Tęsinys. Ankstesnės dalys ČIA.
34. Apie pragarą savo Tėvynėje . Neringa Venckienė sykį yra prasitarusi apie savo tikėjimą likimu ir teisingumo pergale. Dabar, po Bartoševičiaus pedofilijos skandalo, išdidžiai žvelgdama į akis parlamentarams, ji galėtų paklausti: ką jūs šiandien atsakytumėte Drąsiui Kedžiui, jeigu jis būtų išlikęs gyvas? Juk čia slypėjo tikrosios pedofilijos šaknys, o jūs daugiau negu 10 metų tarytum užprogramuoti kartojote, kad Lietuvoje pedofilijos nėra.
Net dar ir dabar, kai visi informacijos kanalai pritvinkę pedofilijos įvykių, pasakote ne tai, ką matote, o tik tai, ko esate išmokyti. Stebėtinas putinizmas… Vos ne kasdien registruojami pedofilijos faktai ne tik kriminalinių žinių puslapiuose, vaikų globos centruose, juristų viešose diskusijose, generalinėje prokuratūroje.
Kalbos apie pedofiliją jau užliejo viešąjį gyvenimą, kad jau pasidarė neįmanoma ne tik jų neigti, bet ir ignoruoti ar nutylėti. O dabar dar tas Bartoševičius pasipainiojo. Iš paties Seimo. Ir partijos.
Liko tik galimybė išsisukinėti, vaizduoti, kad niekas nežino, iš kur jis atsirado. Bet apie šį faktą pranešė pati Generalinė prokurorė. Vertėtų tik apgailestauti, atsiprašyti. Garbingą atsiprašymą buvo galima išgirsti bene tik iš katalikų bažnyčios hierarcho lūpų. Arogantiška valdžia to niekada nedarys. Ji spyriojasi iš paskutiniųjų…
Bet galų gale ginklus sudėjo Premjerė. Pedofilo byla tikriausiai nebuvo paskutinėje vietoje. Įvyko partijos ir Vyriausybės krizė. Nors saviškių paspausta gana greitai persigalvojo, sugrįžusi į valdžią, ji atrodė apgailėtinai.
N. Venckienės numatymas išsipildė. Rodos, ji galėjo grįžti į gimtąjį kraštą, kad triumfuotų. Bet ji… jau perdegusi. Jai, sako, nieko iš Lietuvos nebereikia:
„Nyderlandus pasirinkome dėl sūnaus studijų universitete. Aš dirbu, sūnus mokosi, tėvai mūsų laukia grįžtančių…Seku įvykius Lietuvoje. Nieko gero nematau. Su Lietuva mane sieja patys blogiausi prisiminimai. Iš esmės turiu tik brolio kapą Lietuvoje.
Aš jau esu patyrusi pragaro gyvenimą žemėje, savo Tėvynėje. Negimtoje šalyje aš jaučiuosi ir saugesnė, ir laimingesnė.“ (J. Gafurova. Nyderlanduose aš jaučiuosi ir saugesnė, ir laimingesnė. Laikmetis; 2022. 06. 21).
Beveik neįsivaizduojamas dalykas: patvarumu garsėjęs elitas pats save išsprogdino… Šlykšti analogija su Putino susinaikinimo politika net kvapą užima.
35. Policijos pareigūnų teismas. Gerą ženklą parodė bene tik S. Skvernelis, per komercinę televiziją aiškiau prabilęs apie padėties pasikeitimą ir Klonio gatvės pamokas. Žinoma, to pasakyti neužtenka. Bet vis tik šioks toks prisipažinimas. Nors ir baikštus, arba kaip anksčiau būdavo įprasta sakyti, nevyriškas.
Vėliau S. Skvernelis atkreipė dėmesį net į įstatymų pataisas, kurios, jo žodžiais tariant, yra jau pakeitusios padėtį Lietuvoje. Bet ir jis nematė reikalo nei plačiau atskleisti tų įstatymų turinio, nei atsiprašyti už padarytas bei gyvenimo tragedijomis paverstas klaidas. Tam reikėtų prisiimti moralinę atsakomybę. O tai visai kas kita, negu pilietinė drąsa, kurios reikia opozicijai kariauti prieš valdančiųjų partiją.
Bet lemtingiausi buvo savaiminiai procesai, atvedę valstybę į teisinės sistemos krizę, kuri ne tik stipriai diskreditavo, bet ir pastebimai keitė politinę bei moralinę politinio elito mąstyseną ir laikyseną. Prie jos prisidėjo ne tik subliūškusi Venckienės byla, bet ir apgailėtina teisėsaugos būklė, atsivėrusi per anksčiau minėtą ir be galo išgarsintą Generalinio komisaro pavaduotojo V. Račkausko ir kitų 4 aukšto rango policijos pareigūnų bylą.
2012 m. spalio 11 d. spaudos agentūros pranešė, kad „Generalinė prokuratūra Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui perdavė baudžiamąją bylą dėl Lietuvos kriminalinės policijos pareigūnų veiksmų tiriant teisėjo Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymą.
Kaltinimai pareikšti <…> keturiems Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnams (tarp jų buvusiam biuro vadovo pavaduotojui) ir buvusiam Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojui – iš viso penkiems asmenims pateikti kaltinimai dėl tarnybos pareigų neatlikimo (Baudžiamojo kodekso 229 str.), piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (228 str.1 d.) ir dokumento suklastojimo bei disponavimo juo (300 str. 1 d.).“
Tyrimą atliko pareigūnų grupė, sudaryta iš Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorų, Policijos departamento prie Imuniteto valdybos ir Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrėjų.
Tyrėjų sudėtis rodė, kad į šią bylą buvo labai rimtai pažiūrėta. Su nusikalstamu pasauliu susijusi elito dalis šioje byloje susirado naudingą apsauginį atsakymą, užsitęsusį iki Bartoševičiaus apkaltos proceso, kad Lietuvoje pedofilijos nėra.
Tačiau apdairesniai, kritiškesniai ir atsakingesniai elito daliai labiausiai įsirėžė į atmintį teisingumo gynėjų intrigos ir pakrikusi, konfliktiška, dezorganizuota mūsų teismų praktika.
36. Teisingumo gynėjų intrigos. Tą praktiką rodė ne tik jau ne kartą minėti Betingio priekaištai, kad policijos departamentas nederino savo veiksmų su prokuratūra, o teisiniai tyrimai liko gana fragmentiški, kadangi nebuvo aprėpta visa įvykių sistema ir išaiškintos visos žmogžudystės. Net bylą nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas V. Paškevičius stebėjosi, kodėl prokurorai nesusiejo L. Stankūnaitės sesers prašymo ją apginti su informacija apie D. Kedžio planuojamas žudynes.
Tų neatsakytų „kodėl“ teisme buvo labai daug. O jų visuma rodė, kad teismą kontroliuoja stiprios išorinės jėgos. Kaltinamasis V. Račkauskas teisme pareiškė, kad ši byla yra ne kas kita, kaip policijos generalinio komisaro S. Skvernelio mėginimas su juo susidoroti.
Žiniasklaidai jis kalbėjo dar aštriau: „tai nusikaltėlių provokacija prieš mane ir kriminalinę policiją“. Kitoj vietoj ši mintis buvo labiau detalizuojama: „Kad aš buvau gujamas iš šitų pareigų, tai tikrai. Aš ir anksčiau esu sakęs, kad neapsieita ir be nusikalstamo pasaulio patarimo ir pagalbos, dalyvaujant ir pareigūnams, kurie buvo ir yra angažuoti, kurie sąmoningai daug ką neobjektyviai vertino ir vertina, ir dėl to šiandien vyksta teisminis nagrinėjimas“.
Šiurpiausia čia buvo tai, kad vienas iš aukščiausių policijos pareigūnų aiškiai prasitarė apie „nusikalstamo pasaulio patarimą ir pagalbą“. Anksčiau tokie įtarimai buvo siejami tik su D. Kedžio pavarde. O dabar jie buvo pritaikyti pačiam aukščiausiam Lietuvos policijos pareigūnui.
Pokalbyje su LRT žurnaliste N. Pumprickaite jis parodė, kad nusikaltėliais laikąs galimus D. Kedžio talkininkus: „Nusikaltėliai tie, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie nužudymų, kurie žinojo apie tuos nužudymus, kurie vienaip ar kitaip talkininkavo, o gal net ir organizavo juos.“
Apie analogiškas praktikas, matyt, galvojo net ir buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas socialliberalas A. Sadeckas:
„Kad Račkausko pozicijos silpnėja, šitas buvo akivaizdžiai žinoma. Ir siekiai buvo žinomi. Kalbos tokios buvo ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės, iš išorinių institucijų. Račkauskas yra pakankamai stipri figūra. Pas mus Lietuvoje yra labai paprastai. Pas mus pareigūno atleidimas sprendžiamas, jeigu kam nors reikia. Čia ir išorėje kažkam buvo reikalinga, galbūt ir viduj kažkas kažko tikėjosi, gal pasistūmimo ar karjeros galimybės, ar dar kažkokie kiti motyvai“.
Jis net nemėgino slėpti, kad šioje „žaibiškai sukurptoje byloje gali būti persipynę politikų, Policijos departamento pareigūnų, nusikalstamo pasaulio ir net prokuratūros interesai“.
Įsidėmėkime – taip kalbėjo ne žmogus iš gatvės, o buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Jo kalboje „nusikalstamo pasaulio interesai“ lengvai sujungiami su policijos ir prokurtūros interesais.
„Mane neramina, kad pastaraisiais metais pas mus šaly prasidėjo procesai, kai mes pernelyg kriminalizuojam vienus ar kitus žmogaus veiksmus, poelgius. Ir kartais ar ne per greit prasideda ikiteisminiai tyrimai? Nes, kiek man žinoma, net nebuvo atliktas pilnas tarnybinis patikrinimas policijoje“
Bus daugiau
