A. Butkus. Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei Vilniaus lenkų nuostatos

Skelbiame prof. Alvydo Butkaus pranešimą skaitytą 2011 m. spalio 7 d. Kaune vykusioje „Vilnijos“  draugijos konferencijoje „Lietuvos valstybė nuo Suvalkų sutarties iki šiandien“ skirtoje paminėti Vilniaus dieną ir prieš 91-ius metus tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašytą Suvalkų sutartį.

Visuomenė ir stereotipai

Bet kuri visuomenė vadovaujasi ne tik realijomis, bet ir visuotinai priimtais mitais, stereotipais bei nuostatomis. Tie stereotipai ar nuostatos kilmės požiūriu yra dvejopos. Vienos jų yra susiformavusios per šimtus metų, kitos gali būti suformuotos dirbtinai, turint kokių nors politinių ar ekonominių tikslų. Ryškiausias pastarojo tipo nuostatų pavyzdys būtų III Reicho nacių propagandos suformuotas itin neigiamas stereotipas apie žydus ir čigonus. Pasak latvių rašytojo Janio Rainio, šuo, kurį norima nušauti, visada pilnas blusų.

Stereotipai, kaip ir religija, konsoliduoja visuomenę. Šis stereotipų vaidmuo yra teigiamas, nors jie patys paprastai yra subjektyvūs.

Dabar įsivaizduokite šalį, kurioje tam tikra etninė gyventojų dalis, dar ir kompaktiškai gyvenanti, vadovaujasi visiškai kitokiomis nuostatomis nei dauguma tos šalies gyventojų. Arba tiesiog kitos šalies nuostatomis. Jomis ji auklėja savo vaikus, vadovaujasi, laikydamasi (arba nesilaikydama) įstatymų, traktuodama savo teises ir savo vietą visuomenėje. Jei tos nuostatos ryškiai kontrastuoja su daugumos gyventojų, toji visuomenės dalis izoliuojasi nuo valstybės ir sąmoningai ar nesąmoningai susikuria rezervatą. Jei šalis didelė, o toji gyventojų dalis maža, toks rezervatas – teritorinis, kalbinis ar kultūrinis – šalies integralumui ir vientisumui įtakos neturi. Jei šalis maža, bet koks etninis rezervatas kelia pavojų jos vientisumui.

Ir jei tokiu pavojumi yra suinteresuota kaimyninė šalis, ji visomis išgalėmis stengsis palaikyti sau palankius ar net pačios primestus mitus bei stereotipus, kad toji visuomenės dalis dar labiau izoliuotųsi, taptų svetima savo šaliai, o susvetimėjusi imtų prašytis vis didesnės globos ir palaikymo, kol galop pasiprašys „gelbėjimo“. Šitoks scenarijus prieš II pasaulinį karą jau buvo pasiteisinęs Klaipėdos krašte bei Čekoslovakijos Sudetuose, o šiais laikais – Abchazijoje ir Pietų Osetijoje.

Beje, dėl Sudetų. Adofas Hitleris, pasirodo, buvo geras Juzefo Pilsudskio mokinys ir Vilniaus atvejį pritaikė vokiškai kalbantiems kitų šalių regionams. Ne be reikalo J.Pilsudskis iki pat savo mirties Hitlerį laikė draugu ir bendraminčiu. Sunku pasakyti, kaip šie du Europos banditai dar būtų pakeitę kaimynų likimus, jei ne vėžys, nugnybęs J.Pilsudskį 1935 m. Vokietija iš savo klaidų pasimokė (tiksliau – buvo pamokyta) ir nostalgijos dėl Čekijos Sudetų dabar nereiškia. Tačiau Lenkija panašios pamokos išvengė, todėl nesivaržydama tęsia tarpukarinę imperinę retoriką Lietuvos atžvilgiu su neslepiama revanšizmo gaidele ir „kresų“ nostalgija.

Lenkai ir lietuviai

Lenkų ir lietuvių stereotipai vienų apie kitus yra tokie pat seni, kaip ir šių tautų santykiai. Stereotipai formavosi, skirtingai interpretuojant tuos pačius istorinius įvykius. Pavyzdžiui, Krėvos uniją lenkai iš pat pradžių traktavo kaip LDK prijungimą prie Lenkijos karalystės, t. y. kaip Jogailos kraitį. Būtent nuo tos unijos prasidėjo lenkų priekaištai, kad lietuviai nesilaiko sutarties raidės, nes sutartyje vartotas veiksmažodis applicare ‘pridėti, prijungti’. Net dabar atsiranda lenkų komentatorių, tąja sutartimi pateisinančių Lenkijos pretenzijas ir teises į Lietuvos teritoriją tiek 1920 m., tiek šiais laikais. Po Liublino unijos atsiradusi Abiejų Tautų Respublika lenkų traktuojama kaip pirmoji Lenkijos respublika, tuo tarpu lietuviai ją laiko tokią, kokia yra apibrėžta jų tada iškovotame šalies pavadinime.

Gana dažnai eskaluojami mitai, kad be Lenkijos pagalbos Lietuva nebūtų ištrūkusi iš SSRS glėbio, kad be Lenkijos užtarimo nebūtume įstoję nei į NATO, nei į ES. Suprask, Latvija su Estija, neturėdamos Lenkijos užtarimo, būtų pasiekusios šiuos tikslus, o jau Lietuva – ne. Visiškai nenoriu nuneigti Lenkijos indėlio ir lobizmo, vaduojantis Lietuvai iš SSRS bei užtariant ją dėl stojimo į minėtąsias struktūras. Tačiau visa tai buvo daroma ne dėl kokių nors simpatijų Lietuvai, o tik dėl to, kad tai buvo naudinga pačiai Lenkijai.

Net vadinamųjų Vilnijos autonomininkų Lenkija 1989-1991 m. nepalaikė tik todėl, kad šie iš pradžių autonomijos siekė SSRS, o ne Lietuvos sudėtyje, puikiai žinodama, kad pirmuoju atveju ji, Lenkija, neturės tiek įtakos šiam kraštui, kiek jos turi dabar. Tai rodo ir Baltarusijos atvejis – dėl jos „kresų“ Lenkija nelaužo iečių tiek, kiek dėl Lietuvos, nors Baltarusijoje lenkais save laiko beveik dukart daugiau gyventojų nei Lietuvoje, o ir jų kultūrinės sąlygos ten yra nepalyginamai prastesnės.

Pati nacionalinė ir kalbos politika Lenkijoje buvo ir yra kur kas radikalesnė nei Lietuvoje – šitai tarpukariu ir per II Pasaulinį karą patyrė Vilnijos lietuviai. Nesikeičia ji ir dabar – nepaisant po II Pasaulinio karo prijungtų naujų vakarinių žemių, Lenkijoje lenkais šiuo metu save laiko net 98 proc. šalies gyventojų (Lietuvoje lietuviai sudaro 83 proc., Latvijoje latviai 59 proc., Estijoje estai 69 proc.).

Vilniaus lenkų politika

Krinta į akis lenkų politikierių veiklos Lietuvoje panašumai į jų kolegų rusų veiklą Latvijoje bei Estijoje: ir čia, ir ten adoruojama okupacinė praeitis, tik Lietuvoje želigovskinė, o ten – stalininė, ir čia, ir ten okupantai bei jų vadai vadinami didvyriais, išvaduotojais, didžiuojamasi jų darbais, švenčiamos su okupaciniu karu susijusios šventės, nostalgiškai paaimanuojant apie buvusius „gerus laikus“ – vienur matant Vilniją Lenkijos sudėtyje, kitur – Latviją ir Estiją Rusijos glėbyje. Pagaliau ir čia, ir ten šalies tautinė dauguma pravardžiuojama bolševikinių laikų epitetais: nacionalistais, fašistais, net nacistais ar neonaciais. Pataikaudami tiems politikieriams, šiuos epitetus jau pradėjo vartoti ir kai kurie lietuviai valdininkai, apibūdindami jais patriotiškiau nusiteikusią lietuvių tautos dalį, ypač jaunimą.

Šiuo metu valdžios viršūnėse esantys Lietuvos politikai garsiai apgaudinėja save ir kitus naujais pačių susikurtais mitais: esą dėl sukeltos antilietuviškos isterijos Lenkijoje kalti atskiri jos politikai. Tai saviapgaulė. Jei antilietuviškumas naudojamas rinkėjams vilioti, vadinasi, jis glūdi pačioje Lenkijos visuomenėje. Atrodo, kad tai gana stiprus koziris, jei juo manipuliuojama per rinkimus. Jis yra istorinis, nepanaikinamas per metus kitus ir neužpilamas brendžiu per bendrus diplomatų furšetus. Velionio prezidento Lecho Kačinskio adoravimas irgi saviapgaulė – šis Lietuvoje vykdė tokią pačią politiką, kaip ir Radoslavas Sikorskis ar Bronislavas Komorovskis, tik darė tai geruoju, vaidindamas prieš naivius zingerius, kirkilus ar adamkus Lietuvos draugą. Ne R.Sikorskis bruko Lietuvos piliečiams Lenko korteles, ne R. Sikorskis įkalbėjo Lietuvos politikos žioplius įsitempti į Vilnių Trojos arklį – Balstogės universiteto filialą ir ne R.Sikorskis pirmasis aiškino Vilniuje slavakalbiams Lietuvos piliečiams, kad šie atsidūrę už Lenkijos ribų „dėl sienų perstūmimo“.

Apgaudinėjama save ir dėl galimo Vilniaus lenkų politikų susipratimo. Šito tikrai nebus. Ir ne tik dėl to, kad juos, skirtingai nuo Latvijos lenkų, nuolat kursto Lenkija. Antilietuviška jų arogancija ir atsiribojimas buvo visą laiką, net sovietmečiu. Juk net ruošiant Lietuvos-Lenkijos sutartį prieš 20 metų, šie politikai bandė spausti Lenkiją, kad sutartis būtų trišalė, t. y. Lietuvos, Lenkijos ir slavakalbių Lietuvos pietrytinių rajonų.

Dėl europietiškų standartų

Daugeliu atvejų Lenkija siūlo Lietuvai laikytis europinių standartų ir net kopijuoti Lenkijos įstatymus bei tvarką. Vieną tokį įstatymą mes nusikopijavom ir tautinių mažumų švietimą padarėm panašų į Lenkijos. Vis tiek buvo negerai.

O siūlymas mažai Lietuvai besąlygiškai kopijuoti visus Vakarų didžiųjų valstybių standartus ir tvarką man primena dar sovietmečiu skaitytą vieno latvių satyriko humoreską, pavadintą „Meškos paslauga“. Jos turinys toks: kiškis senatvėje parašęs memuarus ir nunešęs juos į leidyklą. Leidyklos vyriausioji redaktorė Meška, pavarčiusi memuarus, ėmė priekaištauti autoriui, kad daugelyje vietų tas prasilenkęs su tikrove. „Pavyzdžiui, – sako Meška, – niekas nepatikės, kad jūs jaunystėje mėgot graužti morkas, sportavot, lakstydamas po laukus ir dar buvote iki ausų įsimylėjęs gražią jauną kiškaitę, sekiojot paskui ją, tikėdamasis vesti ir susilaukti vaikų! Tačiau rankraštį galite palikti – mes paredaguosime ir išleisime“. Netrukus memuarai išėjo. Atsivertęs juos ir ėmęs skaityti, Kiškis nustėro sužinojęs, kad jaunystėje jis mėgęs medų ir laipiojęs po medžius, ieškodamas bičių drevių, kad buvo beprotiškai įsimylėjęs gražią jauną meškaitę ir nuolat sekiojo paskui ją, tikėdamasis vesti bei susilaukti vaikų, o norėdamas patraukti jos dėmesį, intensyviai sportavo, kilnodamas sunkius svarmenis.

Apmaudžiausia, kad šiais laikais panašias meškos paslaugas Lietuvai daro valdžios kėdėse sėdintys patys lietuviai, aklai klausydami Briuselio meškų ar į patarėjus įsisukusių vietinių meškėnų.

Alvydas Butkus yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Letonikos centro vadovas