A. Butkus. Asmenvardis – ne apatiniai marškiniai (34)

Prof. Alvydas Butkus | asmeninė nuotr.

Prof. Alvydas Butkus | asmeninė nuotr.

Niekaip nerimstantys lietuviškos asmenvardžių rašybos chaotizavimo entuziastai, pakurstomi dar ir kitos šalies politikų, verčia ir mane grįžti prie šio klausimo. Kadangi esu kalbininkas, be to, vardyno tyrinėtojas, kalbėti šiuo klausimu jaučiu turįs didesnę teisę negu istorikai, gydytojai, inžinieriai, teisininkai ar sociolingvistai. Juo labiau, kad net Konstitucinis Teismas neseniai nurodęs, jog spręsti apie asmenvardžių rašybą pirmiausia turi kalbininkai.

Europinio standarto nėra

Visiškai sutinku, kad raštas yra susitarimo dalykas, joks prigimtinis. Raštas ilgainiui gali kisti, būti modernizuojamas ar net keičiamas iš esmės. Keičiant raštą, kinta ir asmenvardžių rašyba – ji pritaikoma prie naujesnės rašto formos kartu su kitais tos kalbos žodžiais, tiek savais, tiek skolintais. Vadinasi, rašyba natūraliai nutolsta nuo ankstesniosios. Latviai su estais XX amžiaus pradžioje atsisakė gotikinio šrifto ir visas pavardes ėmė rašyti pagal dabartinės rašybos reikalavimus ir dabartinėmis abėcėlės raidėmis. Niekas ten nebado pirštu į senuosius raštus ar XIX a. antkapius, kuriuose latvio ar vokiečio Valterio pavardė rašyta „Walters“ ar „Walter“. Nedaromos išimtys ir Latgalos (buv. Inflanty Polskie) lenkams. Turkai 1928 m. atsisakė arabiško rašto ir pasirinko lotynišką – ar dėl to dingo „prigimtinė teisė“ rašyti Turkijos piliečių arabų asmenvardžius arabiškai? Azerbaidžanas savo abėcėlę XX a. kaitaliojo net kelis kartus, bet niekas ten nesiblaško po ankstesnius abėcėlės variantus.

Jei pavardžių rašyba, t. y. grafika, būtų „prigimtinė teisė“ ar „asmens privati nuosavybė“, ji nebūtų atimama iš Lietuvos piliečių žydų, rusų ar graikų. Prigimčiai ir nuosavybei išimtys nedaromos. Be to, jų taikymas tik lotyniškos abėcėlės asmenvardžiams pakvimpa segregacija.

Iš kitų užkeikimų dažnai minėta „europinė tradicija“, „europiniai standartai“, užmiršus, kad kiekviena šalis pirmiausia laikosi savo standartų ir savo tradicijų, o kokio nors bendro „europinio standarto“ šiuo klausimu išvis nėra. Viena iš įstatymo projekto autorių I. Šiaulienė prisipažino, kad jos pavardė pagal „europinius standartus“ kitose šalyse paverčiama Siauliene. Net Lenkija, 1994 m. sutartyje su Lietuva įsipareigojusi savo piliečių lietuvių pavardes rašyti „pagal fonetinį skambesį“, niekada jų taip nerašė, ir Šidlauskas ten visada oficialiai yra Szydłowski, ne Szidłauskas. Registrų centre pavardės liko senos, tad pavardę sulietuvinusiam Lenkijos piliečiui vis tiek reikia turėti ankstesnę asmens kortelę ar pasą, kad asmenį būtų galima identifikuoti banke, poliklinikoje, policijoje ar kitoje valdžios įstaigoje. Pavardė lietuviškais rašmenimis Lenkijoje skirta tik naminiam vartojimui.

Ne privati nuosavybė

Teigti, jog asmenvardžiai nepriklauso kalbos sistemai tik todėl, kad neturi sąvokos, yra tas pat, kas sakyti, jog dviračiai nepriklauso transporto priemonėms, nes neturi saugos diržų. Iš tikrųjų visi asmenvardžiai, ir savi, ir svetimi, kiekvienoje kalboje yra pritaikyti prie tos kalbos fonetinės ir morfologinės sistemos. Tai daroma dėl vienos paprastos priežasties – jie skirti ne privačiam ar individualiam vartojimui, o visos visuomenės poreikiams. Asmenvardis nėra apatiniai marškiniai, kad jam būtų taikomi privatumo reikalavimai. Todėl net tarptautiniai per krikščionybę, literatūrą ar kultūrinius mainus paplitę vardai kiekvienoje kalboje turi skirtingas formas, plg. hebrajų Jôhānān, lietuvių Jonas, anglų Džon, prancūzų Žan, rusų Ivan, nekalbant jau apie grafikos skirtumus. Popiežiaus vardo nei „akcininkai“, nei liberalai, nei socdemai, nesiūlo rašyti originaliai, pagal „prigimtinę teisę“ – Franciscus. Net Kristaus vardo tarimas ir lotyniška grafika skirtingose kalbose įvairuoja, bet dėl to niekas iečių nelaužo.

Strateginės partnerės strateginiai tikslai

Be jau minėtų argumentų, kuriais mėginama pateisinti nelietuvių Lietuvos piliečių pavardžių rašybą nevalstybine kalba, pagaliau ištartas ir pagrindinis – šito reikalaujanti Lenkija. Keistokas Lenkijos strateginis tikslas – pasiekti, kad Lietuvos lenkų asmenvardžiai būtų rašomi ne Lietuvos, o Lenkijos valstybine kalba, tarsi jie būtų jau Lenkijos piliečiai. Nusitaikyta ir į vietovardžius. Esą nuo to turėtų pagerėti abiejų šalių santykiai, pablogėję todėl, kad Lietuva iki tol nepaisiusi Lenkijos reikalavimų. Tačiau net plika akimi matyti, kad toks reikalavimas yra kaip siuzereno sąlyga vasalui. Ir Lietuvos atstovai noriai įsijaučia į vasalo vaidmenį. Istorikas Alvydas Nikžentaitis LRT laidoje priduria, kad antraip Lenkija galinti neįvesti savo divizijų, jei Lietuvą užpultų Rusija. Suprask, Lenkijai pavardžių rašyba Lietuvoje yra to paties lygmens dalykas, kaip jos įsipareigojimai NATO. Žurnalistas (irgi, beje, istorikas) Virginijus Savukynas viename iš savo komentarų klausia „Kas sunaikins lietuvišką tapatybę – dvikalbiai užrašai ar neišmanėliai?“ Lygiai taip pat galima paklausti, o kas sunaikins nelietuvišką tapatybę – užrašai valstybine kalba ar neišmanėliai? Į bendrą vasalinį chorą įsitraukė ir kai kurie politiniai bei kitokie apžvalgininkai, paleidę į apyvartą dar sovietmečiu išbandytas bolševikines etiketes oponentams.

Lenkija Lietuvai atkakliai bruka tai, ko nesiūlo jokiai kitai savo kaimynei – veidrodinų santykių politiką, jos įkaitais pavertusi Seinų krašto lietuvius. Tačiau veidrodinis principas čia netinka iš esmės, nes Lenkija ir Lietuva yra asimetriškos tiek dydžiu, tiek gyventojų skaičiumi, tiek tautinių bendrijų dalimi – Lenkijoje tautinės bendrijos sudaro 2 proc. gyventojų, Lietuvoje – beveik 16 proc. Todėl kas tinka meškai, netinka šeškui. Lieka atviras klausimas – kodėl tokių reikalavimų Lenkija nekelia kitai strateginei partnerei – Latvijai? Ten irgi nemaža lenkų bendruomenė, savo atsiradimu panaši į Lietuvos. Be to, net 10 000 Latvijos lenkų (20 proc.!) vis dar neturi Latvijos pilietybės. Penkiose valdiškose Latvijos lenkų mokyklose 60 proc. dalykų dėstoma valstybine latvių kalba, tos kalbos brandos egzamino reikalavimai lenkiškų mokyklų abiturientams yra tokie patys, kaip ir latviškųjų; net ten, kur lenkai gyvena gana kompaktiškai, nėra dvikalbių gatvėvardžių ar tuo labiau vietovardžių. Ir nė vieno priekaišto iš Lenkijos. Netgi atvirkščiai – Lenkijos pareigūnai giria Latvijos kolegas ir dėkoja jiems už rūpinimąsi Latvijos lenkų bendruomene. Tai gal Lietuvai vertėtų taikyti Latvijos veidrodinį principą? Šalys juk panašios.

„Ar nacionalistai sukurs Krymo variantą Lietuvoje?“

Taip klausia jau minėtasis žurnalistas V. Savukynas kitame savo komentare. „Nacionalistais“ jis čia vadina ne tomaševskininkus, bet visus, kurie priešinasi anų užgaidoms sužymėti Vilniaus ir Šalčininkų rajonus želigovskinės okupacijos laikų vietovardžių ir gatvėvardžių rašyba, o rajonų gyventojus paženklinti dar ir lenkiškai surašytais asmenvardžiais jų dokumentuose – Lenko kortelės, matyt, nepakanka,  nes ne visi ją ima. Žinant šių rajonų savivaldybių sugebėjimą palaužti gyventojus gąsdinimais atimti pašalpas, neaprūpinti malkomis, nenuvalyti užpustytų kelių į sodybas, labai tikėtina, kad dėl šventos ramybės visi klusnūs piliečiai čia taps Kiszkiais, Pirszteliais, Tamaszunais ar net Tomaszewskiais. Svarbiausia, jog ženklinimas būtų įteisintas pačių lietuvių. Simboliška, kad tokį įteisinimą inicijavo TSKP ir VLKJS istorijos specialistai*. Ir jau nebe taip svarbu, kad 1990 m. buvęs raudonas Lietuvos pakraštys pamažu paverstas baltai raudonu. Dabar svarbu jį sužymėti grafiškai, kad dar labiau skirtųsi nuo likusios Lietuvos, ir praktiškai sukurti Krymo variantą Lietuvos Seimo narių rankomis. Beliks tik spėlioti, kada ir kas šį „Krymą“ atsiims, jei iki tol, žinoma, jis nebus politinių vasalų apskritai išmainytas į pažadėtus „gerus santykius“. O juk teisybę sakė apžvalgininkas R. Bogdanas: „Grįžti visada lengviau ten, kur yra likę ankstesnio buvimo ženklai, palaikantys gerbėjų dvasią“.

__________________

* G. Kirkilo išsilavinimas – Vilniaus aukštoji partinė mokykla, 1982 m. (Žr. Vikipediją).; I. Šiaulienės daktaro disertacija – „Lietuvos komjaunimas – Komunistų partijos pagalbininkas kovojant už socialistinės revoliucijos pergalę ir jos stiprinimą Lietuvoje 1940-1941 metais“, 1987 m. (Žr. Vikipediją).

Kiek sutrumpintą šį straipsnį yra paskelbusi „Kauno diena“

Autorius yra kalbininkas, baltistas, VDU profesorius, Letonikos centro vadovas

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

34 komentarai

  1. Kemblys:

    Nežinau kuo nusikalto lietuviški žodžiai Lietuvos kalbininkui, baltistui prof. Alvydui Butkui:

    ,,chaotizavimo entuziastai, formos, natūraliai, variantus, tradicijų, oficialiai, projekto autorių, identifikuoti, individualiam, transporto, grafika, komentarų, vasalinį chorą, sovietmečiu, bolševikines etiketes oponentams (3 svetimžodžiai iš eilės!), principas, asimetriškos (?), strateginei, kompaktiškai, kolegas, principą, okupacijos, Simboliška, inicijavo, specialistai, vasalų…………..”

    Albinas Vaškevičius: 2014 02 08 10:59 | IP adresas: 88.222.149.115 :
    ,,…Aš neabejoju, kad Alvydas Butkus puikiausiai žino pavartotų nelietuviškų žodžių lietuviškus atitikmenis,…”.

    Mano nuomonė sutampa su Albino Vaškevičiaus, todėl prašau ,,alko.lt” prižiūrėtojų spręsti ar mano pastaba nesumenkins mokslininko kovos už lietuvių kalbą. Būsiu dėkingas, jei spausdinsite šį atsiliepimą, nes išraiškos būdas prieštarauja LABAI TEISINGOMS A.Butkaus mintims.

    • bartas:

      O ką man daryti – neaukšto išsilavinimo lietuviui, kuris neišmokytas visokių “chaotizavimo, komentarų , indentifikavimų ir kitokių asimetrijų…”, o norisi skaityti, suprasti žymaus kalbininko raštus. Patarsite su žodynu. Ačiū. Tada klausimas, kur aš gyvenu. Jeigu ne Lietuvoje. Taip, vyksta inirtinga kova už lietuvišką žodį, o priešai( kitaip nepavadinsi) lietuvišką šneką bjauroja nuo valdžios viršūnės ir baigiant visokiais valdinikėliais . Lenkija nei valdžiai, nei mokslininkams tikrai netrukdo kalbėti , rašyti suprantamai, lietuviškai. “Kemblys”- tuo labiau.

  2. emigrante:

    Pukus rasinys!
    Pagarba Profesoriui!
    Is tiesu,sunku suprasti kad lenku bendruomene Jungtineje karalysteje sudaro daugiau nei 3 000 000 lenku,taciau per beveik 2 desimtmecius neteko girdeti nei viauktelejimo del to,kad britai nefinansuoja lenku tautiniu mokyklu ir darzeliu,nera jokiu lenkisku gatviu uzrasu lenku kalba net ir ypac gausiai gyvenanciu lenku rajonuose Londone ar kitame JK mieste ar gyvenvieteje.Neturi lenkai nei vienos vietos ar kokios nors “apywarines” partijos tarp 650 britu parlamento nariu.Ir tyli. Pakanka kokio nors lenkisko “skliepo” ar restoranao ar geliu kokios “pani wiwackos” geliu kiosko……. Net ir viesose vietose lenkai tarpusavyje lenkiskai kalbasi pasnibzdomis arba isvis angliskai.
    Beje,lygiai taip pat elgiasi ir rusai – stengiasi neissisokti.

  3. markas:

    Aiškiai ir suprantamai. Kiekvienam bus lengva įsiminti ir po to panaudoti užduodant nepatogius klausimus švonderiams. Ačiū.

  4. erikas:

    Gerai pavarėte, dėstytojau. Klausimas Kembliui; kaip pavadintumėte kvantinę tikrovę? Man, rodos, kad jūs jaučiate alergiją klasikinėms graikų ir lotynų kalboms. Ar aš klystu?

    • Kemblys:

      alèrgija [gr. allos — kitas + ergeia — veikimas]:
      1. organizmo pakitusio (padidėjusio, sumažėjusio arba išnykusio) jautrumo alergenui būklė;
      2. padidėjęs organizmo jautrumas alergenui.

      klasikin‖is [↗ klasika]:
      1. priklausantis sen. graikų ir romėnų kultūrai, pvz., ~ė literatūra, ~ė filologija;

      kvántas [vok. Quant < lot. quantum — kiek], mažiausias kiekis, kuriuo gali pakisti tam tikras fizikinis dydis, pvz., energija, judesio kiekis; dalelė — kurio nors fizikinio lauko savybių nešiklis, pvz., elektromagnetinio lauko Δ — fotonas, garso virpesių lauko Δ — fononas.

      Manau, kad nėra ,,kvantinės" TIKROVĖS. Yra mokslininkų sugalvotas būdas, parankus vertinti tam tikrus reiškinius. Rytoj gal mokslininkai sugalvos kitą būdą, kaip vertinti tuos pačius reiškinius.

      Priekaištauji, kad esu PERDĖTAI JAUTRUS SENOSIOMS graikų ir lotynų kalboms? Nesuprantu kodėl lietuvis su lietuviu turėtų bendrauti svetimžodžiais, jei tą patį galima išreikšti lietuvių kalba, pvz., ir tu galėjai parašyti. Lietuvių kalba mažiau pakito nuo prokalbės, negu graikų ar lotynų kalbos – tuo LIETUVIAI didžiuojasi prieš kitataučius.
      Kitą vertus, jei gerbi A.Butkų, kaip kalbininką, tai nevartotinas žodis PAVARĖTE!

    • bartas:

      Klysti. Aš už Kembly atsakau.

  5. tai išsigimimas:

    Visus tokius savukynus, nikžentaičius, kirkilus, šaulienes vadinu išgamomis, bet kaip išgirdau, kad dvikalbią asmenvardžių rašybą palaiko net toks asmuo, kaip Lietuvos Rašytojų Sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, tai likau išsižiojusi, it musę kandusi. Mano šviesios atminties tėvai, valstiečiai, nebaigę didelių mokslų, bet jokiu būdu iš tokių dalykų, kaip gimtoji kalba, savo krašto istorija buvo šventi dalykai. O A. A. Jonynas šaipėsi ir nesuprato dėl ko taip žmonės sielojasi, ietis laužo…Man toks jo elgesys, tai buvo didžiausias spjūvis.

    • jo:

      Atrodo, kad tokius savukynus, nikžentaičius, jonynus, bumblauskus tarytum specialiai stengiamasi iškelti į svarbesnes, vadovaujančias vietas. Tarsi būtų speciali strategija visokiais menkystomis, durniais ir parsidavėliais žlugdyti tautą ir valstybę. Panašiai dabar pastebi ukrainiečiai, kad į daugelio valstybės struktūrų svarbius postus buvo infiltruoti Janukovyčiaus statytiniai iš pietryčių Ukrainos ir net atvykę iš Rusijos, net neturintys Ukrainos pilietybės… Todėl daug valstybinių struktūrų Ukrainoje kritiniu atveju yra sabotuojamos, pvz., milicijos šališkas “neveiksnumas” visiems labai akivaizdus. Matyt, yra tokia taktika pamažu, lėtai, “savanoriškai” šių valstybių raidą nukreipti suplanuota linkme, o atėjus valandai “X” tiesiog sabotuoti ir atiduoti valstybei, įgyvendinančiai šią strategiją. Ukrainoje tai darė Rusija, o Lietuvoje, panašu, kad esama dviejų svetimų šalių – Rusijos ir Lenkijos – įtakos ir planų jų norimai ateičiai.

    • tampax'as:

      nenustebtum, jei žinotum , kas buvo Jonyn tėvas – A. Jonynas… Obuolys nuo obels, kaip sakoma…

  6. Tuteiša:

    Šitą straipsnį ir prof. paulauskienės straipsnį reikia išsiųsti visiem Seimo nariam, ministram ir valstybės tarnautojam, kad nemekentų, liankų argumentų prispausti, o turėtų ką atsakyti (šavlenei su kirkilu, sawikėnams, kitackoms – po 100 egzmepliorių) ir po savaitės reikalauti viešai mintinai atpaskaoti, ką jie suprato.

  7. Rimgaudas:

    Inžinieriniai (kartu lingvistiniai, proistorės ir istorijos) tyrimai rodo, kad lenkai asimiliavo tiek pamedėnus, tiek varmius, tiek skalvius – skaluvius – suvalkus, tiek dalį ir jotvingių (žr. per google: “Jotvos istorija ir senovė”, “Arnava – Pamario baltų valstybė”) Tiek tarpukario Želigovskio ekspansija, tiek dabartiniai Lenkijos, kaip valstybės veiksmai, rodo į jos norą tęsti “Drang nach balten” ir apmaudu, kad šito nesupranta save taip vadinanti Vilniaus krašto lenkų bendruomenė, kuri, prigimtimi būdama baltais, savanoriškai krypsta į slavų kalbinės aplinkos terpę. Niekaip nesuprantu nei Tomaševskio, nei Narkevičiaus, nei Talmonto ir pan., nes, kas išsižada savo kalbos, tas išsižada ir savo Tėvynės. Pasidomėkite tėvų, senelių, prosenių ir savo proprosenių istorija “lenkai” ir atsitokėsite.
    Labai geras A. Butkaus straipsnis Dėkoju jam.

  8. Žynys:

    Svetainės lankytojams siūlau atsiversti Česlovo Gedgaudo knygą “Mūsų praeities beieškant” (psl. 120) ir pažvelgti į 1569 m. oficialų prancūzo Merkatorias žemėlapį. Gal bent jis kai ką paprotins?!

  9. Kažin:

    Autorius prikiša Lenkijai, kodėl ji tokių reikalavimų, kaip Lietuvai, nekelia Latvijai, – juk ji taip pat, kaip ir Lietuva, yra kaimynė ir strateginė partnerė. Kaip žinoma, Lenkija savo reikalavimus Lietuvai reiškia 1994 metais sudaryta Lietuvos ir Lenkijos bendrumo sutartimi. Todėl logiškai galvojant, autoriui turėjo kilti klausimas, ar tokio paties turinio sutartį, kaip su Lietuva, Lenkija yra sudariusi ir su Latvija, tačiau autorius jo, matyt, kaip nemalonaus jam pačiam ir valdžioms, apskritai Lietuvos politikai, nekelia.
    Taigi, kaip yra iš tikrųjų su tomis sutartimis tarp Lenkijos ir Latvijos, gal autorius teiktųsi vieną kartą paaiškinti Alke.lt jo skaitytojams!…
    Gal tada paaiškėtų ir pačiam autoriui Lenkijos skirtingos laikysenos Lietuvos ir Latvijos atžvilgiu priežastys. Kiek dar galima užsiimti nekaltu dūmų pūtimu žmonėms į akis tuo klausimu…

    • Getautas:

      Viskas paprasta – Lenkija gali tyčiotis iš Lietuvos dėl to, kad Lietuvos valdžiakiaulės bijo pareikalauti iš Lenkijos pripažinti Vilniaus krašto okupacijos faktą. Kol Lietuva nepareikalaus iš Lenkijos atsiprašyti už Vilniaus krašto okupaciją reikalai eis tik blogyn, nes nėra jokio juridinio pagrindo Lenkijai elgtis kitaip. Lietuva teisingai pasielgė pareikalaudama Rusijos atlyginti okupacijos žalą. Žinoma, nereikia tikėtis dižiulės materialinės kompensacijos, bet politiškai toks reikalavimas viską sustato į savo vietas – galime bendradarbiauti ekonomiškai, kultūriškai, net politiškai, bet mes pareiškėme savo tvirtą požiūrį į mūsų santykius praeityje. Kodėl taip pat nesielgiama su kitu okupantu – Lenkija?

      • Kažin:

        Viskas turi eiti iš to, kad turime sau pasakyti, jog Lenkija Lietuvai, kaip partnerė nėra tinkama, tiesiog nėra reikalinga, kad ji nėra jokia kitokia, ypatinga šalis, o yra tik ES teritorija, kaip Lietuvai yra ir kitos jos šalys. Tokia nuomonė turi susdaryti ir visuomenėje.
        Taigi, pirmiausiai nustatyta tvarka praneština Lenkijai, kad terminuotos liubliniško bendrumo su Lenkija 1994 metų sutarties terminui pasibaigus Lietuva toliau netęsia.
        Tendencinga yra tai, kad šios sutarties, kuri faktiškai yra 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos revizija, stengiamasi nepastebėti. Beje, ji apeinama tylomis ir paties komentare.
        Reikalauti, kad Lenkija pripažintų Vilniaus, Gardino ar ir kitų Lietuvos teritorijų okupaciją, yra tarpukaryje politikoje žaisto smetoniško vaikų žaidimo atgarsis. Akivaizdu, kad Lenkija to pripažinimo nedarė ir niekada nepadarys. Juk ji iki šiol nėra pripažinusi netgi pačios 1918 metais paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės, tai kaip ji teiksis pripažinti Vilniaus okupaciją. Turime pagaliau vieną kartą ir visam suprasti, kad Lenkija Lietuvai santykiuose su Rusija niekada istorijoje nebuvo patikimas partneris, juo nėra ir šiais laikais. Lenkija visada Lietuva naudojosi ir naudosis savanaudiškai. Darykime iš to kardinalias išvadas ir negrįskime politikos Lenkijos atžvilgiu stručio iliuzijomis. Kadagi tautininkai atsikratys smetoniško vaikiškumo politikoje ir mindaugiškai išvys realybę.

        • Getautas:

          Mes juk nesitikime, kad Rusija išmokės Lietuvai milijardines kompensacijas už žalą, bet vistiek to pareikalavome. Juo labiau negalima to tikėtis iš Lenkijos, bet tokį pareiškimą vistiek privalome padaryti, jei norime, kad Lenkija su mumis pradėtų skaitytis. Dabartinis tylėjimas reiškia sutikimą, kad Vilnius priklauso Lenkijai.

          • Getautas:

            O sutartis dėl strateginės partnerystės su Lenkija žinoma turi būti anuliuota. Absurdas – šiuo metu labiausiai Lietuvai priešiška šalis skelbiama strategine partnere. Lenkija, jei nebijotų vakarų reakcijos, jau seniai būtų suorganizavusi referendumą dėl Vilniaus krašto prisijungimo prie Lenkijos. Jau geriau sudaryti partnerystės sutartį su Baltarusija. Ji kol kas bent oficialiai nekelia jokių ultimatumų Lietuvai. O Lukašenka labai drąsiai ir aiškiai pasisakė už Ukrainos vientisumą.

  10. Labai argumentuotos ir teisingos mintys. Ačiū autoriui. Įdomu, kada mūsų kai kurie kinkadrebiai tikrai pradės ginti savo valstybės interesus?

    • bartas:

      Gerbiamas Povilai, manau, kad nei Tamsta, nei aš šitų menkystų, kinkadrebių į valdžią nerenkam. Bet jie vis ten tūno. Manau, kad A. Patackas teisus. Lietuvoje liaudies daugiau, nei Tautos.

      • Kažin:

        Su A. Patacku nesutinku, manau, kad Lietuvoje daugiau Tautos negu Liaudies, viską lemia tai, kad valdžioje kaip buvo sovietmečiu, yra liaudis. Jeigu būtų daugiau liaudies, tai tokio Sąjūdžio nebūtume turėję.

        • bartas:

          Dalis tiesos , Tamstos , pamąstymuose yra. Prisiminus Sąjūdžio gimimą ir žmonių norą išgirsti gerą žinią, kad štai ateina laikas gyventi geriau ir geriau. Teisingai, mačiau žmonių viltingai spindinčias akis. Atrodė , kad liaudis virsta Tauta, bet susirinkusiems pasakius , kad laukia labai sunkus darbas Tautai sukurti savo Valstybę, akys apsiniaukdavo (gal be manęs) ir vėl matai – stovi prieš liaudį.. Tai koks čia sąjūdis, jeigu nieko neduodat. Kas man iš tos Laisvos Lietuvos. Ir dabar tai girdžiu iš žmonių- liaudies ( net iškentusius tremtį).

          • Kažin:

            Sąjūdžio papirkti jokiais “davimais” nebuvo galima, jeigu būtų buvusi tokia galimybė, tai ja be abejonės būtų pasinaudota.
            Nemenkinkite Sąjūdžio ir žmonių, viską sugadino ir toliau gadina menkystos valdžioje, tarp kurių vietą rado ir randa, matyt, ir Patackas.
            Pagaliau kas šiuo atveju Patackui yra Tauta, ar kartais ne kokioje žespospolitoje yra jos beieškantis!…

  11. Labai argumentuota nuomonė.

    Žmogaus teisių specialistai nurodo ir kitą pavojų: tenkinant vienos tautinės mažumos užgaidas, neišvengiamai teks patenkinti ir kitų tautinių mažumų reikalavimaus, nes Europos žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos konvencija draudžia bet kokią diskriminaciją tautiniu ar nacionaliniu pagrindu.

    Apmaudu, kad mūsų politikoje veikia tiek daug neišsilavinusių, neturinčiu aiškesnio ir platesnio politinio suvokimo žmonių.

  12. Nuomonė:

    Apmaudu, kad protingos mintys ir blaivus mąstymas Lietuvoje – gana retas ir vis labiau nykstantis dalykas. Senaisiais laikais garsusis Ciceronas savo veikale „De Orate“ parašė: Historia vitae magistra est – Istorija yra gyvenimo mokytoja. Deja, visi lyg įsikalę kartoja, kad neverta žvelgti į praeitį, nes nieko tai neduoda, reikia pamiršti kas buvo! Vadinasi, atsisakyti savo patirties? Žmonės, o juolab tautos taip greitai nesikeičia. Atimk iš tautos praeitį ir jos patirtį, ir kas liks? Tokie bandymai buvo daromi ir 20 a. nemažoje Europos dalyje – buvo kuriama tarybinė liaudis be praeities, o tik žvelgianti į šviesųjį rytojų. Garsiojoje ir visų, ypač strateginės kaimynės visomis progomis linksniuojamoje Lietuvos ir Lenkijos sutartyje aiškiai sutarta: vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį (lenkiškai – używania swych imion i nazwisk w brzmieniu języka mniejszości narodowej). Negi vėl grįšime į Liublino unijos „Nowos Polskos“ laikus? Lenkų valia Lenkijoje rašyti, kad ir kiniškai – jiems tinka ir patinka, tegul rašo. Deja, reikėtų turėti omenyje, kad lietuvių Lenkijoje gyvenamame krašte 33 lietuviškų vietovardžių rašymas lietuvių kalba Punsko savivaldybei buvo įbruktas per jėgą, net neatsiklausus pačių gyventojų. Jau tada ten gyvenantys lietuviai kalbėjo, kad tai Lenkijos siekis turėti „svarų argumentą“ prieš Lietuvą. Kažkada buvęs Lenkijos prezidentas L. Valensa, lankydamasis Berlyne, žurnalistų paklaustas apie viešuosius užrašus vokiečių kalba Lenkijos Silezijoje, atsakė: Prašom, rašykite kaip tik norite, bet atvažiavęs į Berlyną ar Boną norėčiau matyti ir lenkiškai užrašytas gatves… Tuo ir baigėsi vokiečių reikalavimas Silezijoje rašyti vietovardžius vokiškai. Žinoma, galop Lenkija priėmė atitinkamą įstatymą, deja, prieš tai numatė ir tam tikrų saugiklių – įstatyme nurodoma, kad vietovardžiai ne valstybine kalba negali būti vartojami okupacinių režimų (Vokietijos ar Rusijos) sukurta forma. Taigi, sutikdami Vilniaus krašte vietovardžius rašyti lenkų kalba, pritariame tarpukariu Lenkijos įvykdytai okupacijai ir vykdytam lenkinimui. Juk Sikorskis pasakė: Lietuviams galbūt atrodo, kad mes, t. y. Lenkija, okupavo Vilniaus kraštą, bet mums, t. y. Lenkijai taip neatrodo…

    • Kažin:

      Reikia kalbėti apie visą sutartį su Lenkija, o ne vien apie vieną jos punktelį, bet visų pirma atsakyti sau į klausimą kam apskritai reikalinga tokia plati sutartis su Lenkija, ar Lietuva tokias sutartis yra sudariusi ir su kitomis šalimis.
      Oskaras Milašius yra pasakęs: bet koks dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos prapultis. Būtent dabar Lietuvos prapulties vyksmą ir lemia minėta susidėjimo su Lenkija sutartis. Taigi visų pirma valdžia – Grybauskaitė privalo notifikuoti tą sutartį.

  13. Julius:

    Spaudos konferencija Seime.
    https://www.youtube.com/watch?v=vENyigF9yGU
    “Kažin” – asmenvardžių rašyba nusakyta tik viename sutarties punkte, o ne “visoje sutartyje”. Visai sutarčiai reikia atskiro straipsnio ta tema. Užuot patarinėjęs kitiems, imk ir parašyk – sutarties tekstas yra laisvai prieinamas internete
    http://www.kpd.lt/lt/node/157

  14. Kažin:

    1994 metų Lietuvos bendrumo su Lenkija sutartis yra ištisai žespospolitiška, išduodanti 1918 metų Nepriklausomybės akto nuostatą, atskiriančią Lietuvos valstybę nuo visų valstybinių ryšių, buvusių su kitomis tautomis. Jos žespospolitiška dvasia ir raidė yra be jokių rašymų akivaizdi kiekvienam tuose dalykuose kiek nutuokiančiam asmeniui. Be to, apie tokius šventus Lietuvos reikalus išduodantį dokumentą rašyti nekyla ranka, o ir parašius tuščias reikalas būtų – kol valdžioje yra tokią išdavystę padariusieji ir apskritai sakyk nesakęs vadžia ko nenori to negirdi..
    Reikalingi konkretūs visuomenės veiksmai, reikalaujantys sutartį notifikuoti, siūlymą notifikuoti Seimui privalo pateikti Grybauskaitė arba kitas naujai išrinktas Prezidentas.
    Yra būtina suprasti ir kita, kad Lietuvai santykiuose su Rusija Lenkija istoriškai buvo ir dabar yra tuščia vieta arba netgi dėjimasis su ja silpnino ir silpnina Lietuvos saugumą…

  15. Galindas:

    Kaip visuomet puikus straipsnis, dėkui autoriui

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: