M. Kundrotas. Antikonstitucinės diktatūros gniaužtuose

Jaunai Lietuvos demokratijai tris kartus kilo valdžių pasiskirstymo problema. Pirma problema užkoduota jau 1920 m. laikinojoje Konstitucijoje, pagal kurią prezidentą rinko parlamentas. Neproporcinga Seimo įtaka, pažeidžiant valdžių atskyrimo principą, tęsėsi iki pat 1926 m. Po to valdžių pusiausvyra pakreipta prezidento institucijos pusėn. Šiandien valdžių santykiai visiškai išbalansuoti Konstitucinio teismo naudai.

Seimo ir prezidento jau galima atsisakyti. Kad ir kokį teisės aktą jie pasiūlytų ar priimtų, galutinis žodis tenka Konstituciniam teismui.

Tai dar būtų pusė bėdos. Konstitucinis teismas iškilo aukščiau Konstitucijos. Iššaukta Konstitucijos dvasia iškelta aukščiau Konstitucijos teksto, o šią dvasią supranta tiktai Konstitucinis teismas. Dabar Konstitucinis teismas gali skelbti praktiškai bet ką, ir tai turės konstitucinį statusą.

Anot ilgamečio Konstitucijos dvasininko, pati Konstitucija tik tam ir skirta, kad būtų aiškinama, ir kad tai darytų ne bet kas, o Konstitucinis teismas. Jei Konstitucijos tekstas prieštarauja Konstitucijos dvasiai, taikoma dvasia. Ir tai jau ne tik teorija. 2-asis Konstitucijos straipsnis begėdiškai teigia, jog valstybės suverenas yra tauta. Galite tai užmiršti. Jei tauta sugalvos referendumu keisti Konstituciją, Konstitucinis teismas gali jį užblokuoti kaip prieštaraujantį Konstitucijos dvasiai.

Konstitucinis teismas geriau žino, kas teigiama Konstitucijoje, nei patys Konstitucijos kūrėjai. Nesyk pasitaikė atvejis, kai Konstitucijos autoriai teigia viena, o Konstitucinio teismo teisėjai – visai ką kita. Maža to. Konstituciją referendumu priėmusi tauta yra per kvaila, kad suprastų, už ką nubalsavo. Už ką jie balsavo, dabar aiškina dvasininkai. Valstybės suverenas dabar ne tauta, ne Seimas ir net ne prezidentas. Suverenas yra Konstitucinis teismas. Pabūkime naivūs ir pasižiūrėkime, ką gi apie tai sako pati Konstitucija.

102-asis straipsnis numato šiai institucijai sprendimus, ar įstatymai, Seimo, prezidento ar vyriausybės aktai atitinka Konstituciją. 105-asis straipsnis dar numato sprendimą, ar su Konstitucija suderinama viena arba kita tarptautinė sutartis. Nė viename straipsnyje nėra numatyta teisė „aiškinti“ pačią Konstituciją. Šios teisės pasisavinimas, atimant ją iš Konstituciją priėmusios tautos, yra ne kas kita, kaip uzurpavimas.

Dar šis tas. 104-asis Konstitucijos straipsnis numato, kad Konstitucinio teismo teisėjai, prieš pradėdami vykdyti pareigas, prisiekia Konstitucijai. Kam gi jie prisiekia – Konstitucijos tekstui ar dvasiai?

Konstitucijos kraipymas ar pritempinėjimas prie norimų sprendimų prilygsta kėsinimuisi į konstitucinę santvarką, valstybiniam perversmui ir valstybės išdavystei. Ar tai būtų Konstitucijoje nesamų šeimos modelių išradinėjimas, ar draudimas tautai išsakyti savo aukščiausią suverenią galią referendumu. O 3-asis Konstitucijos straipsnis aiškiai sako, jog tauta ir atskiras pilietis turi teisę priešintis bet kokiam uzurpatoriui.

Nesiūlome to daryti ginklu, nors Maidano pavyzdys įkvepia. Istorijos kelyje pralieta užtektinai lietuviško kraujo. Be to, bet kokiu ginkluotu konfliktu išsyk pasinaudotų Lietuvos priešai, o pirmiausiai – imperinė Rusija. Yra geresnis būdas – telktis į masinį Konstitucijos gynybos sąjūdį, be partinių ar konfesinių skirtumų, numatant vienintelį kriterijų – ištikimybę Lietuvai, jos himnui ir Konstitucijai.

Šis Sąjūdis dirbtų su visomis valstybiškai mąstančiomis Lietuvos politinėmis partijomis, siūlydamas įstatymų pakeitimus, pagal kuriuos Konstituciniam teismui būtų uždrausta savo sprendimais prieštarauti esamam Konstitucijos tekstui ar įvedinėti į konstitucinę doktriną principus, kurių Konstitucijoje nėra.

Ar reikia naikinti patį Konstitucinį teismą – jau antraeilis klausimas. Jei Konstitucinį teismą pakeis Aukščiausiasis teismas ir darys tą patį – kraipys ir pritempinės Konstituciją prie politinių sprendimų, iš to – jokios naudos. Esminis tikslas yra grąžinti valdžią tautai ir jos renkamoms institucijoms. Tarp kitų dalykų svarstytinas ir tautos renkamų Konstitucinio (ar Aukščiausiojo) teismo narių institutas.

Aišku viena. Konstitucinė santvarka sugriauta, konstitucinis suverenumas – uzurpuotas, pirmąją reikia atkurti, o antrąjį – susigrąžinti. Priešingu atveju galime sulaukti, kad ateities Konstitucinis teismas nuspręs, jog Lietuva jau nėra suvereni demokratinė respublika, bet kokios nors kitos valstybės dalis. Iš pajutusių visagalybę žmonių galima laukti visko ir bet ko. Ir kas žino, kokia dvasia gali apsireikšti kad ir iš Kremliaus?

Autorius yra  istorikas, politologas