D. Vaitkevičienė. Apie mitus ir prigimtinę religiją (61)

daiva-vaitkeviciene

Daiva Vaitkevičienė | asmen. nuotr.

Gyvendami tirštoje mitų ir ideologijų apsuptyje, turėtume įsisąmoninti, kad mitas yra ne kas kita, kaip vaizdinis vertybių perteikimo būdas.  Kaip nėra visuomenės be vertybių, taip nėra ir visuomenės  be mitologijos. Kai  istorikai kalba apie didįjį istorinį pasakojimą ir ragina „tautinį“, „lietuvišką“ istorijos pasakojimą keisti nauju, „pilietiniu“, „europietišku“, tai yra ne kas kita, kaip  naujo mito kūrimo pastangos. Jų dėka tokie mitai kaip, sakysime,  Dariaus ir Girėno, įkūnijantys pasiaukojimą vardan Tėvynės idėją,keičiami pasakojimais apie herojus, nusipelniusius Lietuvos ryšiams su Vakarų Europa(pvz., anot Rasos Čepaitienės,  2003 m., rengiantis Lietuvos stojimui į ES, „buvo ypač pabrėžiamas Mindaugo, kaip pirmojo Lietuvos eurointegratoriaus vaidmuo“ *). Istoriniai pasakojimai tampa mitologija, kurios svarbiausia užduotis nuo neatmenamų laikų  yra įkūnyti ir teigti tam tikrą vertybių sistemą, kuri, nors gali būti deklaruojama didaktiniu būdu kaip tam tikra ideologija, vis dėlto yra paveikesnė, tapdama pasakojimu.

Būdama baltų mitologijos ir religijos tyrinėtoja, neretai atkreipiu dėmesnį į mokslo pasaulyje kylančius ideologinius mūšius dėl lietuvių prigimtinės religijos vertinimo. Kai kurie netgi autoritetingi mokslo žmonės teigia, kad tai  primityvi, valstietiška ar tiesiog „formavimosi stadijoje tebesanti religinė sistema“**.  Tačiau ideologinė kova su lietuvių prigimtine religija yra senas reiškinys, tęsiantis Bažnyčios kovos su „lietuvių pagonybe“ ir „valstiečių prietarais“ tradiciją. Visiškai suprantama, kad XVI a. jėzuitai turėjo užduotį kovoti su „pagonybės reliktais“ ir ją pareigingai vykdė. Tačiau kodėl šią misiją šiandien tęsia mokslo žmonės?

Mitologui atsakymo nereikia toli ieškoti – religija irgi yra ne kas kita, kaip vertybių sistema, įvyniota į mitinius vaizdinius ir pasakojimus. Tačiau tai ne  paprasta, o ypatingai svarbi, sakralizuota vertybių sistema, kurios idėjas ir vertybes pagrindžia ne žmogus, o dievybės.  Todėl ir kova dėl religinių vertybių yra tokia fundamentali, kad nejučia įsismelkia į mokslo pasaulį, ir jau daugiau kaip 600 metų galandami kirviai ir aštrinami kalavijai…

Tačiau įsivaizduokime, kad mūšis baigėsi, kautynių lauke žydi raudonos aguonos, o taikiame pasaulyje gimęs mokslininkas rašo esė apie senąją lietuvių religiją kaip apie vertybių sistemą. Ir aiškiai mato, kad vertybės čia yra tokios, kaip ir visur kitur pasaulyje – grožis, meilė, laimė, galia, gyvybė, laisvė ir kt. Tik jų išdėstymas yra savitas, pvz., gyvybei skiriama daugiau dėmesio, o mirčiai mažiau ar pan. Jei tyrinėtojui nereikia su niekuo kovoti, jam pakanka tiesiog atskleisti tai, kas yra regima mituose, tautosakoje, tautos gyvensenoje ir jausenoje.

Nepripažinti, kad egzistavo prigimtinės religijos vertybės (kitaip tariant, tautoje savaimingai gimusios  kultūrinės idėjos, kurios tampa tokiomis svarbiomis, kad sakralizuojamos) – tai tas pats, kas atmesti tautos savasties galimybę iš viso.  Ar gali gyvuoti tauta, kuri netiki  galėjusi ir galinti pati sukurti pilnavertį religinį pasaulėvaizdį ir visavertes kultūrines idėjas? Kai tik atsiranda mintis, jog mes(tarkime, lietuviai) negalime būti visaverčiai be (tarkime, europiečių), nebėra jokio reikalo būti mumis (lietuviais).  Jei mes manomės esantys negalintys, tuomet būti jais yra parankiau nei būtisavimi.

Pripažinti prigimtinę religiją nereiškia ją išpažinti. Laisvas žmogus pats laisvai renkasi religiją – tokia  šiandien yra visuomenės moralinė nuostata ir tokia Lietuvos teisė. O mokslo pasaulyje religijos jau daugiau kaip 7 dešimtmečius nebėra dėstomos į evoliucines grandines ir nevertinamos kaip geresnės ar blogesnės. Jos tiesiog skirtingos, kiekviena vis kitokia. Tačiau, kokios religijos bebūtume (krikščionių, budistų, induistų ar kt.), būdami lietuviais  turime įsisąmoninti, kad  lietuvių prigimtinę religiją laikydami nepilnaverte, t.y. neprilygstančia kitoms religijoms,  kartu paniekiname save kaip visavertę tautą. Ar neigdami tautos savaimines vertybes, pačias švenčiausias ir giliausias, gyvavusias tūkstantmečius, sykiu nesiliaujame būti ir lietuviais?

_______________

* Rasa Čepaitienė. Integruojant daugiakultūrį Vilnių: kontekstai, problemos ir galimybės // Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūris miesto paveldas. Straipsnių rinktinė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p.75

** Alfredas Bumblauskas. Lietuvos didieji istoriniai pasakojimai ir Vilniaus paveldas // Naujasis Vilniaus perskaitymas…, p.25

Paveikslėlyje – Sebastiano Münsterio „Kosmografijos“ graviūra (iš 1556 m. leidimo), vaizduojanti lietuvių religiją 

www.prigimtine.lt

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *