Velykos – tai pavasario atgimimo, gyvybės ir šviesos šventė, kuri Lietuvoje neįsivaizduojama be margučių. Kiaušinių marginimas – ne tik smagus kūrybinis užsiėmimas, bet ir gilią simbolinę prasmę turinti lietuvių tautos tradicija, perduodama iš kartos į kartą.
Nuo vaško iki augalų – margučių raštų įvairovė
Lietuvoje tradiciškai margučiai būdavo marginami vašku, dažomi natūraliais augaliniais dažais ir skutinėjami. Kiaušinių marginimas Lietuvoje yra pripažintas tautiniu paveldu – tai reiškia, kad šis tradicinis amatas saugomas kaip svarbi etninės kultūros paveldo dalis.
Šiuo metu Lietuvoje yra 24 tradicinės amatininkės, kurių margučiai sertifikuoti kaip tautinio paveldo produktai. Tarp jų – Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, sertifikuota tradicinio amato meistrė, kuri margina kiaušinius visais šiais būdais. Artimiausias jos širdžiai – iš mamos išmoktas tradicinis margučių skutinėjimas. „Tai labai meniškas ir atpalaiduojantis marginimo būdas, suteikiantis ramybės jausmą – tarytum meditacija“, – sako meistrė.
Skutinėjant spalva – ne svarbiausia. „Čia svarbūs raštai. Dažniausiai prisidažau vienos spalvos kiaušinių ir tuomet skutinėju. Kiekvieną kartą ornamentas išeina vis kitoks. Pradedu nuo pirmo taškelio, pirmos linijos. Iš pradžių neturiu vizijos, kas bus – raštų ornamentai gimsta proceso metu. Man svarbiausia – estetika. Margutis – tai tarsi grafikos miniatiūra“, – apie stebuklingą kūrybos procesą pasakoja O. Tumėnaitė-Bražėnienė.
Simbolika? „Kuriu spontaniškai. Kai baigi, tada jau galima pradėti skaityti raštą – jis pats pradeda pasakoti savo istoriją. Vienur galima pamatyti saulutes, kitur – žalčiukus, augalinius motyvus ar gyvybės medį. Mano darbuose žmonės patys atranda sau svarbių simbolių ir ženklų, kurių pradėdama kurti pati neplanavau“, – šypsosi meistrė.
Galerija, kurioje margučiai pasakoja istorijas
Priešvelykinį laikotarpį nuo Gavėnios pradžios Odeta skiria mokymams. Prieš metus ji įkūrė Odetos galeriją, veikiančią Utenos r. Vaikutėnuose, kuri dar vadinama Margučių muziejumi.
Čia galima ne tik pamatyti, bet ir prisiliesti prie šios tradicijos – patiems pabandyti marginti. Galerijos ekspozicijoje – keli tūkstančiai margučių, sukurtų Lietuvos meistrų rankomis. Visus metus vyksta ir karpinių, ir lino bei medžio raižinių, margučių edukacijos, programos pagal Kultūros pasą. Organizuojamos nuolat besikeičiančios parodos, knygų pristatymai, poezijos skaitymai, kameriniai muzikos vakarai. Lankytis kviečiami visi – šeimos, moksleiviai, kolektyvai ir pavieniai smalsuoliai.
„Aš madų nesivaikau – esu labai tradicinė ir konservatyvi. Noriu perduoti būtent – senovinius tradicinius marginimo būdus. Lietuviškoje tradicijoje nėra jokių vaško piltuvėlių – tik adatėlė ar vinukas, o jų pagalba sukuriami tūkstančiai skirtingų raštų ir jų derinių“, – patirtimi dalijasi moteris.
