„Migracijos politiką Lietuvoje reikėtų vertinti ne pagal supaprastintą formulę „migracija gerai“ ar „migracija blogai“, o pagal tai, kokia tai migracija, kokio ji masto, kokiems darbams reikalingi atvykstantieji, kokiomis sąlygomis jie atvyksta ir kas galiausiai prisiima migracijos pasekmių kaštus.
Būtent dėl to darbdavių, visuomenės ir politikų požiūriai į migraciją taip smarkiai skiriasi.“
Pirmiausia būtina atskirti skirtingas migrantų grupes. Darbo migrantas, atvykęs iš Uzbekijos ar kitos Vidurinės Azijos šalies; aukštos kvalifikacijos IT specialistas iš Indijos; Ukrainos karo pabėgėlis; ES pilietis, pavyzdžiui, iš Rumunijos; užsienio studentas ir prieglobsčio prašytojas, – nėra viena ir ta pati migracijos problema.
Šiems asmenims taikomi skirtingi atvykimo pagrindai, o jų poveikis darbo rinkai ir integracijai taip pat yra skirtingas.
2022 m. Seimas įteisino masinį legalių darbuotojų iš užsienio verbavimą, o Vyriausybė ir jai pavaldžios institucijos ėmė skatinti migrantų srautus iš Baltarusijos, Rusijos bei musulmoniškų Azijos šalių.
Valdžios sprendimu užsienio valstybėse pradėjo veikti net 34 migrantų verbavimo agentūros – vadinamieji išorinių paslaugų centrai, kurių paskirtis buvo palengvinti užsieniečių atvykimo į Lietuvą procedūras.
Šiam procesui aktyviai talkino ir kai kurios migrantų priėmimu bei integracija suinteresuotos nevyriausybinės organizacijos. Taip bendromis pastangomis vos per kelerius metus užsieniečių skaičius Lietuvoje išaugo iki daugiau kaip 200 tūkst., t. y. beveik pusės skaičiaus žmonių, kiek jų į Lietuvą buvo atvykę per penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius.
Tuo metu valdžia atvirai skatino imigraciją į Lietuvą, finansiškai rėmė dalį atvykstančiųjų ir juos priimančių darbdavių – buvo numatyta 3000 Eur „atvykimo išmoka“, o darbdaviui, pritraukusiam darbuotoją iš užsienio, – 500 Eur išmoka.
Taip buvo sukurtos nevienodos konkurencinės sąlygos darbo rinkoje. Dėl to kilo klausimas, ar valstybė, subsidijuodama atvykstančią darbo jėgą, kartu nepablogina savo piliečių konkurencinių galimybių.
Negana to, buvusi Vyriausybė, nepaisydama Valstybinės kalbos įstatymo 7 straipsnyje įtvirtinto valstybinės kalbos vartojimo reikalavimo, sudarė galimybes daliai migrantų dirbti viešojo aptarnavimo sektoriuje neturint pakankamų lietuvių kalbos žinių.
Viešojoje erdvėje buvo siūloma atidėti kai kurių užsieniečių prievolę išmokti valstybinę kalbą. Tokia kryptis kėlė esminį klausimą, ar Lietuvoje nėra įtvirtinama daugiakalbė viešojo aptarnavimo aplinka, silpninant valstybinės lietuvių kalbos viešojo gyvenimo statusą.
Lygiai taip pat manipuliuojant visuomenės empatija persekiojamiesiems, buvusi Vyriausybės vadovė atvirai melavo, esą atvykėliai iš Baltarusijos yra persekiojami, t. y. „bėgantys nuo režimo“ asmenys.
Tačiau faktas tas, kad iš daugiau kaip 70 tūkst. iš Baltarusijos atvykusių piliečių, tik apie 200 asmenų buvo pripažinti prieglobsčio prašytojais.
Tai buvo akivaizdi atvira ir ciniška melagystė, kaip ir melagingas jos teiginys, esą drastiškai padidėjusį užsieniečių skaičių labiausiai išaugino pabėgėliai iš Ukrainos, nors, Valstybinės duomenų agentūros duomenimis, iš visų į Lietuvą daugiau kaip 200 tūkst. atvykusių migrantų tuo metu Lietuvoje buvo likę vos 40 tūkst. ukrainiečių.
Tuo metu valdžia nekreipė dėmesio į VSD perspėjimus dėl žmonių atvykimo iš Rusijos ir Baltarusijos, atsižvelgiant į šių valstybių specialiųjų tarnybų veiklą, galimas žvalgybos, diversijų ir kitokio priešiško veikimo rizikas.
Oficialiai skelbiama, kad 2025 m. pabaigoje Lietuvoje gyveno apie 217 tūkst. užsieniečių, t. y. 7,5 proc. visų šalies gyventojų. 2026 m. pradžioje Užimtumo tarnyba skelbė, kad Lietuvoje dirbo apie 174,5 tūkst. užsieniečių, iš jų 158,1 tūkst. – trečiųjų šalių piliečiai.
Didžiausias dirbančių užsieniečių grupes sudarė ukrainiečiai, baltarusiai, uzbekai, tadžikai ir indai.
Ir štai darbdaviai sako, kad Lietuvoje nėra kam dirbti, todėl esame priversti kviesti darbuotojus iš užsienio. Tačiau jie nekelia klausimo, kokį poveikį didėjanti priklausomybė nuo užsienio darbo jėgos daro atlyginimams, našumui ir ilgalaikei Lietuvos ekonomikos struktūrai.
Reikia sprendimų priėmimą atverti visuomenės kontrolei
Iš tiesų Lietuvos darbo jėga dėl demografinių procesų mažėja, o kai kuriose profesijose darbuotojų tikrai trūksta. Tačiau būtent čia atsiranda svarbus darbdavio ir valstybės interesų konfliktas.
Konkrečiai įmonei naudinga kuo didesnė darbuotojų pasiūla. Tačiau valstybė privalo žvelgti plačiau ir klausti, ar migracija didina našumą ir ekonomikos konkurencingumą, ar tik leidžia išsaugoti mažais atlyginimais paremtą verslo modelį.
Ji taip pat privalo vertinti, ar atvykę darbuotojai integruojasi, kiek kainuoja jų švietimas, sveikatos apsauga, administravimas ir integracija, ar nesiformuoja uždaros kalbinės bendruomenės ir ar tinkamai tikrinami į Lietuvą atvykstantys asmenys.
Darbdavio požiūriu darbo jėgos importas dažnai yra pelningas: jis gauna darbuotoją ir sumažina būtinybę kelti atlyginimus, investuoti į našumą ar intensyviau konkuruoti dėl vietinės darbo jėgos ir dar gauna valstybės dotaciją.
Tačiau valstybei ir visuomenei kartu su didėjančiu atvykstančių darbuotojų skaičiumi atsiranda papildomas viešųjų paslaugų, sveikatos apsaugos, švietimo, būsto, administravimo, integracijos ir infrastruktūros poreikis. Šių išlaidų našta iš esmės tenka valstybei ir visiems mokesčių mokėtojams.
Susidaro iškreipta ekonominė schema: Lietuva praranda savo žmones ir tuo pat metu importuoja pigesnę darbo jėgą. Užuot didinus spaudimą darbdaviams kelti atlyginimus, gerinti darbo sąlygas, investuoti į technologijas ir našumą, darbo jėgos trūkumas sprendžiamas paprastesniu būdu – atsivežant darbuotoją iš šalies, kurioje darbo užmokestis mažesnis.
Todėl klausimas, „ar migracija naudinga ekonomikai?“, yra pernelyg abstraktus. Reikia klausti tiksliau: kam ji naudinga, kas gauna ekonominę naudą ir kas apmoka sąskaitą?
Bet tada lieka svarbiausias klausimas: kokia apskritai yra mūsų valstybės funkcija ir kam turi tarnauti jos politika? Ar valstybė turi sudaryti sąlygas Lietuvos piliečiui būti konkurencingam, oriai uždirbti ir pasilikti savo šalyje, ar padėti verslui atsivežti žmogų, kuris sutiks dirbti pigiau?
Jeigu valstybė lengviau sudaro sąlygas importuoti pigesnį darbuotoją, negu sukuria sąlygas savo piliečiui pasilikti, tuomet būtina klausti: kieno interesams pirmiausia tarnauja jos ekonominė ir migracijos politika?
Valstybė, kuri nesugeba sudaryti sąlygų savo piliečiui oriai gyventi ir dirbti namuose, bet lengvai randa būdų atsivežti pigesnį darbuotoją iš užsienio, rizikuoja spręsti ne savo piliečių gyvenimo kokybės, o darbo jėgos kainos problemą.
Tokia politika gali paversti Lietuvą šalimi, kuri praranda savo žmones, importuoja pigesnę darbo jėgą ir dar pati apmoka dalį šio ekonominio modelio sąskaitos.
Todėl Lietuva pirmiausia turi susigrąžinti veiksmingą šalies sienų ir migracijos srautų kontrolę. Ji turi vykdyti ilgalaikius nacionalinius interesus atitinkančią valstybinę imigracijos politiką, kurios svarbiausias tikslas – lietuvių tautos tęstinumo ir Lietuvos kultūrinio bei politinio tapatumo išsaugojimas.
Antra, migracijos politika negali būti palikta siauram politikų, valdininkų ir pigios darbo jėgos importu suinteresuotų verslo grupių ratui.
Reikia sprendimų priėmimą atverti platesnei visuomenės kontrolei.
Pvz., galima būtų įsteigti prie Prezidento, Seimo ar Vyriausybės veikiančią autoritetingą visuomeninę migracijos tarybą, sudarytą iš nepriklausomų įvairių sričių ekspertų ir pilietinės visuomenės atstovų, kuri vertintų migracijos poveikį darbo užmokesčiui, demografijai, viešiesiems finansams, integracijai, valstybės saugumui bei Lietuvos kalbinei ir kultūrinei aplinkai ir viešai teiktų išvadas migracijos procesus reguliuojančioms valstybės institucijoms.
Teisė ir perspektyva nuolat apsigyventi Lietuvoje kartu su šeima turėtų būti susieta su aukšta kvalifikacija ir pasirengimu visapusiškai integruotis į Lietuvos visuomenę – gerai išmokti lietuvių kalbą, pažinti tautos ir valstybės istoriją, gerbti šalies kultūros paveldą, Konstituciją, įstatymus ir visuomenėje galiojančias elgesio normas.
