perkrikštijo. Po to chazarų vadas Meško I (Mieszko I) paėmė į žmonas popiežiaus jam parūpintą kaimyninės Bohemijos – Moravijos kunigaikštytę Dobravą (Dobrawa), 1005 m. Boleslovas Narsusis išleido monetą su dvipusiu įrašu WLADCA POLSKI – PRINCE(P)S POLONIE IR TAIP 11 a. pradžioje Vyslos aukštupyje buvo įtvirtinta valstybė vardu PLONIE – POLONIJA.”. Toliau necituosiu, nes vien to pakanka mūsų valdžios moteriškėms pastatyti poną Szikorskį į savo vietą.
Jeigu Sinicai regis, kad “Sikorskis vėl klupdo Lietuvą vykdyti jo norus”, tai kodėl jis ar NS, kaip ir derėtų tokiu atveju, nepareiškia, jog Lenkija kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, kas yra iš tikrųjų suverenumo atveju, bet tik skundžiasi dėl “klupdymo” tarsi sutikdamas, kad Lietuva yra lyg kokia Lenkijos pavaldinė, vergė apskritai?!…
Be to, šiuo atveju vien tokių vakarienės paskalų platinimas taip pat yra tarnystė lenkiškajam, o ne lietuviškajam reikalui. Taigi, nėra jau toks nekaltas paskleistas Sikorskio pasišaipymas iš lietuvybės. Negalima buvo nesusivokti kam tai paskleidus nauda būtų.
Mikas’ius visada turi tikslą smerkti ir ginčytis su tais, kas ką nors teigiamo daro ar parašo. O štai apie Sikorskį ir su juo susitikusias veikėjas Mikas’ius niekada blogo žodžio nėra pasakęs.
Sinicą matau kaip lenkybės reikalų korespondentą Lietuvoje. Todėl jo rašinius nelaikau gera Lietuvai darymu, anaiptol.
Tai kuo lietuvybės, ypač kalbos atžvilgiu, yra Sikorskis bei tas “slaviškasis trio” yra rašyta ir prirašyta – visiems gerai žinoma, o va Sinicos galimą polinkį nacionalinėn lenkybėn dar mažai kas pastebi.
Vokietis I. Kantas yra pasakęs: “Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes ji turi raktą nuo kitų pasaulio tautų istorijos”. Taigi, visiems kandidatams į Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas laidos vedančioji turėtų užduoti klausimą: “Ką darysite, jeigu tapsite Prezidentu,-e, kad lietuvių kalba (kartu ir raštija) būtų išsaugota?”.
P. S. Pretendentai debatų metu gali ir vienas kitam tokį klausimą užduoti.
Puikus pasiulymas!
Skaičiau, kad Kanto tėvas buvo kuršininkų ir žemaičių palikuonis iš Kantvainių kaimo dab. Klaipėdos rajone. Karaliaučiaus Frydricho kolegijoje mokėsi ir lietuviškai.
I Kanto , visame pasaulyje pripazinto garsaus mastytojo mintys apie lietuviu/prutenu kalba turetu buti iamzintos Didingu paminklu Vilniuje ir Klaipedoje ….ir irasytos i Unesko kulturos pavelda….kaip kelrode zvaigzde ateities istorikams ir kalbininkams….
Oho, gerb. Skt.! Smagu, kad KANT’o tėvas buvo buvo kilęs iš KANT’vainių kaimo. Iki.